Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Gaila, kad nepasišnekėjom, — atsakė Margarita.

Sėdėdama šalia jo, klausydamasi jo švelnaus, žemo balso, — jinai suprato, jog tai dėl jos jis taip lėtai ir aiškiai taria kiekvieną vokišką žodį, — Margarita palengva nusiramino ir atsigavo ir jau nebesijautė tokia įžeista.

— Jūs vakar taip staiga išėjote, — pasakė Distlis. — Ir verkėte.

— Visa tai paikystės, — ryžtingai pasakė Margarita. — Matyt, reikalas tas, kad aš dar ne visai suaugusi.

— Bet juk galima būti suaugusiam ir vis dėlto verkti. Verkti dažnai ir graudžiai.

„Jis, matyt, duoda suprasti, — pagalvojo Margarita, — kad ir pats retsykiais verkia.“

— Kiek jums metų? — ūmiai paklausė jis.

— Dvidešimt vieneri, — atsakė Margarita.

Jis linktelėjo taip, tarsi Margarita jam būtų pranešusi kažką itin svarbaus, su kuo reikėtų skaitytis tolesniuose santykiuose.

— O ką jūs veikiate Austrijoje?

— Nežinau... — sudvejojo Margarita. — Mano tėvas numirė ir paliko man šiek tiek lėšų. Tiesa, nedaug, bet užtektinai. Ir aš nusprendžiau, jog prieš galutinai įsikuriant reikia truputį pamatyti pasaulio...

— Bet kodėl jūs pasirinkot Austriją?

— Nė nežinau. Aš mokiausi Niujorke dailininke dekoratore. Kažkoks pažįstamas pabuvojo Vienoje ir papasakojo, kad čia yra nuostabi mokykla ir kad čia nėmaž ne blogiau nei kitur. Šiaip ar taip, čia viskas kitaip negu Amerikoje. O tai labai svarbu.

— Ir jūs lankot tą mokyklą Vienoje?

— Taip.

— Ar ji gera?

— Ne. — Margarita nusijuokė. — Visos mokyklos vienodos. Jos veikiausiai geros visiems, tik ne tau.

— Ir vis dėlto, — Distlis pasigręžė į Margaritą ir rimtai pažvelgė į ją, — vis dėlto jums patinka mūsų šalis.

— Taip. Aš myliu Vieną. Myliu Austriją.

— Bet vakar vakare jūs ne per labiausiai žavėjotės Austrija.

— Ne. — Paskui atvirai prisipažino: — Ne Austrija, o tais žmonėmis. Nepasakyčiau, kad jie man patiko.

— Jus paveikė daina, — pasakė Distlis. — Daina apie Horstą Veselį.

— Taip, — atsakė Margarita kiek padvejojusi. — Aš nebuvau pasirengusi tam. Nemaniau, jog čia, tokioj nuostabioj vietoj, taip toli nuo visko...

— Na ne taip jau toli mes gyvenam, — pasakė jis. — Net visai netoli. Jūs žydaitė?

— Ne.

Štai jis, tas klausimas, kuris dalo Europos žmones, pagalvojo Margarita.

— Žinoma, — pasakė jis. — Aš šitą žinojau.

Jis susimąstęs sučiaupė lūpas ir jo žvilgsnis nukrypo į kalnus. Veide atsirado jam būdinga sutrikusi ir tirianti išraiška.

— O štai jūsų bičiulis...

— Ką?!

— Ponas, kuris turi atvažiuoti šįryt?

— Iš kur jūs sužinojot?

— Aš pasiklausinėjau, — atsakė jis.

Valandėlę stojo tyla. „Na ir keistas žmogus, — pagalvojo Margarita. — Čia jis įžūlus, čia drovus, čia sausas ir paniuręs, čia, žiūrėk, delikatus ir atidus.“

— Jis, matyt, žydas, — pasakė Distlis. Jo rimtame mandagiame balse nebuvo justi nei išankstinio nusistatymo, nei priešiškumo.

— Matote... — ėmė aiškinti Margarita. — Jūsų požiūriu, tai gal ir taip, žydas. Jis katalikas, bet jo motina žydė, ir, matyt...

— Kas jis per žmogus?

— Jis gydytojas, — iš lėto dėstė Margarita. — Vyresnis, žinoma, už mane. Jis labai gražus. Kiek panašus į jus. Labai linksmas: žmonėms jo draugėje visada būna linksma. Bet kartu jis labai rimtas, jis kovėsi su kareiviais prie Karlo Markso namo ir paliko barikadas vienas iš paskutiniųjų... — Ūmiai ji liovėsi pasakojusi. — Aš atsiimu savo žodžius. Tikra kvailystė pasakoti kiekvienam sutiktam tokias istorijas. Tik bėdos galiu prisišaukti.

— Taip, — sutiko slidinėjimo mokytojas. — Daugiau nieko nebepasakokit. Ir vis dėlto jis jums patinka. Jūs ruošiatės už jo ištekėti?

Margarita gūžtelėjo pečiais.

— Mes kalbėjom apie tai. Bet... kol kas nieko nenutarėm. Matysim.

— Ar jūs papasakosite jam apie praėjusią naktį?

— Taip.

— Ir apie tai, kaip prasiskėlėte lūpą?

Margarita nė pati nepajuto, kaip palietė sumuštą lūpą. Ji paskersakiavo į slidinėjimo mokytoją. Šis susikaupęs žvelgė į kalnus.

— Vakar naktį pas jus buvo apsilankęs Frederikas, ar ne?

— Taip, — tyliai atsiliepė Margarita. — Jūs žinote apie Frederiką?

— Apie Frederiką žino visi, — šiurkščiai atsakė Distlis. — Jūs ne pirmoji išeinat iš šito kambario su mėlynėm.

— Nejau nieko negalima padaryti?

Kristianas šiurkščiai nusijuokė.

— Mielas, guvus jaunuolis. Anot gandų, daugumai merginų tai patinka, netgi toms, kurios iš pradžių priešinasi. Nedidelė, savita detalė, suteikianti ponios Langerman viešbučiui pikantiškumo. Miestelio įžymybė. Viskas slidininkų paslaugoms: funikulierius, penki rankiniai buksyrai, aštuoniolikos pėdų sniego sluoksnis ir... išprievartavimas vietiniu būdu. Manau, jis per daug toli neina. Jei mergina tikrai priešinasi, jis sudeda ginklus. Juk jis paliko jus, ar ne?

— Taip, — pasakė Margarita.

— Buvo bjauri naktis. Taip, vadinasi, senojoje gerojoje Austrijoje sutikote Naujuosius metus, ar ne?

— Bijau, jog tai tik nedidelė paveikslo detalė, — pasakė Margarita.

— Ką jūs turite omeny?

— Dainą apie Horstą Veselį, nacistus, jėga besibraunančius į moterų kambarius, mušančius jas...

— Nesąmonė! — staiga netikėtai piktai ir garsiai nutraukė ją Distlis. — Nedrįskit taip kalbėti.

— O ką aš tokio pasakiau? — Margarita pajuto, kad jai vėl, lyg ir be jokios priežasties, grįžta nerimas ir baimė.

— Frederikas įsmuko į jūsų kambarį ne todėl, kad jis nacistas. — Distlis vėl kalbėjo ramiu ir kantriu pedagogo tonu, kokiu kalbėdavo su vaikais, pradedančiais slidinėti. — Frederikas taip padarė dėl to, kad jis yra paršas. Jis nedoras žmogus, kuris tik per atsitiktinumą tapo nacistu. Pagaliau iš jo niekada ir neišeis tikras nacistas.

— O jūs pats? — paklausė Margarita. Ji sėdėjo nejudėdama, įsistebeilijusi į žemę.

— Aš? Žinoma, nacistas, — atsakė slidinėjimo mokytojas. — O jus tai šokiruoja? Jūs prisiskaitėt šitų idiotiškų amerikietiškų laikraščių. Juk mes valgom vaikus, deginam bažnyčias, paišom lūpų dažais ir žmonių krauju vienuolėms ant nugarų nešvankius piešinius ir varinėjam jas nuogas po gatves, veisiam žmones specialiose fermose ir taip toliau ir taip toliau. Visa tai būtų juokinga, jei nebūtų rimta.

Jis nutilo. Margarita panūdo tuoj pat atsistoti ir nueiti, bet ją pagavo silpnumas ir ji išsigando, kad tuoj suklups ir nugrius ant sniego, jei tik pamėgins atsistoti. Akis degino skausmas, keliai tiesiog linkte linko, tarsi ji būtų nemiegojusi keletą naktų iš eilės. Ji sumirksėjo ir pažvelgė į ramius baltus kalnus; dabar, pakilus saulei, jie tarsi pasitraukė toliau ir nebeatrodė tokie įspūdingi.

„Koks melas, — pagalvojo ji, — šitie didžiuliai taikūs kalnai, ir tie pasirodė melagingi, kai pakilo saulė.“

— Aš norėčiau, kad mane suprastumėt... — Distlio balsas buvo švelnus, liūdnas ir kartu maldaujantis. — Ten, Amerikoje, jums bepigu smerkti viską iš eilės. Jūs turtingi ir galite leisti sau bet kokią prabangą. Pakantumą, jūsų vadinamąją demokratiją, moralinius principus. O čia, Austrijoje, mes negalim sau leisti moralinių principų. — Jis nutilo, tarsi laukdamas, kol ji ims priešgyniauti, bet mergina tylėjo, ir jis vėl prabilo — tyliai ir abejingai:

— Žinoma, jūs viską suprantat savaip. Ir aš nekaltinu jūsų. Jūsų jaunasis bičiulis — žydas, ir jūs būgštaujat dėl jo. Todėl nepastebit svarbesnių dalykų. Svarbesnių dalykų... — pakartojo jis, tarsi šitie žodžiai jam pačiam skambėtų ypač įtikinamai ir maloniai. — Ir vienas iš tokių svarbiausių klausimų — Austrijos likimas. Vokiečių likimas. Būtų juokinga apsimetinėti, kad mes jokie vokiečiai. Taip gali manyti amerikietis, gyvenantis už aštuonių tūkstančių kilometrų nuo mūsų. Tik ne mes. Šiuo atžvilgiu mes esam elgetų tauta. Septyni milijonai žmonių be ateities, nuo visų priklausančių, gyvenančių, kaip viešbučių savininkai, iš turistų ir užsieniečių arbatpinigių. Amerikiečiai šito negali suprasti. Žmonės negali amžinai gyventi žeminami. Jie padarys viską, kas įmanoma, kad tik susigrąžintų savigarbos jausmą. Šita problema bus išspręsta tik tada, kai Austrija taps nacistine ir įeis į didžiosios Vokietijos sudėtį. — Dabar jis vėl kalbėjo linksmai, jo balsas atgijo.