Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Здесь есть возможность читать онлайн «Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Versus aureus, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Jaunieji liūtai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Jaunieji liūtai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Jaunieji liūtai“ – vienas įspūdingiausių romanų pasaulinėje literatūroje apie karą, apie žmogaus kasdienybę mirties akivaizdoje, apie vyrišką draugystę ir baisią, protu nesuvokiamą žudynių, skausmo, siaubo, kraujo ir ašarų beprasmybę. Romanas buvo labiausiai skaitoma knyga 1949 metais. Ji sujaudino grįžusius iš karo karius ir jų artimuosius visoje Amerikoje, o Irwino Shaw vardas tapo savas amerikiečių namuose.

Jaunieji liūtai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Jaunieji liūtai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Sapnai dažnai esti tokie. Jus švelniai liečia kažkieno ranka. Salimais tamsuoja žmogaus siluetas, į skruostą dvelkia nepažįstamas kvapas, kažkas stipriai apkabina jus, spaudžia prie savęs...

Margarita pabudo.

— Ramiai, — pasakė žmogus vokiškai. — Aš tau nieko blogo nepadarysiu.

„Jis gėrė konjaką, — kažkodėl pagalvojo Margarita. — Nuo jo trenkia konjaku.“

Valandėlę ji gulėjo nejudėdama, stebeilydama į žmogaus akis, mažytes ugneles akiduobių tamsoje. Ji jautė jo koją, užmestą ant jos. Jis buvo su drabužiais iš šiurkštaus audinio, kuris jai dūrė. Margarita šūstelėjo į kitą lovos pusę ir norėjo atsisėsti, bet žmogus pasirodė besąs miklus ir stiprus, vėl parbloškė ją ir uždengė burną ranka. Jis sukikeno.

— Ak tu žvėriūkšti, — pasakė jis. — Maža sukri voveriukė.

Dabar Margarita pažino jo balsą.

— Juk tai aš, — pasakė Frederikas. — Padariau mažytį vizitą, nebijok. — Jis pamėgino nuimti jai nuo burnos ranką. — Juk tu nešauksi? — sušnibždėjo jis su ta pačia pajuoka balse, tarsi pramogaudamas su vaiku. — O ir nėra prasmės šaukti. Pirma, visi girti. Antra, aš pasakysiu, kad tu pati pasikvietei mane, o paskui turbūt apsigalvojai. Ir manimi, žinoma, patikės, nes visi žino, kad aš turiu pasisekimą tarp merginų, o tu, be to, užsienietė...

— Prašau, išeikite, — sušnibždėjo Margarita. — Prašau. Aš niekam nesakysiu.

Frederikas sukikeno. Jis buvo kiek išgėręs, bet ne toks girtas, koks dėjosi esąs.

— Tu esi miela žavi mergytė. Tu pati dailiausia iš visų, kurios buvo atvažiavusios čionai šį sezoną...

— Bet kodėl jūs norite manęs? — pratarė Margarita, apimta nevilties, stengdamasi įtempti kūną, paversti jį tarsi akmeniu, kad tyrinėjanti ranka sutiktų tik šaltą, priešišką paviršių. — Juk čia apstu kitų merginų, kurios džiaugtųsi jumis.

— Aš noriu tavęs. — Frederikas pabučiavo ją į kaklą, kaip jam atrodė, nepaprastai švelniai. — Tu man labai patinki.

— Aš jūsų nenoriu, — pasakė Margarita. Nakties tamsoje prispausta to didžiulio, tvirto kūno, ji lyg pamišusi išsigando, kad jai gali neužtekti vokiečių kalbos žinių, kad ji užmirš reikiamus žodžius, konstrukcijas, idiomas, ir kokia nors mokiniška klaida jai taps lemtinga. — Aš nenoriu jūsų.

— Tai net maloniau, — toliau kalbėjo Frederikas, — kai mergina pradžioj dedasi nenorinti. Kaip prakilni dama. — Margarita suprato, kad jis labai pasitiki savimi ir šaiposi iš jos. — Dauguma merginų taip elgiasi.

— Dievaži, aš viską pasakysiu jūsų motinai, — pagrasino Margarita.

Frederikas tyliai nusijuokė, jo juokas kambario tyloje nuskambėjo pasitikinčiai ir nevaržomai.

— Gali pasakyti motinai. O kaip tu manai, kodėl ji visada apgyvendina dailutes merginas būtent šitame kambaryje, po kuriuo yra stoginė, taigi čia visai lengva įlįsti pro langą.

„Ne, tai neįmanoma, — pagalvojo Margarita, — kad šita mažutė, apvalutė, rausvaveidė, visada šypsanti moteris, tokia švari, darbšti ir religinga, iškabinėjusi visuose kambariuose nukryžiuotuosius...“ Staiga Margarita prisiminė, kaip atrodė ponia Langerman, kai visi dainavo kambaryje apačioje, — jos laukinį, įdėmų žvilgsnį, prakaituotą, jausmingą veidą. Visai galimas daiktas, pagalvojo Margarita, šitas kvailas aštuoniolikmetis berniokas nieko neprasimano...

— Ar dažnai... — skubėdama paklausė ji, stengdamasi kuo toliau nukelti atomazgą, — ar dažnai jūs atsigaudavot čionai šitokiu būdu?

Jis išsišiepė, ir ji pamatė, kaip sublizgo jo dantys. Valandėlę jo ranka nejudėjo, paskui jis atsakė, patenkintas savimi:

— Apskritai, dažnokai. Nors dabar aš labai išrankus. Stoginė užpustyta sniegu, kojos slysta, sunku užsikabaroti. Aš rizikuoju tik tada, kai mergina labai jau dailutė, tokia kaip tu. O tu tokia daili, — sušnibždėjo Frederikas, — taip gražiai sudėta.

— Aš tuoj imsiu rėkti, įspėju jus.

— Atsidursi pasibaisėtinoj padėty, jei taip padarysi, — atsakė Frederikas. — Pasibaisėtinoj. Motina išvadins tave visokiais vardais prieš visus svečius ir pareikalaus, kad tuoj pat išvažiuotum, nes tu prisiviliojai jos aštuoniolikmetį sūnelį į savo kambarį, o paskui iškėlei skandalą. O rytoj, kai atvažiuos tavo bičiulis, apie tai kalbės visas miestelis... — Frederiko balsas buvo pašaipus, bet ir kupinas pasitikėjimo. — Aš patarčiau tau geriau nešaukti.

Margarita užsimerkė ir valandėlę gulėjo tylėdama. Akimirką prieš akis jai šmėkštelėjo veidai visų tų žmonių, kurie vakar buvo atėję į vakarėlį, veidai išsišiepusių šnairuojančių susimokėlių, prisidengusių švarių ir sveikų kalniečių kaukėmis, tarpusavy rezgančių jai pinkles savo snieguotoje tvirtovėje.

Staiga Frederikas persirito ir atsidūrė ant jos. Ji pasijuto dūstanti ir pralaimėjusi. Stengėsi suturėti į akis plūstančias ašaras.

Lėtai ir metodiškai jis mėgino pražergti jai kojas. Jos rankos buvo laisvos, ir ji kibo jam į veidą. Jautė, kaip jos nagai dreskia odą, ir girdėjo šleikštu drykstelėjimą. Ji keletą kartų greitai brūkštelėjo jam per veidą, kol jis dar nespėjo sučiupti jos rankų.

— Kalė! — Frederikas sugriebė jos rankas ir, skaudžiai spausdamas už abiejų riešų, suėmė juos viena didžiule letena. Paskui atsivedėjęs kita ranka vožė jai per burną. Ji pajuto, kaip lūpos pasruvo krauju. — Nusususi amerikoniška kalė! — Jis sėdėjo apsižergęs ją. Ji gulėjo nejudėdama, kraujuotom lūpom ir žvelgė aukštyn į jį pergalingu paniekinamu žvilgsniu. Žemai už lango kabojo mėnulis, užliedamas kambarį taikia sidabrine šviesa.

Frederikas dar sykį vožtelėjo jai atgalia ranka. Pataikė krumpliais jai į burną, ir Margarita akimirką užuodė, kaip šlykščiai atsiduoda virtuve jo rankos.

— Jeigu jūs tuoj pat neišeisite, — aiškiai ištarė ji, nors galva sukosi ir svaigo, — aš ryt užmušiu jus. Mano bičiulis ir aš užmušim jus. Dievaži, užmušim.

Frederikas sėdėjo ant Margaritos, viena ranka tebelaikydamas abi jos rankas. Palinkęs virš Margaritos, jis valandėlę tyliai žvelgė į ją — iš įbrėžimų jo veide sunkėsi kraujas, ilgi šviesūs plaukai dribo jam į akis, jis sunkiai alsavo. Paskui jis neryžtingai nusuko akis į šalį ir burbtelėjo.

— O manęs ir nedomina merginos, kurioms aš nereikalingas. Tai neverta nė vargintis.

Jis paleido jos rankas, su įtūžiu smogė jai į veidą ir išlipo iš lovos tyčia užgaudamas ją keliu. Paskui priėjo prie lango ir, laižydamasis praskeltą lūpą, ėmė tvarkytis drabužius. Ramioje mėnulio šviesoje, sagstydamasis drabužius, jis atrodė gailiai berniokiškas, nusivylęs ir sutrikęs.

Frederikas sunkiai perėjo per kambarį.

— Aš išeisiu pro duris, — tarė jis. — Juk turiu į tai teisę.

Margarita gulėjo visiškai nejudėdama, įsistebeilijusi į lubas.

Frederikas stoviniavo prie durų, nenorėdamas išeiti nugalėtas.

Margarita jautė, kaip jis karštligiškai ieško valstietiškam savo prote kokių nors triuškinamų žodžių, kuriuos galėtų mesti jai išeidamas.

— Nešdinkis pas savo žydus į Vieną! — sušuko jis ir išėjo, palikęs duris atlapotas.

Margarita atsikėlė ir tyliai uždarė duris. Ji girdėjo, kaip Frederikas sunkiais žingsniais leidžiasi laiptais į virtuvę, ir jo žingsnių aidas, atsimušdamas į senas medines sienas, rodės, aidėjo per visą žiemos tyloj miegantį namą.

Vėjas nurimo, kambaryje buvo tylu ir šalta. Margarita staiga nusipurtė — ji vilkėjo tik suglamžyta pižama. Priėjo prie lango ir uždarė jį. Mėnulis pasislėpė ir nakties tamsa palengva ėmė blankti. Apgaubti pilkšvos miglos dangus ir kalnai atrodė negyvi ir paslaptingi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Jaunieji liūtai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Jaunieji liūtai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Jaunieji liūtai»

Обсуждение, отзывы о книге «Jaunieji liūtai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x