Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Tai ne vienintelis kelias, — paprieštaravo Margarita, nors ir suprato, jog tai beprasmiška. Bet jis atrodė toks protingas, simpatiškas ir nuovokus... — Juk turi būti ir kitų kelių be melo, žudynių ir apgaulės.

— Brangioji mano, — slidinėjimo mokytojas liūdnai ir sielvartingai palingavo galvą, — vargu ar jūs pakartotumėte savo žodžius pagyvenusi Europoje dešimtį metų. Paklausykit, ką aš jums pasakysiu. Ligi pernai metų aš buvau komunistas. Visų šalių proletarai, taika visiems, kiekvienam pagal poreikius, proto pergalė, brolybė, lygybė ir taip toliau ir taip toliau. — Jis nusijuokė. — Nesąmonė! Aš nepažįstu Amerikos, bet aš pažįstu Europą. Europoje nieko nepasieksi, jeigu vadovausies protu. Brolybė... Juk tai pigūs antraeilių politikierių paistalai, kuriuos jie paisto tarp karų. Ir, kaip aš nujaučiu, tas pats ir Amerikoje. Jūs kaltinat mus melu, žudynėm ir apgaule. Ką gi, gal tai ir tiesa. Bet Europoje tai daryti būtina, jeigu nori pasiekti kokių nors rezultatų. Manot, man labai malonu kalbėti tokius dalykus? Bet tai tiesa, ir tik kvailys gali samprotauti kitaip. Ir tik galiausiai, kai viskas atsistos į savo vietas, mes galėsim padaryti galą tam, ką jūs vadinat „melu ir žudynėm“. Kai žmonės turi ką valgyti, kai jie turi darbą, kai jie žino, kad jų pinigų vertė rytoj bus tokia pat kaip šiandien, o ne dešimteriopai mažesnė, kai jie žino, kad jie turi valdžią, kurią išsirinko patys ir kuriai niekas nieko negali įsakinėti pagal kieno nors užgaidą... kai jų viltys nebežlugs. Jeigu esi silpnas, nieko nepasieksi. Gėda ir pusbadis egzistavimas bus tavo dalia. Būdamas stiprus, pasieksi viską. O dėl žydų... — Jis gūžtelėjo pečiais. — Tai nelemtas atsitiktinumas. Kažkas kažkodėl nusprendė, jog tai vienintelis kelias pasiekti valdžiai. Aš anaiptol nesakau, jog jis man prie širdies. Aš pats puikiai suprantu, kad diskriminuoti kokią nors rasę yra tiesiog absurdiška. Aš pažįstu žydų, kurie elgiasi taip, kaip Frederikas, bet tarp jų yra ir tokių, kurie nėmaž ne prastesni už mane. Bet jeigu, norint sukurti naują, organizuotą Europą, vienintelis kelias yra sunaikinti žydus, mes turime eiti šituo keliu. Mažytė neteisybė vardan didelės teisybės. Tai pagrindinis dalykas, kurio draugai išmokė Europą — tikslas pateisina priemones. Žinoma, nėra malonu suvokti šitą tiesą, bet galų gale, manau, ją suvoks net amerikiečiai.

— Bet tai baisu! — sušuko Margarita.

— Mano miela jaunoji ledi, — atvirai ir jausmingai prabilo slidinėjimo mokytojas. Jo veidas paraudo ir pagyvėjo. Jis pasigręžė į Margaritą ir paėmė ją už rankų. — Aš kalbu abstrakčiai, ir dėl to viskas atrodo bjauriai. Jūs turit atleisti man. Aš prižadu jums, jog iš tikro taip niekada nebus. Galite tai pasakyti ir savo bičiuliui. Metus kitus jam teks kentėti nedidelius nemalonumus. Galimas daiktas, jis bus priverstas atsisakyti savo įprastinės veiklos ir net apskritai kur nors išvažiuoti. Bet kai viskas pasibaigs, kai bus pasiektas užsibrėžtas tikslas, jam viskas bus sugrąžinta. Žydų persekiojimas — tai ne tikslas, o tik priemonė tikslui pasiekti. Kai tik viskas susitvarkys, jūsų bičiulis sugrįš į jam deramą vietą. Ir netikėkite Amerikos laikraščiais. Pernai aš buvau Vokietijoje ir turiu pasakyti, jog žurnalistų vaizduotėje padėtis nepalyginamai blogesnė nei Berlyno gatvėse.

— Nekenčiu! — sušuko Margarita. — Nekenčiu viso to!

Slidinėjimo mokytojas pažvelgė jai į akis liūdnu, sugniuždytu žvilgsniu, gūžtelėjo pečiais ir iš lėto nusigręžė. Jis susimąstęs stebeilijo į kalnus.

— Atleiskit, — vėl prabilo jis. — Jūs man pasirodėt tokia protinga ir supratinga. O aš jau tariausi sutikęs amerikietę, kuri užtars mus geru žodeliu sugrįžusi namo, amerikietę, kuri bent kiek mus supras... — Jis atsistojo. — Bet, matyt, aš per daug tikėjausi. — Jis pasigręžė į ją ir meiliai nusišypsojo, jo liesas malonus veidas buvo švelnus ir jaudinantis. — Bet leiskit man duoti jums vieną patarimą. Grįžkit į Ameriką. Bijau, kad Europoje jūs būsit labai nelaimingi. — Jis perbraukė koja per sniegą. — Šiandien bus gana slidu, — pranešė jis sausu, dalykišku tonu. — Jeigu judu su bičiuliu rengiatės slidinėti, aš galiu, jei norite, nusileisti kartu su jumis vakarine trasa. Šiandien tai bus geriausias maršrutas, bet aš nepatariu jums važiuoti ten vieniems.

— Dėkoju, — Margarita irgi atsistojo. — Bet aš manau, kad mes čia nepasiliksim.

— Ar jūsų bičiulis atvažiuos rytiniu traukiniu?

— Taip.

Slidinėjimo mokytojas linktelėjo.

— Jam teks išbūti čia bent iki trijų valandų dienos: anksčiau traukinių nebus. — Jis atidžiai pažvelgė į ją iš po tankių, kiek išblukusių saulėje antakių. — Tai jūs nebenorite čia pasilikti?

— Ne, — atsakė Margarita.

— Dėl praėjusios nakties?

— Taip.

— Suprantu. Palūkėkit. — Jis išsitraukė iš kišenės lapelį popieriaus ir pieštuką ir kažką parašė. — Šitas adresas jums gali praversti. Žavus viešbutukas, tik dvidešimt mylių nuo čia. Trečios valandos traukinys ten stoja. Puikūs kalnų šlaitai ir labai mieli žmonės. Visiškai nesidomi politika. — Jis nusišypsojo. — Jie ne tokie baisūs kaip mes. Tarp jų nėra Frederikų. Jie labai džiaugsis ir jumis, ir jūsų bičiuliu.

Margarita paėmė lapelį ir įsidėjo į kišenę.

— Ačiū, — padėkojo ji. Jai neišėjo iš galvos mintis, jog, nepaisant visko, šitas žmogus vis dėlto labai doras ir puikus. — Manau, mes ten ir važiuosim.

— Na ir puiku. Linkiu jums gerai pailsėti. Na, o paskui... — Jis nusišypsojo jai ir padavė ranką. — O paskui važiuokit į Ameriką.

Margarita paspaudė jam ranką. Paskui pasisuko ir ėmė leistis šlaitu žemyn miesto link. Šlaito papėdėje ji sustojo ir atsigręžė. Jis jau buvo pradėjęs užsiėmimus su mažiausiųjų grupe ir pasilenkęs juokdamasis kėlė parkritusią ant sniego septynerių metų mergytę raudona vilnone kepuraite.

Džozefas atvažiavo kupinas gyvenimo džiaugsmo ir linksmumo. Jis pabučiavo Margaritą ir padavė jai dėžutę pyragaičių, kuriuos taip atsargiai vežė iš pat Vienos, ir naują melsvos spalvos slidinėjimo kepuraitę — jis niekaip neatsilaikė ir nupirko ją. Paskui vėl ėmė bučiuoti Margaritą sakydamas:

— Su Naujaisiais metais, brangioji! Viešpatie, kokios tavo strazdanos! Aš myliu tave, myliu tave... Tu pati gražiausia mergina pasaulyje... O kaip dėl pusryčių? Aš mirštu iš alkio.

Tebelaikydamas ją glėbyje, jis giliai traukė į plaučius orą, paskui apvedė žvilgsniu kalnus ir su savininko pasididžiavimu sušuko:

— Žiūrėk! Na tu tik pažiūrėk! Tik nedrįsk man sakyti, jog Amerikoje yra kas nors panašaus!

Ir tik tada Margarita pravirko, tyliai ir bejėgiškai. Akimirksniu Džozefas surimtėjo ir ėmė bučiniais džiovinti jos ašaras.

— Kas atsitiko? Ką tai reiškia, mieloji? — klausinėjo jis tyliu balsu, kuriame buvo justi nuoširdus susirūpinimas.

Juodu stovėjo prigludę vienas prie kito mažos stotelės kamputyje, pasislėpę nuo žvilgsnių žmonių, besibūriuojančių perone, ir Margarita pamažu papasakojo jam apie tai, kaip vakar vakare viešbutyje buvo dainuojamos fašistinės dainos ir keliami fašistiniai tostai ir kad ji nė už ką nepasiliksianti čia daugiau nė dienos. Apie Frederiką ji nepasakė nė žodžio. Džozefas išsiblaškęs pabučiavo ją į kaktą ir paglostė skruostą. Jo veide neliko nė žymės linksmumo, kuriuo jis trykšte tryško išlipęs iš traukinio. Jo smulkūs skruostikauliai ir žandikaulis staiga paaštrėjo ir atsikišo, o akys įdubo.

— Taip, — burbtelėjo jis. — Ir čia tas pats. Namie, gatvėj, mieste, kaime... — Džozefas palingavo galvą. — Margarita, brangute, — tarė jis švelniai. — Man regis, tu geriau važiuok iš Europos. Važiuok namo. Važiuok atgal į Ameriką.