Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Ne, — nesusimąstydama paprieštaravo Margarita. — Aš noriu likti čia. Noriu ištekėti už tavęs ir likti čia.

Džozefas palingavo galvą, ant jo švelnių, trumpai kirptų, kiek žilstelėjusių plaukų spindėjo vandens lašiukai nuo ištirpusių snaigių.

— Man reikia nuvažiuoti į Ameriką, — švelniai tarė jis. — Man reikia aplankyti šalį, iš kurios atvažiuoja tokios merginos kaip tu.

— Bet juk aš sakiau, kad noriu už tavęs ištekėti, — pakartojo Margarita ir stipriai suspaudė jam ranką.

— Apie tai pašnekėsim kitą kartą, mieloji, — švelniai atsakė Džozefas. — Aptarsim kitą kartą.

Bet kito karto taip ir nebuvo.

Juodu sugrįžo į Langermanų viešbutį ir, sėdėdami prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į didingas, saulėje spindinčias Alpes, valgė gausius pusryčius — kiaušinienės su kumpiu ir bulvėmis, blynų ir gėrė Vienos kavą su tirštai išplakta grietinėle. Jiems santūriai ir mandagiai patarnavo Frederikas. Jis atitraukė Margaritai kėdę, kai toji sėdosi prie stalo, ir greitai pripylė Džozefui puodelį, vos tik šis ištuštėjo.

Po pusryčių Margarita susipakavo daiktus ir pareiškė poniai Langerman turinti išvažiuoti kartu su draugu.

— Kaip apmaudu! — užkudakavo ponia Langerman ir iškart pateikė sąskaitą.

Joje, be kitų išlaidų, buvo paminėti kažkokie devyni šilingai.

— O čia už ką? — paklausė Margarita, stovėdama vestibiulyje prie žvilgančio ąžuolinio stalo ir rodydama į tvarkingą įrašą rašalu.

Ponia Langerman, visa nepriekaištingai švari ir iškrakmolyta, pašoko iš užstalės, palenkė galvą ir trumparegėmis akimis įsispitrėjo į sąskaitą.

— Ak, šitai. — Ji nužvelgė Margaritą nieko nereiškiančiu žvilgsniu. — Tai už suplėšytą paklodę, Liebchen 7 .

Margarita užsimokėjo. Frederikas padėjo atnešti jai lagaminus. Ji davė jam arbatpinigių. Paskui jis įsodino ją į ekipažą ir nusilenkęs tarė:

— Tikiuosi, jūs puikiai praleidot pas mus laiką.

Palikę savo lagaminus stotyje, Margarita su Džozefu iki traukiniui atvykstant vaikštinėjo po gatves, dairėsi į parduotuvių vitrinas.

Kai traukinys iš lėto pajudėjo, Margaritai pasirodė, jog ji mato Distlį. Grakštus ir įdegęs, jis stovėjo perono gale ir žiūrėjo į juos. Margarita pamojavo, bet jis neatsakė. Margarita kažkodėl pagalvojo, jog Distlis galėjo taip pasielgti: ateiti į stotį, nepasisveikinti ir tylomis stebėti, kaip juodu su Džozefu išvažiuoja.

Distlio rekomenduotas viešbutukas pasirodė besąs mažytis ir jaukus, o jo gyventojai nepaprastai malonūs žmonės. Dvi ar tris naktis pagret snigo, ir kas rytą slidinėjimo trasos buvo užpustytos sniegu. Margarita dar niekad nebuvo mačiusi Džozefo tokio linksmo ir laimingo. Jausdamasi saugi jo glėbyje, ji ramiai miegojo naktimis didžiulėje lovoje po šilta pūkine antklode, rodės, tik ir skirtoje tiems, kurie praleidžia medaus mėnesį kalnuose. Juodu nekalbėjo apie nieką rimta ir apie vedybas taip pat nebeužsiminė. Ištisas dienas vaiskiame danguje virš kalnų viršūnių švietė saulė, o oras svaigino nelyginant vynas. Vakare priešais židinį Džozefas maloniu, įtaikiu balsu dainavo svečiams Šuberto dainas. Namuose visą laiką kvepėjo cinamonu. Juodu abu labai įdegė, o strazdanų Margaritai ant nosies atsirado dar daugiau. Ketvirtą dieną, kai jie jau turėjo grįžti į Vieną, Margarita nė pati nepajuto, kaip pravirko. Atostogos baigėsi.

Antras skyrius

Niujorkas irgi šventė naujuosius 1938 metus. Slapiomis gatvėmis be paliovos ir garsiai signalizuodami nenutrūkstamu srautu judėjo taksi. Ilga automobilių virtinė priminė kažkokį dar nematytą neregėtą gyvūną iš skardos ir stiklo, įvarytą į tamsų akmens ir betono narvą. Miesto centre milijonai žmonių blyškiom srovėm, nelyginant gūsiais, tingiai ir be tikslo sruvo čia į miesto centrą, čia į pakraščius; apšviesti akinamų reklamų šviesų, jie panėšėjo į kalinius, į kuriuos bandančius pabėgti kalėjimo sargyba ūmiai nukreipė prožektorių šviesas. Šviesinė iškaba, karštligiškai blykčiojanti ant New York Times pastato, skelbė apačioj besilinksminantiems žmonėms, kad Vidurio Vakaruose praūžęs uraganas nusinešė septynių žmonių gyvybes, kad Madridas Naujųjų metų išvakarėse (Times skaitytojų patogumui, jie prasidėjo ten keletą valandų anksčiau nei Niujorke) buvo dvylika kartų apšaudytas artilerijos sviediniais.

Policininkams Naujieji metai reiškė tik daugiau vagysčių, išprievartavimų, avarijų, kurios baigiasi mirtimi, karščio ir šalčio — užsidėję apsimestinio linksmumo kaukes, jie suvargusiais ir ciniškais žvilgsniais sekė bandas švenčiančių gyvulių, besiblaškančių po Taimso aikštę.

O besilinksminanti minia it nepaliaujama lavina plūdo gatvėmis, pilnomis į purvą sutryptų popiergalių, mėtė konfeti, prisotintus milijonų didžiulio miesto bakterijų, pūtė ragus, idant praneštų pasauliui, kokia ji laiminga ir bebaimė, su apsimestiniu geraširdiškumu, kurio paryčiui nebeliks nė ženklo, kimiais balsais sveikino vienas kitą su Naujaisiais metais. Vardan to jie kitados paliko ūkanotą Angliją ir žalsvose miglose paskendusią Airiją, smėlėtas Irako ir Sirijos kalvas, amžinai sukaustytus siaubo dėl pogromų Rusijos ir Lenkijos getus, Italijos vynuogynus ir menkių seklumas prie Norvegijos krantų; vardan viso to jie atvažiavo čionai iš tolimų šalių, miestų ir kontinentų — iš visų žemės kampelių. Paskui jie pasipylė iš Bruklino ir Bronkso, Ist Sent Luiso ir Teksarkanos, ir iš tokių niekam nežinomų miestukų kaip Bimidžis, Džefris, Spiritas. Ir visi jie atrodė taip, tarsi niekad nebūtų kaip reikiant išsimiegoję, nematę saulės, tarsi jų drabužiai būtų skolinti; jie atrodė taip, tarsi būtų patekę į šitą šaltą asfalto narvą švęsti svetimos, o ne savo šventės; jie atrodė taip, tarsi visa savo esybe jaustų, jog žiema niekada nesibaigs, ir nepaisant linksmo ragų gausmo, juoko ir nerūpestingos minios šurmulio, tarsi žinotų, jog Naujieji 1938 metai bus blogesni nei praėję.

Tų Naujųjų metų naktį džiaugėsi tik kišenvagiai, kekšės, lošėjai, sąvadautojai, sukčiai, taksistai, padavėjai ir viešbučių savininkai — jie pasipelnė neblogai; skųstis negalėjo ir teatrų savininkai, prekiautojai šampanu, valkatos ir naktinių klubų šveicoriai. Šen bei ten buvo girdėti dūžtantis stiklas, kai iš viešbučių kambarių (šiandien jie kainavo po penkis dolerius už naktį vietoj dviejų įprastinių) į siauras gatveles, teikiančias gyventojams šviesą, orą ir vaizdą į pasaulį, buvo mėtomi viskio buteliai. Greit praeinančios linksmybės sūkuryje žmonės atsisveikino su senaisiais metais. Penkiasdešimtojoje gatvėje merginai buvo perpjauta gerklė, ir į visuotinį šurmulį trumpai įsiveržė greitosios pagalbos automobilio sirena. Tylesnėse gatvelėse iš pravirų, ryškiai geltona šviesa degančių langų sklido gūdus, pavienis moterų juokas. Tai buvo įprastas šeštadienio ir šventinių vakarų balsas, šaižus ir persunktas linksmybės, kurį kažkodėl galima girdėti tik tamsoje, prieš užslenkant brėkštančio ryto šalčiui.

Vėliau, traukdama užsistovėjusį metro orą, drėgną ir virpčiojantį nuo požeminių traukinių griausmo, išsiskirsčiusi minia, svyruodama ir niūri, tyli, limpančiomis nuo miego akimis ir atsiduodanti visais gatvės kvapais — pigiomis gėlėmis, česnakais, svogūnais, prakaitu, batų tepalu, kvepalais — vėl išsilakstys po savo slaptus urvelius. Bet kol kas žmonės tebėra užplūdę ryškiai apšviestas gatves, apgaubti ragų, barškučių ir švilpukų keliamo triukšmo, iki išsekimo švęsdami ateinančius Naujuosius metus, nes nėra geresnės priežasties nei įrodymas, kad jie išgyveno senuosius metus, vadinasi, yra galimybė išgyventi ir kitus.