Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Maiklas Vaiteikeris skynėsi kelią per minią. Jautė, kad mechaniškai ir veidmainiškai šypsosi kiekvienam žmogui, su kuriuo susiduria. Jis vėlavo, o pasigauti taksi buvo neįmanoma. Jam neišvengiamai teko išlenkti keletą taurelių viename iš teatro persirengimo kambarių. Nuo skubinai išgerto vyno ūžė galvoje ir degino skrandį.

Vakaras teatre praėjo pakrikai. Žiūrovai nesidomėjo spektakliu ir triukšmavo; senelės vaidmenį teko vaidinti dublerei, nes Patricija Feri buvo per daug girta, kad galėtų išeiti į sceną. Stengdamasis palaikyti tvarką, Maiklas visiškai nusikamavo. Jis buvo pjesės „Vėlyvas pavasaris“ režisierius, kurioje dalyvavo trisdešimt septyni atlikėjai, tarp jų trys amžinai persišaldantys vaikai. Spektaklio metu reikėjo penkis kartus keisti dekoracijas ir kaskart tam prireikdavo dvidešimt sekundžių. Pasibaigus tokiam vakarui kaip šis Maiklas tenorėjo vieno: eiti namo ir griūti miegoti. Bet šiandien jis dar turėjo eiti į tą nelemtą pobūvį Šešiasdešimt septintojoje gatvėje, ir Laura jau buvo ten. Pagaliau Naujųjų metų išvakarėse ir nederėjo eiti miegoti.

Maiklas šiaip ne taip prasibrovė pro tankią minią, greitai nuėjo iki Penktosios aveniu ir pasuko į šiaurę. Čia buvo mažiau žmonių, o nuo Centrinio parko pūtė lengvas ir gaivus vėjelis. Siaurame tamsaus dangaus ruoželyje virš aukštai stūksančių pastatų jis net įžiūrėjo mažytes, blyškias žvaigždes.

„Reikės nusipirkti namuką kur nors užmiesty, — pagalvojo Maiklas, greitai ir minkštai žengdamas cementu. — Nebrangų namuką ne per toliausiai nuo Niujorko, už kokius šešis septynis tūkstančius. Retkarčiais galėsiu nuvažiuoti tenai keletui dienų. Ten bus ramu, naktimis galėsiu matyti visas žvaigždes, o kai panorėsiu, niekas neuždraus man eiti miegoti aštuntą valandą. Reikės taip ir padaryti, — pagalvojo jis, — užtenka vien svajoti.“

Blausiai apšviestoje vitrinoje jis pamatė savo siluetą. Atspindys buvo neaiškus ir kažkoks nerealus, bet, kaip visada, pamatęs save, jis suirzo. Nė pats nepajuto, kaip ištiesino pečius. Kada aš nustosiu kūprintis, pagalvojo jis, ir ne pro šalį būtų numesti penkiolika svarų. Atrodau kaip nutukęs bakalėjininkas.

Vienoje sankryžoje prie jo sustojo taksi, bet jis atsisakė. „Reikia mankštintis ir negerti vyno, — pagalvojo jis, — mažiausiai mėnesį. Išgėrinėjimai ir priveda prie viso to. Alus, martinis, dar taurelę. O kokia galva atsikėlei šį rytą! Iki pusiaudienio negalėjai nieko rimto nusitverti, paskui nuėjai pusryčiauti ir vėl sėdėjai su taure rankoje. Dabar prasideda Naujieji metai — pats tinkamiausias laikas nustoti gerti. Šįvakar pobūvyje bus puiki proga išmėginti savo charakterį. Nereikia iš to daryti jokių sensacijų. Paprasčiausiai negersiu, ir tiek. O užmiesčio namuke nelaikysiu nė lašo vyno.“ Dabar Maiklas pasijuto nepalyginamai geriau, pilnas ryžto ir jėgų, ir nors jo kostiuminės kelnės kaip ir anksčiau nemaloniai veržė per juosmenį, jis plačiais žingsniais žengė pro turtingas Šešiasdešimt septintosios gatvės vitrinas.

Kai Maiklas įėjo į pilnutėlį kambarį, buvo tik tik po dvylikos. Žmonės dainavo ir glėbesčiavosi; viename kampe jis pastebėjo girtut girtutėlę merginą — vieną iš tų, kurias būtinai sutinki kiekvienam pobūvy. Tarp svečių Vaiteikeris pamatė savo žmoną — jinai bučiavo kažkokį neaukštą vyriškį, iš visko sprendžiant, susijusį su Holivudu. Kažkas įbruko jam į ranką taurę, o aukšta mergina ištepė jam petį bulvių mišraine. „Kokia nuostabi mišrainė!“ — sušuko ji ir atsainiai perbraukė jam per švarko atlapą ilga išpuoselėta ranka su tamsiai raudonais, maždaug pusantro colio ilgio nagais. Paskui prie jo priėjo Katerina — ji vilkėjo suknele su labai gilia iškirpte.

— Maikai, brangusis! — sušuko ji ir pabučiavo jam už ausies. — Ką veiksi šįvakar?

— Vakar iš Pakrantės sugrįžo mano žmona, — tarstelėjo jis.

— Aaa. Gaila. Na, tai su Naujaisiais metais! — pasveikino ji ir nuplaukė toliau, savo krūtine apakindama tris frakuotus žemesniųjų kursų Harvardo studentus ežiuku kirptais plaukais — jie buvo šeimininkės giminaičiai, atvykę atostogų.

Maiklas pakėlė savo taurę ir nugėrė pusę. Tai, matyt, buvo viskis, į kurį kažkas įpylė limonado. „Mesiu gert nuo rytdienos, — pagalvojo jis. — Vis tiek jau šiandien išgėriau tris taures ir šįvakar nieko neišeis“. Maiklas palaukė, kol jo žmona baigė bučiuoti mažytį praplikusį žmogutį su nukarusiais rusų kavaleristo ūsais.

Maiklas prasibrovė pro svečių minią ir atsistojo jai už nugaros. Jis išgirdo, kaip žmona, laikydama žmogučio ranką, kalbėjo:

— Scenarijus pasibaisėtinas, Hari, bet tu tik niekam apie tai nesakyk.

— Juk tu pažįsti mane, Laura. Argi aš plepys?

— Su Naujaisiais metais, brangioji, — pasakė Maiklas ir pabučiavo Laurai į skruostą.

Laura apsigręžė, vis dar laikydama plikio ranką, ir nusišypsojo. Net čia, kai aplink tvyrojo girtas klegesys ir sumaištis, kuri, regis, nenuteikė švelniems jausmams, Laura pasitiko jį su tokiu švelnumu, kuris kiekvieną kartą stebino ir jaudino Maiklą. Ji ištiesė laisvąją ranką ir prisitraukė Maiklą, kad pabučiuotų jį. Tą akimirką, kai jųdviejų veidai suartėjo, Maiklas pajuto, kad Laura įtariamai jį uostinėja. Juodviem bučiuojantis, jis ūmiai susierzino ir apsiniaukė. Ji amžinai uostinėja, toptelėjo jam galvon. Ar nauji, ar seni metai — jai vis tiek.

— Prieš išeidamas iš teatro, — pasakė Maiklas, traukdamasis nuo žmonos, — aš užsipyliau ant savęs du buteliukus „Chanel No. 5“.

Jis pamatė, kaip Lauros vokas virptelėjo — ji užsigavo.

— Nebūk toks bjaurus bent per Naujuosius metus, — pasakė ji. — Kodėl taip vėlai?

— Užėjau pakeliui išlenkti poros stiklų.

— Su kuo? — Laura pažvelgė į jį įtariamu, skvarbiu žvilgsniu, kuris kaskart, kai ji kamantinėdavo savo vyrą, taip gadino jos švelnią ir atviraširdišką veido išraišką.

— Su kai kuriais bičiuliais, — atsakė jis.

— Ir tik? — Laura kalbėjo lengvabūdišku ir žaismingu tonu, kuris buvo įprastas tarp jos rato moterų, kai jos viešai šaipydavosi iš savo vyrų.

— Ne, — atsakė Maiklas. — Aš pamiršau tau pasakyti. Su mumis buvo šešios apsinuoginusios polinezietės šokėjos su riešutais bambose, bet mes palikom jas naktiniam klube „Gandras“.

— Argi jis ne linksmuolis? — kreipėsi Laura į plikąjį vyriškį. — Juk jis siaubingai juokingas, ar ne?

— Čia jau kvepia šeimynine scena, — nusijuokė plikis. — O kai reikalas prieina prie šeimyninės scenos, aš dingstu. Sudie, brangioji Laura! — jis pamojo Vaiteikeriams ir išnyko minioje.

— Man kilo puiki mintis, — pasakė Laura. — Nekalbėkim šiąnakt bjaurysčių žmonoms.

Maiklas išgėrė vyną ir pastatė taurę.

— Kas tas ūsočius? — paklausė jis.

— Ar Haris?

— Tas, kurį tu bučiavai.

— Juk tai Haris. Aš pažįstu jį jau daugel metų. Jis būna visuose pobūviuose. — Laura lengvu rankos judesiu pasitaisė šukuoseną. — Ir čia, ir Vakarų pakrantėj. Aš nežinau, kuo jis užsiima. Tikriausiai jis koks verslininkas. Jis priėjo prie manęs ir pasakė, jog paskutiniame filme aš buvau kerinti.

— Jis taip ir pasakė — kerinti?

— Aha.

— Tai ką, taip dabar kalba Holivude?

— Turbūt. — Laura šypsojosi jam, bet jos akys lakstė po visą kambarį, kaip kad ir visuomet jiedviem esant svečiuose. — O kaip, tavo nuomone, aš suvaidinau paskutiniame filme?

— Kerinčiai, — atsakė Maiklas. — Išgeriam.

Laura atsistojo, paėmė jį už rankos ir švelniai patrynė skruostą į jo petį.