Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Tu džiaugies, kad aš atvažiavau? — paklausė ji.

— Aš sužavėtas, — nusišypsojęs atsakė Maiklas.

Ir abu kikendami patraukė prie baro, skindamiesi kelią pro susibūrusius kambario viduryje svečius.

Baras buvo gretimame kambaryje po abstrakcionistiniu paveikslu, kuriame fuksinu buvo nupiešta moteris su trimis krūtimis, sėdinti ant lygiagretainio.

Ten jie užtiko šėlstantį storulį Volesą Arnį su puodeliu arbatos rankoje. Šalia jo stovėjo kresnas, tvirto sudėjimo vyriškis mėlynos saržos kostiumu; jis atrodė taip, tarsi dešimt žiemų pagret būtų praleidęs gryname ore. Čia pat plepėjo dvi merginos dailučiais, bet nuobodžiais veidais ir siaurais, kaip manekenių, klubais. Jos gėrė nepraskiestą viskį.

— Ar jis kabinėjosi prie tavęs? — išgirdo Maiklas klausiant vieną merginą.

— Ne, — atsakė kita, papurtydama glotnius šviesius plaukus.

— O kodėl? — vėl paklausė pirmoji.

— Todėl, kad jis dabar jogas.

Merginos susimąsčiusios įsistebeilijo į savo taures, paskui išgėrė vyną ir išėjo — didingai ir grakščiai nelyginant dvi panteros džiunglėse.

— Tu girdėjai? — paklausė Maiklas Lauros.

— Taip, — nusijuokė Laura.

Maiklas paprašė barmeno dviejų stiklų viskio ir nusišypsojo Arniui, „Vėlyvo pavasario“ autoriui. Arnis ir toliau tylomis stebeilijo priešais save, tolydžio elegantišku judesiu drebančia ranka pakeldamas prie lūpų puodelį.

— Nokdaunas, — pasakė vyriškis mėlynos saržos kostiumu. — Bet išsilaikė ant kojų. Teisėjas turi sustabdyti susirėmimą, antraip jis virs paprasčiausiom muštynėm.

Arnis nusišypsojo, vogčiomis apsidairė aplinkui ir pastūmė savo puodelį su lėkštele barmenui.

— Prašom įpilti man dar arbatėlės.

Barmenas įpylė į puodelį ruginės degtinės ir Arnis, prieš paimdamas jį, vėl apsidairė aplinkui.

— Sveikas, Vaiteikeri! — pasveikino jis Maiklą. — Sveika, ponia Vaiteiker. Juk jūs nepasakysit Felisai, ar ne?

— Ne, ne, Volesai, — atsiliepė Maiklas. — Nepasakysim.

— Ačiū Dievui, — pasakė Arnis. — Ji net alaus man neleidžia gerti. — Girtame ir gergždžiančiame jo balse buvo justi gailestis pačiam sau. — Net alaus. Ar jūs įsivaizduojat? Per du žingsnius niekas nesupras, ką aš geriu. Pagaliau, — iššaukiamai pareiškė jis, sriūbtelėdamas iš puodelio, — juk aš suaugęs žmogus. Ji nori, kad aš parašyčiau naują pjesę. — Dabar jis kalbėjo įsižeidusio žmogaus tonu. — Tik dėl to, kad ji yra žmogaus, finansuojančio mano pjesės pastatymą, žmona, ji mano turinti teisę išmušti man iš rankos taurę. Tai žemina. Negalima taip žeminti mano amžiaus žmogaus. — Jis pasigręžė į vyriškį saržos kostiumu. — Štai ponas Perišas geria lyg niekur njeko, ir jo niekas nežemina. Visi sako, tik pažiūrėkit, kaip Felisa rūpinasi tuo girtuoklėliu Volesu Arniu, net graudu. Bet tai manęs nejaudina. Mudu su ponu Perišu žinome, kodėl ji tai daro. Juk teisybė, pone Perišai?

— Žinoma, drauguži! — atsakė vyriškis mėlynu kostiumu.

— Ekonomika! Kaip ir visa kita. — Arnis ūmiai mostelėjo puodeliu ir paliejo viskį ant Maiklo rankovės. — Ponas Perišas — komunistas, ir jau jis tai žino. Visų žmonių veiksmų pagrindas yra gobšumas. Gobšumas, ir niekas daugiau. Jeigu jie nesitikėtų gauti iš manęs dar vienos pjesės, jiems būtų nusispjaut, net jeigu aš ir įsikurčiau spirito varykloj. — Paskui, žvelgdamas į Laurą, jis kalbėjo toliau: — Tavo labai daili žmonelė. Tikrai labai daili. Aš girdėjau, kaip čia ja šįvakar žavėjosi. — Jis vylingai pašnairakiavo į Maiklą. — Taip, taip, žavėjosi. Tarp svečių yra keletas jos senų bičiulių. Ar ne taip, ponia Vaiteiker?

— Teisybė.

— Kiekvienas iš mūsų surastų čia senų bičiulių, — toliau dėstė savo mintis Arnis. — Dabar jau taip kiekviename pobūvyje. Šiuolaikinė visuomenė. Gyvačių lizdas per žiemos miegą, visi susiviję vienas su kitu. Galimas daiktas, tai ir bus kitos mano pjesės tema.

Tik aš jos neparašysiu. — Jis išgėrė didelį gurkšnį. — Nuostabi arbata! Tik neprasitarkit Felisai.

Maiklas paėmė Laurą už parankės ir jau buvo benueinąs.

— Neišeik, Vaiteikeri, — paprašė Arnis. — Aš žinau, kad tau nuobodu su manim, bet neišeik. Aš noriu su tavimi pakalbėti. Apie ką tu norėtum kalbėti? Apie meną?

— Gal kokį kitą kartą, — atsakė Maiklas.

— Aš suprantu, kad tu esi rimtas jaunuolis, — užsispyręs toliau kalbėjo Arnis. — Pakalbėkim apie meną. Kaip šiandien praėjo mano pjesė?

— Gerai.

— Ne, aš nekalbėsiu apie savo pjesę. Aš pasakiau — apie meną, bet žinau, ką tu galvoji apie mano pjesę. Visi Niujorke žino, ką tu galvoji apie mano pjesę. Tu per daug laidai gerklę, ir jeigu būtų mano valia, aš seniai būčiau išmetęs tave iš teatro. Dabar aš draugiškai nusiteikęs, bet apskritai aš tave išmesčiau.

— Tu girtas, Voli, — pasakė Maiklas.

— Aš nepakankamai išmintingas tau, — toliau dėstė Arnis, jo blyškiai žydros akys pritvinko ašarų, o apatinė lūpa, putli ir drėgna, virpčiojo. — Sulauk mano amžiaus ir pamėgink išlikti išmintingas, Vaiteikeri.

— Esu tikra, kad Maiklui labai patinka jūsų pjesė, — tarė Laura aiškiu, raminamu balsu.

— Jūs labai daili moteris, ponia Vaiteiker, turite daug draugų, bet dabar geriau palaikykit liežuvį už dantų.

— Kodėl tau neatsigulus kur nors? — pasiūlė Maiklas Arniui.

— Nenukrypkim nuo temos. — Arnis nerangiai, bet kartu kažkaip karingai vėl pasigręžė į Maiklą. — Aš žinau, ką tu postringauji vakarėliuose: „Senas kvailys išsisėmė. Arnis rašo tokiu stiliumi, kurio buvo atsisakyta tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt devintais metais, apie žmones, kuriais nustota domėtis tūkstantis devyni šimtai dvidešimt devintais metais“. Tai net nejuokinga. Aš ir taip turiu daug kritikų. Kodėl turėčiau išsipirkti už savo paties pinigus? Nekenčiu tokių jaunų snarglių kaip tu, Vaiteikeri. Beje, tu ne toks ir jaunas, kad būtum laikomas snargliu.

— Klausyk, drauguži... — įsiterpė vyriškis su mėlynu kostiumu.

— Jūs pats pakalbėkit su juo, — kreipėsi Arnis į Perišą. — Jis irgi komunistas. Štai kodėl aš jam nesu pakankamai protingas. O būti gudročium šiais laikais nesunku — reikia tik kartą per savaitę nusipirkti už penkiasdešimt centų New Masses 8 . — Jis švelniai apkabino Perišą. — Va tokie komunistai man prie širdies, Vaiteikeri. Ponas Perišas. Nudegęs saulėje ponas Perišas. Jis įdegė saulėtoj Ispanijoj. Jis buvo Ispanijoje, jis kovėsi Madride, o dabar jis vėl važiuoja į Ispaniją, kad jį ten nukautų. Ar ne taip, pone Perišai?

— Žinoma, drauguži, — atsiliepė Perišas.

— Štai kokie komunistai man patinka, — garsiai pakartojo Arnis. — Ponas Perišas atvažiavo čionai rinkti pinigų ir verbuoti savanorių, kad tie važiuotų su juo į saulėtąją Ispaniją ir ten kartu žūtų. Kodėl tau, Vaiteikeri, užuot gudragalviavus tuose ištaiginguose vakarėliuose Niujorke, nenuvažiuoti su ponu Perišu į Ispaniją ir nepademonstruoti savo išminties ten?

— Jeigu tu nenutilsi, — jau buvo bepradedąs Maiklas, bet tą akimirką tarp jo ir Arnio išdygo aukšta žila moteris didingu tamsiu veidu ir, netarusi nė žodžio, ramiai išmušė Arniui iš rankų puodelį. Jis sudužo, ir ant žemės pažiro smulkios porceliano šukės. Arnis tūžmingai pažvelgė į moterį, bet čia pat droviai išsišiepė, nunarino galvą ir įsistebeilijo į grindis.

— O, sveika, Felisa, — burbtelėjo jis.

— Eik šalin nuo baro, — paliepė Felisa.