Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Ar jūs kada nors buvot išmuštas iš kojų šautuvo buože? — netikėtai paklausė Tomis.

— Nesufleruok man, Torni, — suirzo dramaturgas. — Jei kada nors ir buvau išmuštas, sužinosi, kai ateis laikas.

— Atleiskit, pone Arni, — pasakė Tomis mandagiai, bet kartu ir su nuoskauda.

— Iki dvidešimt aštuonerių, — pradėjo Arnis, — aš buvau daug vilčių teikiantis jaunuolis...

Maiklas neramiai sukrutėjo, jam buvo nejauku ir gėda klausytis šito pokalbio, bet Luiza įspėjamai spustelėjo jam ranką ir jis nurimo.

— Kaip rašo romanuose, Torni, aš gavau gerą išsilavinimą. Mokiausi daug ir galėjau pasakyti, kuris anglų poetas parašė vienas ar kitas eiles. Torni, gal nori išgerti?

— Ne, ačiū. — Dabar Tomiui miegai visiškai išlakstė ir jis, sėdėdamas lovoje, klausėsi susižavėjęs.

— Tu turbūt per mažas, Torni, kad prisimintum mano pirmosios pjesės „Ilgas ir žemas“ recenziją. Kiek tau metų, Torni?

— Dešimt.

— Per mažas. — Į lėkštelę vėl barkštelėjo puodukas. — Galėčiau pacituoti keletą atsiliepimų, bet tau bus nuobodu. Ir vis dėlto be jokios tuštybės pasakysiu, kad buvau lyginamas su Strindbergu ir O’Nilu. Ar esi girdėjęs apie Strindbergą, Torni?

— Ne, pone.

— Velniai griebtų, ko jie dabar moko vaikus mokyklose? — susierzinęs sušuko jis ir vėl gurkštelėjo. — Taigi mano gyvenimo istorija, Torni, — toliau kalbėjo jis kiek švelnesniu tonu. — Buvau kviečiamas į geriausius namus. Naudojausi kreditu keturiuose brangiausiuose Niujorko baruose. Mano nuotraukos įvairiom progom buvo spausdinamos laikraščiuose, buvau prašomas pasisakyti įvairiuose komitetuose ir meno organizacijose. Aš lioviausi kalbėjęs su senais savo bičiuliais ir man palengvėjo. Išvažiavau į Holivudą ir ilgą laiką uždirbdavau po tris su puse tūkstančio dolerių per savaitę, ir tai buvo dar neįvedus mokesčių. Aš išmokau gerti, Torni, ir vedžiau moterį, turinčią namus Antibe, Prancūzijoje, alaus daryklą Milvokyje. Trisdešimt pirmais metais aš išdaviau ją su jos geriausia drauge, ir padariau klaidą, nes toji buvo kaulėta kaip kalnų upėtakis...

Arnis vėl garsiai gurkštelėjo iš puodelio. Maiklas suprato, jog jam nieko kito neliko, tik ramiai sėdėti tamsoje su viltim, kad Arnis jo nepastebės.

— Žmonės sako, Torni, — toliau dėstė Arnis, dabar jo balsas buvo melodingesnis, švelnesnis ir kupinas liūdesio, — kad aš palikau savo talentą Holivude. Ir nieko nuostabaus, juk Holivudas ir yra tokia vieta, kur žmogui lemta palikti talentą. Bet aš jais netikiu, Torni. Netikiu. Aš išsisėmiau, ir dabar visi manęs vengia. Aš neinu pas gydytoją, nes esu tikras, jog jis pasakys, kad po šešių mėnesių mirsiu. Bet kurioj kitoj padorioj šaly niekas nebūtų leidęs statyti paskutinės mano pjesės, bet Holivudas čia niekuo dėtas. Aš esu silpnas, protingas žmogus, Torni, bet šiais laikais tokiems žmonėms nėra vietos. Paklausyk mano patarimo, Torni: užauk kvailas. Stiprus, bet kvailas.

Arnis sunkiai sujudėjo lovoje ir atsistojo. Prieblandoje priešais langą jo siluetas svirinėjo.

— Tik nemanyk, Torni, kad aš skundžiuosi, — kovingai pareiškė Arnis. — Esu senas girtuoklis ir iš manęs visi juokiasi. Aš visus nuvyliau. Bet aš nesiskundžiu. Jei turėčiau daryti viską iš naujo, Torni, daryčiau taip pat. — Jis mostelėjo rankomis, puodelis su lėkštele nukrito ant kilimo ir sudužo. Tačiau Arnis, regis, nepastebėjo. — Bet vieną dalyką, Torni, — reikšmingai ištarė jis, — vieną dalyką daryčiau kitaip. — Jis susimąstęs stabtelėjo. — Aš... — vėl prabilo jis, bet nutilo. — Ne, Torni, tu per mažas.

Jis didingai apsisuko, užmindamas ant sudužusios lėkštelės, ir patraukė prie durų. Tomis gulėjo nekrutėdamas. Arnis praėjo pro Luizą ir Maiklą ir plačiai atlapojo duris. Į kambarį plūstelėjo šviesa, ir Arnis juos pamatė.

— Vaiteikeri, — šviste nušvito jis. — Vaiteikeri, bičiuli, ar nepadarytum seniui vienos paslaugos? Nueik į virtuvę, bičiuli, ir atnešk puodelį su lėkštele. Kažkoks šunsnukis sudaužė manąjį.

— Žinoma, — pasakė Maiklas. Jis atsistojo, o kartu su juo ir Luiza. Eidamas pro duris jis pasakė: — Torni, tau metas miegoti.

— Taip, pone, — mieguistu balsu pasakė sutrikęs berniukas.

Maiklas atsiduso ir uždaręs duris išėjo ieškoti puodelio.

Likusios vakaro dalies prisiminimai Maiklo atminty išliko kažkokie sujaukti. Vėliau jis neprisiminė, ar paskyrė pasimatymą Luizai antradienį popiet, ar ne, ir ar Laura pasakojo jam, kad būrėja išpranašavo jiems skyrybas, ar ne. Bet viena jis prisiminė aiškiai: kitame kambario gale pasirodė Arnis, nežymiai šypsodamas, jam iš burnos ant smakro varvėjo viskis. Kiek palenkęs galvą į šoną, tarsi jam būtų susuktas sprandas, nekreipdamas dėmesio į svečius, Arnis gana tvirtais žingsniais perėjo per kambarį ir sustojo prie Maiklo. Valandėlę jis taip stovėjo, truputį svyruodamas, priešais aukštą iki grindų langą, paskui atlapojo jį ir jau buvo bežengiąs per palangę, bet jo švarkas užsikabino už lempos. Išsipainiojęs jis vėl ėmė lipti pro langą. Maiklas žiūrėjo į jį, suprasdamas, jog reikia tuoj pat pulti prie Arnio ir stverti jį. Jis pajuto, kaip jo rankos ir kojos pasidarė lengvos it sapne, jis vangiai žengtelėjo į priekį, nors ir žinojo, kad jeigu nepasiskubins, dramaturgas išlips pro langą ir nukris žemyn iš vienuolikto aukšto.

Maiklas išgirdo už nugaros greitus žingsnius. Kažkoks vyriškis puolė prie Arnio ir apglėbė jį rankomis. Valandėlę abi figūros svyravo prie pat lango krašto, rizikuodamos iškristi, apšviestos tamsiai raudonos neoninių lempų pašvaistės. Paskui kažkas smarkiai uždarė langą, ir jiems nebegrėsė pavojus. Tik dabar Maiklas pamatė, jog dramaturgą išgelbėjo Perišas — jis suspėjo atbėgti iš kito kambario galo, kur buvo baras.

Laura, slėpdama akis, sūpavosi Maiklo glėby. Jos bejėgiškumas, reiklumas tokią valandą suerzino Maiklą, bet jis kartu ir džiaugėsi, kad gali širsti ant jos, nes tai atitraukė jį nuo minčių apie tai, kaip jis apsijuokė, nors Maiklas suvokė, jog jam vis tiek nepavyks atsikratyti tos minties.

Netrukus jie išėjo. Visi buvo labai linksmi, atsainūs, dėjosi neva Arnis norėjo iškrėsti pokštą draugams. Arnis miegojo ant grindų. Jis atsisakė gultis į lovą, ir kaskart, kai jį kas mėgindavo paguldyti ant sofos, nusirisdavo ant žemės. Perišas, šypsodamas ir laimingas, vėl stovėjo prie baro klausinėdamas barmeno, kokiai profsąjungai jis priklauso.

Maiklui norėjosi namo, bet Laura pareiškė esanti alkana, ir kažkaip juodu atsidūrė triukšmingoj kompanijoj, visi susigrūdo į kažkieno automobilį, susėdo vienas kitam ant kelių; Maiklas atsiduso su palengvėjimu, kai išlipo iš sausakimšo automobilio prie didžiulio, akį rėžiančio restorano Medisono aveniu.

Visi susėdo ne mažiau akį rėžiančioj salėj oranžinėm sienom, kažkodėl nukabinėtom paveikslais, vaizduojančiais indėnus; greitosiomis surinkti nepatyrę padavėjai padrikai klupinėdami aptarnavo triukšmingai besilinksminančius svečius. Maiklas buvo girtas ir jautė, kaip jo akių vokai tiesiog lipte sulipę ir negali atsimerkti. Jis tylėjo, nes įsitikino, jog ima mikčioti, vos tik pradeda ką nors sakyti. Perkreipęs burną iš paniekos, kaip jam atrodė, visam supančiam pasauliui, jis sėdėjo ir žvalgėsi į šalis. Ūmiai Maiklas pamatė, jog visai čia pat prie stalo sėdi Luiza su vyru. O šalia Luizos sėdi Veidas ir laiko jos ranką. Maiklas pamažu ėmė blaivėti ir tuoj pat jam suskaudo galvą. Jis užsisakė mėsainį ir butelį alaus.

„Kaip visa tai niekšinga, — pagalvojo jis. — Buvusios mylimosios, buvę meilužiai, buvę niekas. Bet kada — antradienį ar trečiadienį — aš turiu susitikti su Luiza? O kada Veidas susitiks su Luiza? Arnis kalbėjo apie gyvačių gūžtą, užmigusią žiemos miegu. Arnis kvailas, viskuo nusivylęs žmogus, bet šiuo atžvilgiu jis teisus. Tai gyvaliojimas, be prasmės ir be tikslo... Kokteiliai, alus, konjakas, viskis, dar taurelę — ir viskas pradingsta alkoholio migloje: padorumas, ištikimybė, drąsa, ryžtas. Būtent Perišas puolė per kambarį prie Arnio. Automatiškai. Iškilo pavojus ir jis nesusimąstė nė akimirką. O aš stovėjau prie pat Arnio ir vos pajudėjau, tik neryžtingai trepčiojau vietoje, ir tiek. Stovėjau visas išpampęs ir apgirtęs, susaistytas daugybe saitų, vedęs moterį, kuri iš esmės tapo man visiškai svetima, retkarčiais atskrenda čionai savaitei iš Holivudo prisirankiojusi visokių paskalų; vienas Dievas težino, kuo ji užsiima ten su vyriškiais tais švelniais, apelsinais kvepiančiais Kalifornijos vakarais, o jis tuo tarpu tuščiai eikvoja gražiausius savo jaunystės metus, nuolankiai plaukia pasroviui, patenkintas tuo, kad uždirba šiek tiek pinigų ir kad jam netenka priimti jokių ryžtingų sprendimų... Ką tik prasidėjo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntieji, jam trisdešimt metų. Dabar jam reikia suimti save į nagą, jeigu jis nenori atsidurti tokioje būsenoje kaip Arnis, kai belieka viena išeitis — iššokti pro langą.“