Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Nojau...

— Taip, tėve.

— O tu nemanai, kad jis turėjo paspausti man ranką?

— Manau, tėve.

— Nojau...

— Taip, tėve...

— Paspausk man ranką, Nojau.

Padvejojęs Nojus pasilenkė ir paėmė tėvo sausą plačią ranką. Jos oda buvo sueižėjusi, nagai, visados taip rūpestingai prižiūrimi, apkarpyti ir nulakuoti, nūnai buvo ilgi ir atšerpetoję, po jais tamsavo purvo pusmėnuliai. Juodu paspaudė kits kitam ranką. Nojus pajuto silpną, nerimastingą jo pirštų spustelėjimą.

— Na, jau gerai, gerai... — ūmiai suirzo Jokūbas ir ištraukė ranką, tarsi jam netikėtai būtų kilusi kažkokia mintis. — Gerai, užtenka. — Jis atsidūsėjo ir įsistebeilijo į lubas.

— Nojau...

— Taip?

— Ar turi pieštuką ir popieriaus?

— Turiu.

— Tai rašyk...

Nojus nuėjo prie stalo ir atsisėdo. Paėmė pieštuką ir plono balto popieriaus lapą su viešbučio „Vaizdas į jūrą“ atvaizdu, apsupto erdviomis pievelėmis ir aukštais medžiais. Nieko bendro su tikrove šitas atvaizdas neturėjo: popieriuje viešbutis atrodė tikrų tikriausias kurortas.

— „Izraeliui Akermanui, — sausu dalykišku tonu pradėjo Jokūbas, — Klosterštrase 29, Hamburgas, Vokietija.“

— Bet, tėve... — buvo besakąs Nojus.

— Rašyk ivritu, — pertraukė jį tėvas, — jei nemoki vokiškai. Jis nelabai raštingas, bet supras.

— Gerai, tėve. — Nojus nemokėjo rašyti nei ivritu, nei vokiškai, bet nematė reikalo aiškinti tai tėvui.

— „Mano brangus broli...“ Parašei?

— Taip, tėve.

— „Man gėda, kad neparašiau tau anksčiau, bet tu nesunkiai įsivaizduoji, koks aš buvau užsiėmęs. Kai atvažiavau į Ameriką...“ Parašei, Nojau?

— Taip, — atsakė Nojus, kažką be tikslo keverzodamas popieriuje. — Parašiau.

— „Kai atvažiavau į Ameriką... — sutelkęs visas jėgas toliau diktavo Jokūbas — tylus jo balsas dusliai skambėjo drėgname kambarėly, — įsitaisiau vienoje stambioje firmoje. Aš labai daug dirbau, nors žinau, kad tu tuo nepatikėsi, ir buvau vis keliamas iš vieno didelio posto į kitą. Po pusantrų metų pasidariau labiausiai vertinamu firmos darbuotoju. Aš tapau kompanionu ir vedžiau firmos savininko, pono fon Kramerio, senos amerikiečių šeimos palikuonio, dukterį. Suprantu, kaip tau bus malonu sužinoti, jog aš turiu penketą sūnų ir dvi dukteris — tai tėvų pasididžiavimas ir paguoda senatvėje. Mes gyvename privilegijuotame Los Andželo priemiestyje — tai didžiulis, amžinai saulės užlietas miestas Ramiojo vandenyno pakrantėje. Mes turim keturiolikos kambarių namą ir rytais aš keliuosi ne anksčiau kaip pusę dešimtos ir kasdien važiuoju į savo klubą, kur kiekvieną popietę žaidžiu golfą. Esu tikras, jog tau bus įdomios visos šitos smulkmenos..

Nojus pajuto, kaip jam gerklėje kyla gniužuliukas. Jį pagavo pašėliškas jausmas, kad jeigu tik jis pravers burną, tuoj pratrūks juoktis ir tėvas numirs nesuvaldomai sūnui kvatojant.

— Nojau, — irzliai paklausė tėvas, — tu viską rašai?

— Taip, tėve, — šiaip ne taip pralemeno Nojus.

— „Tu, teisybė, esi vyriausias brolis, — kiek nusiraminęs toliau diktavo Jokūbas, — ir pripratai nuolat patarinėti. Bet dabartės „vyriausiojo“ ir „jauniausiojo“ sąvokos prarado buvusią prasmę. Aš daug keliavau ir manau, jog kai kurie mano patarimai tau bus naudingi. Žydas nė akimirkos neturi pamiršti, kaip elgtis. Pasaulyje tiek daug žmonių, kuriuos smaugia pavydas, ir jų vis daugėja. Pažvelgę į žydą, jie sako: „Tik pažiūrėkit, kaip jis elgiasi prie stalo!“ — arba: „O jo žmonos briliantai netikri!“ — arba: „Kaip jis triukšmingai elgiasi teatre!“ — arba: „Jo svarstyklės neteisingai sveria. Jis visada apsveria!“ Gyventi darosi vis sunkiau, ir žydas turi elgtis taip, tarsi visų kitų žydų gyvenimas priklausytų nuo kiekvieno jo poelgio. Todėl jis turi valgyti tyliai, delikačiai naudodamasis peiliu ir šakute. Ir jis neturi leisti savo žmonai nešioti briliantų, ypač netikrų. Jo svarstyklės turi būti pačios tiksliausios visame mieste. Jis turi vaikščioti oriai, kaip savo vertę žinantis žmogus.“ Ne! — ūmiai sušuko Jokūbas. — Išbrauk visa tai. Tai tik papiktins jį.

Jis giliai įkvėpė ir kurį laiką tylėjo. Atrodė, jis visiškai nebejuda, ir Nojus sunerimęs pažvelgė į jį, bet pamatė, kad tėvas dar gyvas.

— „Brangus broli, — prakalbo pagaliau Jokūbas trūkinėjančiu, užkimusiu ir neatpažįstamai pasikeitusiu balsu, — viskas, ką aš tau parašiau, yra melas. Aš gyvenau apgailėtinai, visus apgaudinėjau, nuvariau į kapus savo žmoną, turiu tiktai vieną sūnų ir nededu į jį jokių vilčių. Aš bankrutavau, ir viskas, dėl ko tu mane įspėjai, iš tikro išsipildė...“

Jo balsas nutrūko. Jis užsirijo, pamėgino dar kažką pridurti, ir nutilo amžinai.

Nojus palietė tėvo krūtinę, mėgindamas išgirsti jo širdies dūžius. Po sausa susiraukšlėjusia, nupleiskanojusia oda styrėjo trapūs šonkauliai. Širdis po jais daugiau nebeplakė.

Nojus sudėjo tėvo rankas ant krūtinės ir užspaudė jam akis — jis ne sykį matė taip darant filmuose. Jokūbo veidas su pravira burna buvo kaip gyvas, jame sustingo tokia išraiška, tarsi jis būtų pasirengęs sakyti kalbą, bet Nojus nežinojo, kaip derėtų elgtis tokiu atveju, ir jis nieko nedarė. Pažvelgęs į velionio veidą, jis suprato, kaip jam palengvėjo. Jau niekada nebeišgirs įsakmaus ir valdingo tėvo balso. Niekada nebematys jo teatrališkų gestų.

Nojus perėjo per kambarį, mechaniškai inventorizuodamas, kas jame dar liko vertingo. Tiesą sakant, vertingo nieko ir nebuvo. Pora padėvėtų, gana neskoningų dvieilių kostiumų, karaliaus Jokūbo Biblija odiniais viršeliais, ant škotiško ponio sėdinčio septynmečio Nojaus fotografija sidabro rėmeliais, dėželė su rankogalių segtukais ir kaklaraiščio smeigtuku iš nikelio ir stiklo bei virvele perrištas nušiuręs raudonas manilinis vokas. Nojus rado jame dvidešimt akcijų kažkokios radijo firmos, subankrutavusios 1927 metais.

Spintos dugne Nojus aptiko kartoninę dėžę. Joje, rūpestingai įvyniotas į minkštą flanelę, gulėjo didžiulis senoviškas portretų fotoaparatas su stipriu objektyvu. Tai buvo vienintelis daiktas kambaryje, su kuriuo buvo elgiamasi pagarbiai ir dėmesingai, ir Nojus mintyse padėkojo tėvui, kad šis sugebėjo nuslėpti fotoaparatą nuo kreditorių. Už jį bus galima gauti pinigų laidotuvėms. Glostant nusitrynusią odą ir išblizgintą aparato linzę, Nojui dingtelėjo mintis, jog vertėtų pasilikti šitą daiktą sau kaip vienintelį išsaugotą tėvo atminimą, bet jis tuoj suprato, kad negali leisti sau tokios prabangos. Rūpestingai suvyniojęs fotoaparatą jis vėl įdėjo jį į dėžę ir paslėpė spintos kertėje po krūva senų drabužių.

Paskui nuėjo prie durų ir ant slenksčio atsigręžė. Blausioje lempos šviesoje ant patalo gulintis tėvas atrodė nelaimingas ir kenčiantis. Nojus užgesino šviesą ir išėjo iš kambario.

Jis iš lėto ėjo gatve. Po savaitės uždaro gyvenimo ankštame kambarėlyje tyras oras ir mankštelė kojoms jį stačiai atgaivino; kvėpuodamas pilna krūtine ir jausdamas, kaip plaučiai prisipildo oro, jis minkštai žengė žvilgančiu šaligatviu, klausydamasis savo žingsnių, ir jautėsi esąs jaunas ir sveikas. Švarus jūros oras šią nykią naktį buvo persismelkęs kažkokiu ypatingu kvapu, Nojus patraukė paplūdimio link, kur virš vandenyno dunksojo uola, ir kuo labiau jis artėjo prie jos, tuo stipriau jautė šitą surstelėjusį kvapą.

Kažkur iš tamsos atplūdo muzikos garsai — jie čia stiprėjo, atblokšti vėjo gūsio, čia tilo. Nojus patraukė ten, iš kur sklido muzika, ir, priėjęs kampą, suprato, jog muzika sklinda iš baro kitoje gatvės pusėje. Pro duris tolydžio vaikščiojo žmonės. Virš durų kabėjo užrašas: PER ŠVENTES KAINOS ĮPRASTINĖS. SUTIKITE NAUJUOSIUS METUS PAS MUS!