Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Ko? — paklausė apstulbęs Nojus.

— Putlių lupų, — nuoširdžiai pakartojo blondinė. — Mano vardas Džordžija, aukseli, o tavo?

— Ronaldas Biverbrukas, — atsakė Nojus. — Ir turiu tau pasakyti... aš ne italas.

— Ne? — Moteriškė atrodė nusivylusi ir vienu gurkšniu nugėrė pusę kokteilio. — O aš galėjau prisiekti, kad tu italas. Tai kas gi tu, Ronaldai?

— Aš indėnas, — atsakė Nojus. — Sijų genties indėnas.

— Ir vis tiek kertu lažybų, kad tu gali padaryti moterį labai laimingą.

— Išgerkim, — pasiūlė Nojus.

— Aukseli, — kreipėsi moteris į barmeną, — du kokteilius. Dvigubus, aukseli. — O man ir indėnai patinka, — ji vėl pasigręžė į Nojų. — Vienintelis dalykas, kas man nepatinka, tai normalūs amerikiečiai. Jie nemoka gražiai elgtis su moterimi. Gauna savo, trinkt durimis ir jau dumia namo pas žmonas. Aukseli, — toliau kalbėjo ji, baigdama gerti savo pirmąjį kokteilį, — o kodėl tau nepriėjus prie tų dviejų jūreivukų ir nepasakius, jog tu palydėsi mane namo? Ir pasiimk butelį alaus tam atvejui, jeigu jie kartais imtų ginčytis.

— Tu atėjai su jais? — paklausė Nojus. Dabar jam mažumėlę sukosi galva, buvo linksma ir kalbėdamas su moterimi jis švelniai glostė jai ranką ir šypsodamas žvelgė į akis. Blondinės rankos buvo sudiržusios, pūslėtos ir jinai gėdijosi jų.

— Tai nuo darbo skalbykloje, — liūdnai pasakė ji. — Nesumanyk, aukseli, parsisamdyti į skalbyklą.

— Gerai, — sutiko Nojus.

— Aš atėjau su tuo. — Ji linktelėjo į gatavą vyruką, kurio galva gulėjo ant baro; nuo šito judesio jos vualis suribėjo žalioje ir raudonoje patefono šviesoje. — Gavo nokautą pirmame raunde. Aš tau kai ką pasakysiu. — Ji pasilenkė prie Nojaus, ir į jį plūstelėjo stiprus džino, svogūnų ir pigių kvepalų kvapas. — Šitie jūreiviai rengia sąmokslą prieš jį. Nors ir su kariškom uniformom. Jie nori pirma apšvarinti jį, o paskui pasekti mane ir kokiam nors tamsiam skersgatvy atimti iš manęs pinigus. Pasiimk alaus butelį, Ronaldai, ir eik pakalbėk su jais.

Barmenas atnešė kokteilius; moteriškė išsitraukė dešimties dolerių banknotą ir padavė jam.

— Moku aš, — pasakė ji. — Šitas vaikinas toks vienišas Naujųjų metų išvakarėse.

— Tu neturi už mane mokėti, — užprotestavo Nojus.

— Už mus, auksiuk! — blondinė pakėlė taurę veik prie pat jo veido ir pro vualį švelniai ir koketiškai pažvelgė į Nojų. — Kam reikalingi pinigai, mielasis, jei ne vaišinti draugams?

Jie išgėrė ir moteriškė paglostė Nojui kelį.

— Koks tu šykštus, aukseli, — pasakė jinai. — Reikia kažką daryti. Eime iš čia. Man čia nebepatinka. Eime pas mane, į mano butuką. Turiu pasilaikiusi buteliuką viskio, ir mes dviese atšvęsim Naujuosius metus. Pabučiuok mane kartelį, mano mielasis. — Ji pasilenkė ir ryžtingai užmerkė akis. Nojus pabučiavo ją. Jos lūpos buvo švelnios, ir lūpų dažai ant jų atsidavė svogūnais, džinu ir avietėm. — Aš negaliu ilgiau laukti. — Blondinė gana tvirtai atsistojo ant kojų, paėmė jį už rankos ir jiedu, nešini kokteiliais, patraukė į užpakalinę baro dalį.

Jūreivukai nenuleido nuo jų akių. Jie buvo labai jaunučiai, jų veiduose atsispindėjo sumišimas ir nusivylimas.

— Pasisaugokit mano draugo, — įspėjo juodu moteris. — Jis indėnas iš sijų genties. — Ji pabučiavo Nojui į užausį. — Aš tuoj, katinėli. Eisiu atsigaivinsiu, kad labiau tau patikčiau.

Blondinė sukikeno, spustelėjo jam ranką drėgnu delnu ir, tebelaikydama kokteilį ir perdėtai kraipydama gėlėta suknele aptemptą užpakaliuką, nuvizgino į tualetą.

— Ką ji ten tau tarškė? — paklausė jaunesnis jūreivukas. Jis sėdėjo be kepuraitės ir jo plaukai buvo pakirpti taip trumpai, jog atrodė kaip pirmas pūkelis ant kūdikio galvos.

— Ji sako, — pareiškė Nojus, jausdamasis stiprus ir pasirengęs viskam, — ji sako, kad jūs taisotės ją apiplėšti.

Jūreivukas su kepuraite purkštelėjo.

— Mes ją apiplėšti! Čia tai bent! Kaip tik atvirkščiai, brolyti.

— Ji užsiprašė dvidešimt penkių dolerių, — įsiterpė jaunesnysis jūreivukas. — Po dvidešimt penkis dolerius nuo kiekvieno. Ji sako, kad niekad anksčiau tuo neužsiiminėjo, kad ji ištekėjusi, ir dėl to jai reikės pridurti už riziką.

— Ir apskritai, kuo jinai vaizduojasi esanti, — pasipiktino jūreivukas su kepure. — O kiek ji iš tavęs užsiprašė?

— Nė kiek, — atsakė Nojus ir pajuto, kaip jį sudilgė kažkoks paikas išdidumas. — Maža to, ji dar pažadėjo butelį viskio.

— Kaip tau tai patinka? — su kartėliu pasakė vyresnysis jūreivukas, pasigręžęs į savo bičiulį.

— Tu eisi su ja? — gosliai paklausė jaunesnysis.

Nojus papurtė galvą.

— Ne.

— Kodėl? — nusistebėjo jaunesnysis jūreivukas.

— Šiaip sau, — gūžtelėjo pečiais Nojus.

— Tave, vyruti, matyt, gerai aptarnauja.

— Žinai, — kreipėsi jūreivukas su kepure į savo bičiulį, — šiaušiam iš čia. Irgi mat — Santa Monika! — jis priekaištingai pažvelgė į savo draugą. — Jau geriau būtume sėdėję kareivinėse.

— O kaip su juo? — Nojus palietė taikingai miegantį girtą vyruką.

— Tegu juo pasirūpina tavo dama.

Jaunesnysis jūreivukas ryžtingai užsimaukšlino ant galvos savo baltą kepuraitę ir abu bičiuliai išspūdino lauk.

— Dvidešimt penki doleriai! — atsklido iki Nojaus vyresniojo balsas, kai trinktelėjo durys.

Nojus palūkuriavo valandžiukę, paskui draugiškai patapšnojo girtą vyruką ir išėjo įkandin jūreivių. Pastovėjo gatvėje, traukdamas į plaučius minkštą drėgną orą, maloniai vėsinantį įkaitusį jo veidą. Tolumoje po siūbuojančia nelygia gatvės žibinto šviesa jis pamatė dvi rūke pranykstančias vangias figūras mėlynomis uniformomis. Nojus apsigręžė ir patraukė kita kryptimi — išgertas viskis melodingai ir maloniai tvinksėjo jo smilkiniuose.

Nojus atsargutėliai atvėrė duris ir tyliai įžengė į tamsų kambarį. Jame tebetvyrojo tas pats kvapas. Nojus jau buvo apie jį pamiršęs. Spiritas, vaistai, kažkas salsvo ir sunkaus... Nojus ėmė apgraibom ieškoti elektros jungtuko. Jo rankos nervingai trūkčiojo, jis užkliuvo už kėdės ir pagaliau uždegė šviesą.

Tėvas gulėjo lovoje pravėręs burną, tarsi pasirengęs kalbėti blausioje šviesoje. Nojus pažvelgė į jį ir susiūbavo. Kvailas, senas klastūnas su įmantria barzda, nubalintais plaukais ir Biblija odiniais aptaisais.

Paskubėk, Viešpatie, paskubėk pasiimti mane... Kokį tikėjimą išpažino velionis? Nojus akimirką lyg apsvaigo. Jis niekaip neįstengė susikaupti, jo galvoje, lenkdamos viena kitą, skriejo mintys, padrikos ir absurdiškos. Putlios lūpos. Dvidešimt penki doleriai iš jūreivių ir nė cento iš jo. Tarp moterų jis niekad neturėjo ypatingo pasisekimo, o jau tokio kaip šįvakar nė sapnuot nesapnavo. O gal moteris pajuto, kad jis turi nemalonumų ir paprasčiausiai norėjo jį paguosti? Žinoma, ji buvo girtut girtutėlė... Ronaldas Biverbrukas. O kaip kilsavo gėlės ant jos suknutės, kai ji ėjo į tualetą. Jeigu jis būtų užtrukęs bare, dabar jau turbūt gulėtų su ja lovoje po šilta antklode, jaukiai prisiglaudęs prie jos — tokios minkštos, putnios, baltos, ir vėl trauktų svogūnų, džino ir aviečių kvapą. Akimirką jį nudiegė aštrus apmaudas, kad vietoj to jis atsidūrė štai čia, plikam kambary, vienas su mirusiu seniu... Jeigu viskas būtų atvirkščiai, pagalvojo jis, jeigu dabar jis, Nojus, gulėtų negyvas, o senis būtų gyvas ir gautų tokį pasiūlymą, Jokūbas, kaip kaži ką, jau seniai, prisipliurinęs viskio, gulėtų lovoje su blondine. Na, bet ar galima taip galvoti. Nojus papurtė galvą. Juk tai jo tėvas, žmogus, iš kurio sėklos jis išaugo. Viešpatie, nejau sendamas ir jis pasidarys toks pat papliauška?