Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Dar laimė, kad prancūzai taip greitai paleido ugnį. Kristianas pajuto, kad jo burna perdžiūvo ir baisiai norisi gerti. Nuo suvalgytų vyšnių jam ūmiai sudilgo liežuvio galiukas, suerzintas cigaretės.

„Jeigu prancūzai turi bent kiek sveiko proto, jie jau apsupo mus iš sparno ir iššaudys visus. Kaip aš galėjau tai leisti? — pagalvojo jis, atidžiai žiūrėdamas į paslaptingai tamsuojančius priešaky du nukirstus medžius. — Kaip aš galėjau užmigti? Jeigu jie turėtų kur nors miške mortyrą arba kulkosvaidį, per kelias sekundes mus sudorotų.“ Bet už barikados nebuvo girdėti nė jokio garso, ir tik ant asfalto, už saulučių šokavo tas pats paukštukas, tolydžio irzliai ir veriamai surėkdamas.

Išgirdęs už nugaros šnaresį, Kristianas atsigręžė. Bet tai pasirodė besąs Mešenas, vienas iš kareivių, važiavusių kitais dviem automobiliais. Mešenas slinko per atžalyną šliaužte, pagal visas taisykles, kaip kad buvo mokomas per pratybas, laikydamas rankose šautuvą.

— Kaip ten pas jus? — paklausė Kristianas. — Yra sužeistų?

— Ne, — atsakė kvapstydamasis Mešenas. — Mašinos stovi šoniniam kely. Visi sveiki. Seržantas Himleris atsiuntė mane sužinoti, ar jūs čia gyvi.

— Gyvi, — niauriai atsakė Kristianas.

— Seržantas Himleris įsakė perduoti, kad jis grįš į artilerijos štabo būstinę, praneš apie susidūrimą su priešu ir paprašys atsiųsti du tankus, — raportavo Mešenas labai raiškiai, kaip jam kalė instruktoriai ilgas varginančias valandas per mokymus.

Kristianas pašnairakiavo į barikadą, paslaptingai glūdinčią žalioje medžių prieblandoje. „Ir reikėjo, kad tai atsitiktų man, — su kartėliu pagalvojo jis. — Juk jeigu paaiškės, kad aš užsnūdau, mane atiduos į teismą.“ Ir ūmiai jam prieš akis iškilo nepermaldaujami karininkai, sėdintys už stalo, sklaidomos bylos šnaresys, ir išvydo save, sustingusį priešais juos ir laukiantį paskelbiant nuosprendžio.

„Nieko sau paslaugą man daro Himleris, — ironiškai pagalvojo Kristianas. — Jis, matote, siūlosi grįžti atgal ir atsiųsti pastiprinimą.“

Himleris buvo apvalainas, triukšmingas ir linksmas vyrukas; ko nors paklaustas, ar nesieja jo giminystės ryšiai su Heinrichu Himleriu, jis tik juokdavosi ir dėdavosi paslaptingu. Artilerijos daliny buvo neramiai šnabždamasi, esą abu Himleriai tikrai giminės, — veikiausiai dėdė ir sūnėnas, todėl visi elgėsi su seržantu Himleriu labai pagarbiai. Greičiausiai karui baigiantis, kai dėl šios abejotinos giminystės Himleris bus pakeltas į pulkininkus (jis buvo tiktai vidutinis kareivis, kad iškiltų dėl savo paties nuopelnų), paaiškės, kad jokių giminystės ryšių ir nebūta.

Kristianas papurtė galvą. Jam reikia nuspręsti, ką daryti toliau. Bet juk tai nežmoniškai sunku. Menkiausias neteisingas žingsnis gali kainuoti gyvybę, o galvoje dar kirba visokios mintys: Himleris ir jo karjera; nuo vairuotojo sklindanti seniai skalbtų baltinių smarvė; ant kelio straksintis paukštelis; tai, kad net įdegis nepaslėpė Branto odos blyškumo, ir poza, kuria jis sudribo ant žemės, įsikibdamas į ją taip, tarsi ketintų dantimis išrausti tranšėją.

Anapus barikados vis dar nebuvo nė menkiausio judesio. Tik vėjas kartais švelniai sušlamindavo ant kelio gulinčių medžių lapus.

— Neišeikit iš priedangos, — pašnibždom įsakė Kristianas.

— O man likti čia? — sunerimęs paklausė Mešenas.

— Jeigu būsite toks malonus, — su pajuoka atsakė Kristianas. — Arbatą mes paduodame ketvirtą.

Mešenas, sutrikęs ir pasijutęs nesmagiai, ėmė pūsti dulkes nuo šautuvo spynos.

Automato vamzdžiu praskleidęs saulutes, Kristianas nusitaikė į barikadą ir giliai atsidūsėjo. Pirmą kartą, pagalvojo jis. Pirmieji šūviai per visą karą. Jis paleido dvi trumputes serijas. Šūviai nuskardėjo kažkaip ypač griausmingai ir bjauriai, saulutės Kristianui prieš akis pašėlusiai sulingavo. Kažkur užpakaly jis išgirdo kažką lyg kriuksint, lyg verkšlenant. „Brantas, — sumetė jis. — Karo fotografas.“ Valandėlę buvo tylu. Paukštukas purptelėjo nuo kelio, saulutės nustojo lingavusios ir šūvių aidas nuščiuvo miške. „Na, žinoma, — pagalvojo Kristianas, — juk jie ne tokie paikšos, kad slėptųsi už barikados. Čia jau būtų per daug paprasta.“

Toliau stebėdamas, Kristianas pamatė, kaip pro plyšius užtvaros viršuje išlindo šautuvų vamzdžiai. Sugriaudėjo šūviai, ir niršiai zvimbdamos jam virš galvos sušvilpė kulkos.

— Ne, oi ne, prašau, nereikia... — Tai buvo Branto balsas. O ko gi dar, velniai rautų, galėjai tikėtis iš pusamžio peizažų teplioriaus?

Kristianas prisivertė neužsimerkti ir suskaičiavo šautuvus. Šeši, na gal septyni. Štai ir viskas. Jie liovėsi šaudę taip pat netikėtai, kaip ir pradėjo.

„Stačiai neįtikėtina! — nudžiugo Kristianas. — Veikiausiai jie ten be karininko. Tikriausiai įstrigo koks pustuzinis vaikiščių, kuriuos paliko leitenantas, ir dabar jie mirtinai išsigandę ir per daug nesipriešindami pasiduos į nelaisvę.“

— Mešenai!

— Klausau, seržante.

— Sugrįžk pas seržantą Himlerį. Pasakyk jam, kad jis nuvarytų mašinas ant kelio. Iš čia jų nematyti. Taigi jiems niekas negresia.

— Klausau, seržante.

— Brantai! — neatsigręždamas šaižiai suriko Kristianas, stengdamasis suteikti savo balsui kuo daugiau paniekos. — Tuoj pat liaukis!

— Gerai, — pralemeno Brantas. — Klausau. Nekreipk į mane dėmesio. Aš padarysiu viską, ką įsakysi. Patikėk. Gali manimi pasikliauti.

— Mešenai! — vėl kreipėsi Kristianas.

— Klausau, seržante.

— Perduok Himleriui, kad aš judėsiu į dešinę per šitą mišką ir pamėginsiu užeiti barikadai iš užnugario. Tegu jis pasiima mažiausiai penkis vyrukus, perkerta kelią ir užeina iš kairės. Man regis, už barikados slepiasi ne daugiau kaip šeši septyni žmonės, ginkluoti vien šautuvais. Manau, kad karininko tarp jų nėra. Ar viską prisiminsite?

— Tikrai taip, seržante.

— Po penkiolikos minučių aš iššausiu į juos, — toliau kalbėjo Kristianas, — ir paskui pareikalausiu, kad jie pasiduotų. Manau, jie per daug nesipriešins, kai supras, kad yra apšaudomi iš užnugario. Jeigu jie priešinsis, jūs turėsit paleisti ugnį. Vieną žmogų palieku čia tam atvejui, jeigu prancūzai mėgins persigauti per barikadą. Ar viską supratot?

— Tikrai taip, seržante.

— Gerai. Tai pirmyn.

— Klausau, seržante.

Mešenas nušliaužė atgal, jo veide atsispindėjo ryžtas ir pareigos suvokimas.

— Distli, — pašaukė Brantas.

— Taip, — šaltai, nukreipęs akis nuo Branto, atsiliepė Kristianas. — Jei nori, gali eiti sykiu su Mešenu. Juk tu man nepavaldus.

— Aš noriu eiti su tavim, — jau susitvardęs atsakė Brantas. — Dabar jau nusiraminau. Man tiesiog valandėlę buvo užėjęs negerumas. — Jis nusijuokė. — Juk reikėjo priprasti būti apšaudomam. Tu sakei, jog ketini eiti pas prancūzus ir pareikalauti, kad jie pasiduotų. Geriau pasiimk ir mane. Nė vienas prancūzas nesupras tavo prancūzų kalbos.

Kristianas pažvelgė į jį ir abu nusišypsojo. „Na dabar viskas gerai, — pagalvojo Kristianas. — Pagaliau jis atsigodo.“

— Tuomet eime, — pasakė jis. — Kviečiu.

Trempdami minkštus ir drėgme atsiduodančius paparčius, jie nušliaužė dešinėn į mišką; vienoje rankoje Brantas vilko leiką, kitoje automatą su apdairiai nuleistu saugikliu, o nekantrusis Krausas liko dengti užnugario. Vietovė buvo kiek pelkėta, ir jų uniformos greit susižaliavo. Už trisdešimt metrų jie pasiekė nedidelę kalvelę. Peršliaužę ją šliaužte, jie atsistojo ir pasilenkę, užstoti kalvelės, nuėjo toliau.