Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Brantas išvertė prancūzui, ir tas vėl ėmė energingai linkčioti galvą, tarsi būtų išgirdęs pačią maloniausią žinią pasaulyje. Jie patraukė giliau į mišką barikados link, praeidami pro negyvą Krausą, regis, sveikata trykštantį vaikiną, kuris tik prigulė pailsėti ant žolės; saulės spinduliuose, kurie skverbėsi pro šakas, jo šalmas tviskėjo blankiu auksu.

Prancūzas ėjo priekyje, maždaug dešimt žingsnių pirma jų. Jis sustojo ties miško pakraščiu — miškas čia buvo per tris metrus aukščiau kelio, palei kurį ėjo neaukšta akmeninė tvora.

— Emili! — šūktelėjo prancūzas. — Emili... Tai aš — Morelis.

Jis perlipo per tvorą ir dingo iš akių. Kristianas ir Brantas atsargiai pritykino prie tvoros ir atsiklaupė už jos. Apačioje, ant kelio, jie pamatė savo belaisvį, jis stovėdamas kažką kalbėjo septyniems kareiviams, kurių vieni klūpėjo, kiti gulėjo už barikados. Baimingai žvilgčiodami miško pusėn, jie kažką greit tarpusavy šnabždėjosi. Netgi su karinėm uniformom, su šautuvais rankose, kareiviai panėšėjo į valstiečius, susirinkusius rotušėje aptarti neatidėliotinų savo reikalų. Kristianas nesuėmė galvon, kas galėjo pastūmėti šituos bejėgius, karininkų pamestus žmones tokiam beprasmiškam priešinimuisi — beviltiškas patriotizmo tvyksnis ar kažkieno nepalaužiamas ryžtas. Jis tikėjosi, kad prancūzai pasiduos. Nenorėjo žudyti šitų besišnibždančių, pavargusių žmonių suglamžytom, murkšlinom uniformom.

Jų belaisvis atsigręžė ir pamojavo Kristianui.

— C еst fait! — sušuko prancūzas. — Nous sommes finis .

— Jis sako, kad viskas gerai, — išvertė Brantas. — Jie pasiduoda.

Kristianas atsistojo ir mostu parodė prancūzams, kad jie sudėtų ginklus. Ir kaip tik tą akimirką iš kitos kelio pusės pasigirdo trys padrikos šūvių papliūpos. Prancūzas — tasai, kuris vedė derybas, — parkrito ant žemės, o kiti šaudydami leidosi bėgti ir vienas po kito dingo miške.

„Na, žinoma, tai Himleris, — su kartėliu pagalvojo Kristianas. — Pačiu netinkamiausiu metu. Kai jis reikalingas, jo niekad..

Kristianas peršoko per tvorą ir nušliaužė nuo pylimo prie barikados. Kitoj kelio pusėj vis dar pokšėjo šūviai, bet tai buvo betikslis šaudymas. Prancūzų ir pėdos ataušo, o Himleris su savo žmonėmis, matyt, neturėjo didelio noro jų vytis.

Ant kelio, toje vietoje, kur nušliaužė Kristianas, gulintis žmogus sukrutėjo. Jis atsisėdo ir įsispitrėjo į Kristianą. Paskui prancūzas it sustingęs palinko virš barikados atramos, kur gulėjo dėžė granatų. Šiaip ne taip išsiėmė vieną ir silpnu judesiu truktelėjo kaištį. Kristianas pasigręžė į jį. Prancūzas, neatitraukdamas nuo jo akių, mėgino ištraukti kaištį dantimis. Kristianas šovė į jį, ir prancūzas atvirto aukštielninkas. Granata nusirito tolyn. Kristianas šoko prie jos ir nusviedė tolyn į mišką. Susigūžęs už barikados šalia nukauto prancūzo jis laukė sprogimo, bet sprogimo nebuvo. Matyt, kareivis vis dėlto neįstengė ištraukti kaiščio.

Kristianas atsistojo.

— Viskas gerai! — sušuko jis. — Čionai, Himleri!

Kol Himleris su savo kareiviais, laužydami krūmus, nusileido ant kelio, Kristianas dar sykį pažvelgė į nukautąjį. Brantas nufotografavo lavoną — mat nukautų prancūzų fotografijos kol kas buvo retenybė Berlyne.

„Aš užmušiau žmogų“, — pagalvojo Kristianas. Bet nieko ypatingo nejautė.

— Na, kaip tau patinka? — džiūgaudamas sušuko Himleris. — Va kaip reikia kariauti. Kertu lažybų, kad už tai gali duoti Geležinį kryžių.

— Nutilk, dėl Dievo meilės, — atsiliepė Kristianas.

Jis pakėlė nukautąjį ir nutempė jį į šalikelę. Paskui įsakė kareiviams nuversti barikadą, o pats su Brantu patraukė į mišką, ten, kur gulėjo Krausas.

Kai Kristianas ir Brantas išnešė Krausą ant kelio, Himleris su savo vyrais jau buvo nugriovę didžiąją barikados dalį. Miške nušautą prancūzą Kristianas paliko ten, kur jis gulėjo. Dabar jis labai nekantravo, jam magėjo kuo greičiau važiuoti toliau. Tegu kas nors kitas palaidoja kritusį priešą.

Jis atsargiai paguldė Krausą ant žemės. Krausas atrodė labai jaunas ir trykštantis sveikata, jam aplink lūpas teberyškėjo raudonos dėmės nuo vyšnių, tarsi mažam berniukėliui, kaltai išlindusiam iš sandėliuko, kur slapčiom prisiragavo uogienių. „Na štai, — mąstė Kristianas, žvelgdamas į stambų, paprastą vaikiną, kuris taip širdingai juokdavosi iš Kristiano pokštų, — štai tu ir užmušei savo prancūzą“. Kai jie nusigaus į Paryžių, jis parašys Krauso tėvui ir papasakos jam, kaip žuvo jo sūnus. Jis buvo, parašys Kristianas, bebaimis, linksmas, atkaklus, žodžiu, pavyzdingas vokiečių kareivis. Išliko išdidus iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Kristianas palingavo galvą. Ne, reikės sugalvoti ką nors kita. Antraip jo rašliava bus panaši į tuos idiotiškus praėjusio karo laikų laiškus, iš kurių — o tai niekam ne paslaptis — dabar tik šaipomasi. Apie Krausą reikėtų parašyti ką nors originalesnio, ką nors tokio, kas būtų susiję vien tik su juo. Kai mes jį laidojom, jo lūpos tebebuvo išteptos vyšniomis; jis vis juokdavosi iš mano pokštų ir gavo kulką tik dėl to, kad per daug pasikarščiavo. Ne, ir šitaip netinka. Šiaip ar taip, kažką parašyti reikės.

Išgirdęs, kad keliu iš lengvo ir atsargiai artėja du automobiliai, jis nusigręžė nuo Krauso.

— Ei, mielosios damos! — šūktelėjo jis. — Jums nėra ko bijotis. Pelės jau išlakstė iš kambario.

Automobiliai klusniai padidino greitį ir sustojo prie barikados, burgzdami neišjungtais varikliais. Viename iš jų Kristianas pamatė savo vairuotoją. Iš jų automobilio, pranešė jis, nieko neliko: variklis išvarpytas kulkų, padangos suplėšytos. Vairuotojo veidas buvo labai raudonas, nors per susišaudymą jis ramiausiai gulėjo sau griovy. Jis kalbėjo kapotom frazėm, tarsi niekaip negalėdamas atgauti kvapo. Kristianas suprato, kaip taip būna: pavojaus akimirką kareivis išlieka ramus ir tik paskui, kai viskas baigiasi, jį pagauna siaubas ir jis netenka savitvardos.

— Mešenai! — paliepė Kristianas, klausydamasis savo paties balso. — Judu su Taubu liksite čia, kol ateis kita dalis.

„Balsas ramus, — patenkintas pagalvojo Kristianas, — žodžiai skamba aiškiai ir dalykiškai. Vadinasi, aš išlaikiau visa tai ir dabar galiu pasikliauti savimi“.

— Mešenai, paėjėk čia pat į mišką, maždaug šešiasdešimt metrų, ten guli nukautas prancūzas. Išnešk jį iš tenai ir paguldyk prie kitų dviejų... — Jis linktelėjo į šalikelėj gulinčius vienas šalia kito Krausą ir kareivuką, kurį jis nušovė. — Paguldyk taip, kad juos pastebėtų ir deramai palaidotų. — Jis pasigręžė į kitus ir pridūrė: — Na, viskas. Važiuojam.

Kareiviai sulipo į du automobilius. Vairuotojai įjungė variklius, ir jie lėtai pajudėjo išvalytu keliu. Kur ne kur ant kelio buvo matyti kraujo dėmės, mėtėsi matracų gabalai ir sutrypti lapai, ir vis dėlto žalias kampelis atrodė labai taikingai. Net du negyvėliai, gulintys tankioje žolėje palei kelią, atrodė nelyginant du sodininkai, prigulę popiečio miego.

Padidinę greitį, automobiliai išniro iš medžių paunksnės. Dabar nebebuvo pavojaus būti užkluptiems plačiuose, žaliuoti pradedančiuose laukuose. Saulė kaitriai šildė, ir visi truputį suprakaitavo, bet po miško vėsumos tai buvo net malonu. „Aš vis dėlto susidorojau, — vėl pagalvojo Kristianas. Jam buvo truputį gėda dėl savimi patenkintos šypsenėlės, kuri taip ir švietė lūpų kampučiuose. — Susidorojau. Aš vadovavau mūšiui. Ne veltui jie mane išlaiko“.