Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Priekyje, maždaug už trijų kilometrų, šlaito papėdėje, pasirodė nedidelis miestukas. Virš akmeninių namukų su apdūlėjusiom sienom stūksojo iškilę dviejų viduramžių bažnyčių grakštūs bokštai. Miestukas atrodė jaukus ir saugus, tarsi ilgą laiką niekas nebūtų drumstęs ramaus jo žmonių gyvenimo. Artėjant prie pirmųjų namų, vairuotojas sulėtino greitį. Jis tolydžio susirūpinęs dirsčiojo į Kristianą.

— Važiuok, važiuok! — nekantriai metė Kristianas. — Ten nieko nėra.

Vairuotojas klusniai nuspaudė akseleratorių.

Iš arti namai neatrodė tokie dailūs ir jaukūs kaip iš tolo. Purvinos sienos apsilaupiusiais dažais, kažkoks aitrus kvapas. „Kokie nevalos visi tie užsieniečiai“, — pagalvojo Kristianas.

Gatvė darė vingį ir netrukus jie įvažiavo į miesto aikštę. Ant bažnyčios laiptų ir priešais kavinę, kuri, vokiečių nuostabai, buvo atidaryta, stovėjo žmonės. „Chasseur et Pecheur“10 — perskaitė Kristianas kavinės iškaboje. Prie stalelių sėdėjo penketas ar šešetas žmonių, dviem iš jų padavėjas ką tik atnešė su lėkštelėmis kažkokio gėrimo. Kristianas šyptelėjo. Na ir karas!

Ant bažnyčios laiptų stovėjo trys jaunos merginos ryškiaspalviais sijonais ir palaidinėmis su giliomis iškirptėmis.

— Oho! — šūktelėjo vairuotojas. — O lia lia!

— Sustok čia, — paliepė Kristianas.

— Avec plaisir, mon colone l 11 — atsakė vairuotojas, ir Kristianas linksmai pažvelgė į jį, netikėtai nustebintas kareivio prancūzų kalbos mokėjimo.

Vairuotojas sustabdė automobilį priešais bažnyčią ir nesidrovėdamas įsistebeilijo į merginas. Viena iš jų, juodbruvė putli būtybė su puokšte sodo gėlių rankoje, sukrizeno. Kitos dvi irgi pradėjo krizenti, ir visos trys su neslepiamu domesiu ėmė apžiūrinėti kareivius.

Kristianas išlipo iš automobilio.

— Eime, vertėjau, — pasakė jis Brantui. Brantas, nešinas fotoaparatu, nusekė jam įkandin.

Kristianas priėjo prie merginų ant bažnyčios laiptų.

— Bonjour ; mesdemoiselles 12, — pasisveikino jis, gracingai, visai ne kariškai nusiimdamas šalmą.

Merginos vėl sukrizeno ir viena jų, toji drūtulė, pasakė:

— Kaip puikiai jis kalba prancūziškai.

Kažkaip paikai pamalonintas merginos žodžių Kristianas nusprendė paniekinti Branto paslaugas, kuris prancūzų kalbą mokėjo nepalyginamai geriau už jį.

Šiek tiek užsikirsdamas, jis paklausė:

— Sakykit, panelės, ar daug jūsų kareivių praėjo čia pastaruoju metu?

— Ne, mesjė, — šypsodama atsakė drūtulė. — Mus visi paliko. Ar jūs ketinate daryti mums ką bloga?

— Mes nieko nesirengiam skriausti, — atsakė Kristianas, — o ypač tokių trijų gražuolių.

— Oho, — pasakė Brantas vokiškai, — jūs tik paklausykit.

Kristianas nusišypsojo. Buvo taip malonu stovėti čia, šitame sename mieste, priešais bažnyčią, ryto saulėje, gėrėtis iškilia krūtine juodbruvės merginos, vilkinčios ryškia palaidine, ir flirtuoti su ja svetima kalba. Juk apie tai nė negalėjai svajoti, leisdamasis į karą.

— Tik pamanykit! — nusišypsojo mergina. — Tai šito moko jūsų šalies karo mokyklose?

— Karas baigtas, — iškilmingai pareiškė Kristianas, — ir jūs įsitikinsit, jog mes ištikimi Prancūzijos draugai.

— O jūs puikus propagandistas, — pasakė juodbruvė mergina. Ji kviečiančiomis akimis pažvelgė į Kristianą, ir jam dilgtelėjo beprotiška mintis valandėlę užkliūti mieste. — Ar dar daug mes matysim tokių kaip jūs?

— Dešimt milijonų, — atsakė Kristianas.

— O viešpatėli! — su apsimestiniu nusivylimu mergina skėstelėjo rankomis. — Ką mes su jais visais darysim? Štai, — ji ištiesė jam puokštę gėlių, — jums kaip pirmajam.

Kristianas nustebęs pažvelgė į gėles ir švelniai paėmė jas. „Kaip tai jaunatviška, kaip žmogiška. Ir kaip sužadina viltį...“ — pagalvojo jis.

— Madmuazele... — jo prancūzų kalba visai sušlubavo. — Aš nežinau, kaip išreikšti... bet... Brantai!

— Seržantas nori pasakyti, — sklandžiai ir žvaliai, puikia prancūzų kalba prašneko Brantas, — kad jis labai dėkingas ir priima šitą puokštę kaip dviejų didžiųjų mūsų tautų nesuardomos draugystės simbolį.

— Taip, — pritarė Kristianas, pavydėdamas Brantui kalbos laisvumo. — Tikrai taip.

— Ak šit kaip! — sušuko mergina. — Tai jis seržantas. Karininkas. — Ji dar plačiau nusišypsojo jam, ir jis patenkintas pastebėjo, kad čionykštės merginos niekuo nesiskiria nuo vokietaičių.

Kristianui už nugaros ant grindinio pasigirdo kažkieno žingsniai, aiškūs ir skardūs. Vos pasigręžęs su puokšte rankoje, jis pajuto greitą, lengvą, bet aštrų kirtį per pirštus. Gėlės iškrito jam iš rankos ir pabiro ant purvinų grindinio akmenų prie kojų.

Už jo, su lazdele rankoje, stovėjo senas prancūzas — jis vilkėjo juoda eilute su ordinų juostele atlape ir buvo užsidėjęs žalsvą fetro skrybėlę. Jo veidas buvo aštrių bruožų, piktas. Jis tūžmingai žvelgė į Kristianą.

— Tai jūs padarėte? — paklausė Kristianas.

— Aš nekalbu su vokiečiais, — atrėžė senis. Iš jo laikysenos Kristianas suprato, jog priešais jį senas, išėjęs atsargon kariškis, įpratęs komanduoti. Šitą įspūdį dar labiau sustiprino jo veidas — diržingas, raukšlėtas ir vėjų nugairintas. Senis pasigręžė į merginas.

— Šliundros! — sušuko jis. — Taigi gulkit greičiau! Kelkitės sijonus, ir baigtas kriukis!

— Nusiraminkit, kapitone, — piktai atšovė juodbruvė mergina. — Juk jūs nekariaujat.

Kristianas jautėsi nei šiaip, nei taip, bet nežinojo, kaip elgtis. Tokia situacija nebuvo numatyta kariniame statute, ir jis, žinoma, negalėjo panaudoti jėgos prieš septyniasdešimtmetį senį.

— Ir tai prancūzė! — nusispjovė seniokas. — Gėlės vokiečiams! Jie žudo jūsų brolius, o jūs dovanojate jiems puokštes!

— Bet juk tai paprasti kareiviai, — paprieštaravo mergina. — Jie toli nuo namų ir visi tokie jauni ir gražūs su savo uniformom!

Ji begėdiškai šypsojo Brantui ir Kristianui, ir Kristianas neišturėjo nenusijuokęs, girdėdamas tokius moteriškus argumentus.

— Na gerai, seni, — kreipėsi jis į prancūzą. — Gėlių aš nebeturiu. Gali grįžti prie savo taurelės.

Kristianas draugiškai uždėjo ranką seniui ant peties, bet tas niršiai nupurtė ją.

— Nesiliesk prie manęs! — sušuko jis. — Bošas!

Ir nužingsniavo per aikštę, nirtingai kaukšėdamas kulnais per grindinį.

— O lia lia! — priekaištingai palingavo galvą Kristiano vairuotojas, kai senis ėjo pro šalį.

Bet seniokas nė nedirstelėjo į jį.

— Prancūzai ir prancūzės! — šaukė jis, išdidžiai žingsniuodamas kavinės link ir kreipdamasis į visus, kas jį girdi. — Ar verta stebėtis, kad mes matom čia bošus? Neturim mes nei stiprybės, nei drąsos. Vienas šūvis — ir išsilakstom po mišką it zuikiai. Viena šypsena — ir mūsų moterys pasirengusios sugulti su visa vokiečių armija. Prancūzai nedirba, nesimeldžia, nesikauna — jie moka tik pasiduoti. Pasiduoti fronte, pasiduoti lovoje. Jau dvidešimt metų Prancūzija tik tuo ir užsiima, o dabar pranoko pati save!

— O lia lia! — vėl šūktelėjo Kristiano vairuotojas, kuris suprato prancūziškai. Jis pasilenkė, paėmė akmenį ir atsainiai metė jį per aikštę į prancūzą. Pralėkęs pro senį, akmuo pataikė į kavinės vitriną. Garsiai skimbtelėjo dūžtantis stiklas, ir aikštėje iškart pasidarė tylu. Senis prancūzas nė neapsidairė. Jis tylėdamas atsisėdo, remdamasis į lazdos rankeną. Nuožmiu, sielvartingu žvilgsniu jis stebeilijo į vokiečius.