Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Kai Brantas juos nufotografavo, visi vėl sulipo į automobilį ir pasuko Sen Deni vartų link. Buvo vėlyva popietė, ir įstrižai krintančioje šviesoje gatvės atrodė tuščios ir jaukios, ypač ten, kur nebuvo kareivių ir nevažinėjo karinės mašinos. Pirmąkart nuo to laiko, kai atsidūrė Paryžiuje, Kristianas pajuto kažkokį neaiškų nerimą.

— Didi diena, — susimąstęs prašneko leitenantas, sėdėdamas priekinėje sėdynėje. — Neužmirštama, svarbi diena. Kada nors, prisimindami ją, mes pasakysime: „Mes buvome ten auštant naujai erai!“

Kristianas juste juto, kad sėdintis šalia Brantas vos tvardosi nesivaipęs, bet juk šitas žmogus ilgus metus pragyveno Prancūzijoje, kur, matyt, ir išmoko su tokiu cinizmu ir pašaipa žiūrėti į visus prakilnius jausmus.

— Mano tėvas, — toliau kalbėjo leitenantas, — keturioliktais metais priėjo tik iki Marnos. Marna... Taip arti. O Paryžiaus jis taip ir nepamatė. Šiandien mes perkirtom Marną per penkias minutes... Istorinė diena...

Leitenantas metė skvarbų žvilgsnį į šalutinę gatvelę. Kristianas nevalingai pasimuistė sėdynėje, su nerimu žvelgdamas į tą pačią pusę.

— Himleri, — kreipėsi leitenantas, — ar tai ne ta pati gatvė?

— Kokia gatvė, pone leitenante?

— Na, tas pats garsus namas, apie kurį jūs kalbėjot.

„Na ir atmintis, — nusistebėjo Kristianas. — Viską jis prisimena. Ugnies pozicijas, karo teismo instrukcijas, dujų paveiktų metalų nukenksminimo procedūrą ir Paryžiaus viešnamio adresą, nerūpestingai pastebėtą nepažįstamoj gatvelėj prieš dvi valandas...“

— Man regis, — atsargiai pasakė leitenantas, kai Himleris sulėtino greitį, — man regis, kad tokią dieną kaip šiandien, mūšio ir pergalės dieną... Žodžiu, mes užsitarnavom mažytę pramogėlę. Kareivis, kuris vengia moterų, prastas karys... Brantai, jūs gyvenot Paryžiuj, jūs girdėjot ką nors apie šitą įstaigą?

— Taip, pone leitenante, — atsakė Brantas. — Nepriekaištinga reputacija.

— Apsisukit, seržante, — paliepė leitenantas.

— Klausau, pone leitenante! — Himleris šyptelėjo, vikriai apgręžė automobilį ir nuvažiavo į tą gatvę, kurią neseniai rodė savo palydovams.

— Esu tikras, — oriai pasakė leitenantas, — kad galiu jumis pasikliauti, tikiuosi, laikysit liežuvius už dantų.

— Tikrai taip, pone leitenante! — atsakė visi trys vienu balsu.

— Viskam savas metas — ir disciplinai, ir draugiškiems santykiams. Himleri, čia ta vieta?

— Taip, pone leitenante. Bet, atrodo, ji uždaryta.

— Eime su manim.

Leitenantas išlipo iš automobilio ir nužingsniavo šaligatviu prie masyvių ąžuolinių durų, kulnai kaukšėjo grindiniu taip, kad siaura gatvele nuvilnijo aidas, tarsi būtų žygiavusi visa kareivių kuopa.

Jis pastukseno į duris, o Brantas ir Kristianas šypsodami žvelgė vienas į kitą.

— Dabar aš nė kiek nenustebsiu, — sušnibždėjo Brantas, — jeigu jis ims pardavinėti mums pornografinius atvirukus.

— Šš! — nutildė jį Kristianas.

Netrukus durys atsivėrė ir, kai leitenantas su Himleriu mažne braute įsibrovė į vidų, jos tuoj pat užsitrenkė. Kristianas ir Brantas liko vienu du tuščioje ūksmingoje gatvėje — jau artinosi naktis. Aplink buvo tylu, visų namų langai uždari.

— Man susidarė toks įspūdis, — prašneko Brantas, — jog leitenantas ir mus kvietė į šitą įstaigą.

— Kantrybės. Jis ruošia dirvą.

— Na, dėl moterų, tai aš būčiau linkęs apsieiti be pašalinių pagalbos.

— Bet geras vadas, — rimtu veidu pasakė Kristianas, — pirma pasirūpina, kad jo kareiviai įsitaisytų kaip reikiant, tik tada pats eina gulti.

— Nueik pas leitenantą ir paskaityk jam šitą paskaitą, — pasakė Brantas.

Durys vėl atsidarė ir Himleris kviesdamas pamojo jiems ranka. Jiedu išsiropštė iš automobilio ir įėjo į vidų. Mauriško stiliaus lempa ryškiai raudona šviesa apšvietė laiptus ir gobelenu išmuštas sienas.

— O madam pažino mane, — nudžiugo Himleris, ropšdamasis laiptais aukštyn. — „Pabučiuok mane, mano mielas berniuk...“ ir visa kita. Kaip jums tai patinka?

— Seržantas Himleris! — paskelbė Kristianas. — Populiariausias penkių šalių viešnamių lankytojas. Vokietijos indėlis kuriant Europos federaciją.

— Šiaip ar taip, — nusišiepė Himleris, — Paryžiuje aš nešvaisčiau laiko veltui. Čionai, į barą! Merginos dar nepasirengusios. Pirma reikia išgerti. Kad pamirštume karo baisumus.

Himleris atlapojo duris, ir jie išvydo leitenantą — nusimovęs pirštines ir nusiėmęs šalmą, jis sėdėjo ant taburetės, užsimetęs koją ant kojos, ir atsargiai gramdė paauksintą foliją nuo šampano butelio. Baras buvo įrengtas nedideliame kambariuke šviesiai violetinės spalvos tinkuotomis sienomis, pusapvaliais langais, kurie buvo užtraukti portjeromis, apsiūtomis spurgais. Už baro stovinti stambi moteris garbanotais plaukais, apsigobusi apkraštuotu šaliku, ir smarkiai padažytais akių vokais, labai derėjo prie šito kambario. Ji nepaliaujamai čiauškėjo prancūziškai, o leitenantas oriai linksėjo galva, nors nesuprato nė vieno jos žodžio.

— Amis , — pristatė Himleris Brantą ir Kristianą, apkabindamas juos per pečius. — Braves soldaten .

Moteris išėjo iš už baro, paspaudė abiem rankas, patikino, kad jai malonu juos matyti. Atsiprašanti dėl vėlavimo, bet šiandien juk sunki diena, jie turėtų suprasti, ir merginos tuoj tuoj pasirodys, labai greitai, ir jie mielai kviečiami atsisėsti ir išgerti po taurę vyno, ir argi tai nesą demokratiška, kad vyrai geria ir smaginasi kartu su karininkais, to niekada nepasitaiko prancūzų armijoj, ir turbūt dėl to jie ir laimėjo karą.

Merginos pasirodė tik tada, kai buvo pabaigtas trečias butelis, bet tai jau buvo nebesvarbu.

— Prancūzai! — užpostringavo leitenantas, sėdėdamas tiesus kaip styga, ir dabar jo akys pasidarė tamsiai žalios ir nepermatomos, nelyginant bangų išskalautas butelio stiklas. — Aš nekenčiu prancūzų. Prancūzai nenori mirti. Štai kodėl mes čia, geriam ir imam jų moteris. Juokinga... — Jis mostelėjo ore savo taure — jo judesys buvo girtas, bet ir kupinas kartėlio. — O šita kampanija. Kažkokia paika komedija. Nuo aštuoniolikos metų studijuoju karą. Karo meną. Kaip penkis savo pirštus žinau, kaip organizuojamas tiekimas. Ryšiai. Kaip palaikyti kareivių moralinę būklę. Pagal kokias taisykles pasirinkti ir užmaskuoti vadavietę. Kaip atakuoti priešą, turintį automatinius ginklus. Kokia puolimo taktikos reikšmė. Galėčiau vadovauti visai armijai. Penkerius metus laukiau šito momento. — Jis nusijuokė su kartėliu. — Ir štai atėjo didysis momentas. Armija veržiasi į priekį. O kaip aš? — Jis įsistebeilijo į madam — toji, nė žodžio nesuprasdama vokiškai, patenkinta ir pritardama kinksėjo galva. — Aš negirdėjau nė vieno šūvio. Nuvažiavau automobiliu keturis šimtus mylių, kad atsidurčiau viešnamy. Niekinga prancūzų armija pavertė mane turistu! Turistu! Karas baigtas. Penkeri gyvenimo metai nuėjo perniek. Karjeros aš jau nebepadarysiu. Aš liksiu leitenantu iki penkiasdešimties metų. Įtakingų draugų Berlyne neturiu, ir nėr kam pasirūpinti mano pakėlimu. Viskas nuėjo veltui. Mano tėvas daugiau pasiekė. Jis nuėjo tik iki Marnos, bet kariavo ketverius metus ir dvidešimt šešerių jau buvo majoras, o prie Somos, po dviejų pirmų dienų, kai buvo nukauta pusė karininkų, jis gavo vadovauti batalionui. Himleri!

— Klausau, pone leitenante, — atsiliepė Himleris. Jis nebuvo girtas, ir jo veide atsirado linksma, vylinga šypsenėlė.

— Himleri! Seržante Himleri! Kur mano mergina! Aš noriu prancūzės.