Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Himleris išsišiepė.

— Aš išpirkau ją iš jos. Už devynis šimtus frankų. Ji norėjo pusantro tūkstančio. Nusiųsiu savo žmonai. Ji maždaug to paties dydžio. Pačiupinėk... — jis atkišo ją Kristianui. — Tikras šilkas.

— Tikras šilkas, — patvirtino Kristianas, rimta mina pačiupinėjęs medžiagą.

— Klausiu paskutinį kartą. — Himleris priėjo prie durų ir atsigręžė.

— Šiaip ar taip, ačiū už pasiūlymą, — tarė Brantas.

— Gerai. Kaip norite, — tarė Himleris.

— Himleri, mes išeinam, — tarė Kristianas. — Tu palauksi leitenanto ir parveši jį. Mes trauksim pėsčiomis.

— Ar jums neatrodo, kad reikėtų palaukti įsakymo? — suabejojo Himleris.

— Nemanau, jog tai būtų galima pavadinti kovine situacija, — tarė Kristianas. — Mes išeinam.

Himleris gūžtelėjo pečiais.

— Jūs rizikuojate gauti kulką į nugarą, jei eisite vieni gatvėmis.

— Tik ne šiąnakt, — paprieštaravo Brantas. — Vėliau galbūt, bet ne šiąnakt.

Juodu su Kristianu atsistojo ir išėjo.

Miestas buvo rūpestingai užtemdytas — niekur neprasišvietė nė menkiausias šviesos pluoštelis. Virš stogų kabojo mėnulis, dalydamas gatvę į tamsias ir šviesias geometrines figūras. Buvo šilta ir tyku. Virš miesto tvyrančią tylą tolydžio sutrikdydavo plieninis šarvuočių žlegėjimas — jie tai imdavo važiuoti kažkur tolumoje, tai vėl sustodavo, ir šaižus jų ūžimas staigiai nuščiūdavo tamsių gatvių labirintuose.

Brantas ėjo pirmas. Jis mažumėlę svirinėjo, bet žinojo kur esąs ir pasitikėdamas žengė Sen Deni vartų kryptimi.

Jie ėjo tylėdami, vienas šalia kito, jų pečiai kartkartėmis susiliesdavo, kaustyti batai kaukšėjo šaligatviu. Kažkur tamsoje užsidarė langas, ir Kristianui pasidingojo, kad jis išgirdo tolimą, vos girdimą vaiko verksmą. Juodu pasuko į platų, tuščią bulvarą ir patraukė palei uždarytas kavines su nuleistomis žaliuzėmis ir sukrautas į krūvas kėdes bei stalus. Bulvaro tolumoje mirksėjo keli žiburėliai — ženklas, jog tą vakarą vokiečių armija jaučiasi visiškai saugi Prancūzijos širdyje. Kristianui, maloniai apsvaigusiam nuo šampano, dabar ši šviesa atrodė jauki ir draugiškai šilta, ir jis svajingai nusišypsojo pats sau, žengdamas lygiu žingsniu šalia Branto tos šviesos link.

Pro alkoholio miglą jauno mėnulio apšviestas Paryžius Kristianui atrodė kažkoks trapus ir grakštus. Jis mylėjo šitą miestą. Jam patiko jo nudrengti šaligatviai, siaurutės vingiuojančios gatvelės abipus bulvaro, tarsi vedančios į kitą šimtmetį. Patiko bažnyčios, stūksančios tarp barų, viešnamių ir bakalėjos krautuvėlių; kėdės laibomis kojelėmis, tvarkingai sukrautos ant stalų kavinių tentų šešėliuose. Jam patiko žmonės, besislepiantys, užsitraukę užuolaidas; upė, kurios jis dar nematė ir be kurios negalėjo įsivaizduoti šito miesto; ir restoranai, kuriuose jis dar nevalgė, ir merginos, kurių dar nesutiko, bet gal sutiks rytoj, saulėtą rytą, kai išsisklaidys nakties baimė ir jos, kaukšėdamos aukštakulniais bateliais, pasklis po šias gatves su savo įžūliai dailiom suknelėm. Kristianui patiko šio miesto legenda ir tai, jog visame pasaulyje vienintelis Paryžius iš tikro buvo toks, kokį vyrai jį susikūrė savo širdyse.

Kristianas didžiavosi, jog jam teko dalyvauti mūšyje pakeliui į Paryžių ir nukauti žmogų, kad prasigautų į miestą; jam net buvo mielas jo nukautas apdriskęs prancūziukas, gulintis šalia negyvo kapralo Krauso — toli nuo Silezijos sodybos, su nutekėjusiomis vyšnių sultimis ant lūpų. Jis džiaugėsi, kad patyrė tokį išbandymą kelyje ir miške, kad mirtis prašvilpė jam pro šalį, ir galiausiai jam patiko karas, nes nėra geresnio būdo patikrinti, ko vertas žmogus, ir sykiu guodė mintis, kad karas juk greitai baigsis, nes jis visai nenorėjo mirti. Jam buvo malonu galvoti apie ateitį, nes ateitis žadėjo būti taiki ir džiaugsminga, o viskas, dėl ko jis dabar rizikuoja savo gyvybe, bus įteisinta ir tikra, ir prasidės nauja klestėjimo ir tvarkos era. Kristianas mylėjo Brantą, kuris dabar beveik tiesiai, nesvirduliuodamas žengė šalia jo. Ten, kelyje, Brantas inkštė iš baimės, bet tą baimę įveikė ir kovėsi petys į petį, nors ir prilaikydamas ranka drebančią alkūnę, kai taikėsi pro pavasarinę lapiją į žmogų, kuris, jei būtų galėjęs, būtų nukovęs Kristianą. Ir jis grožėjosi šita tykia, mėnulio nušviesta naktimi, kai juodu su Brantu — miesto valdovai — petys į petį ėjo tuščiomis jaukiomis gatvėmis, ir Kristianas galiausiai suprato, jog gyvenimas nenuėjo perniek, jog jis gimė ne tam, kad leistų dienas mokydamas slidinėti vaikus ir turtingus poilsiautojus. Jis davė naudos — o ko žmogus dar gali norėti iš gyvenimo?

— Žiūrėk! — sušuko Brantas ir sustojo rodydamas į kažką.

Kristianas irgi sustojo žvelgdamas, kur rodo Brantas. Tai buvo mėnulio užlieta akmeninė bažnyčios siena, ant kurios dideliais skaitmenimis kreida užrašyta: 1918. Kristianas sumirksėjo ir palingavo galva. Suprato, kad šitie kreida parašyti skaičiai kažkuo svarbūs, bet iškart nesumetė, kuo.

— Tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktieji, — ištarė Brantas. — Taip, jie žino. Prancūzai atsimena.

Kristianas vėl pažvelgė į sieną. Staiga jam pasidarė liūdna, apėmė nuovargis. Juk jis kėlėsi ketvirtą ryto, o diena buvo varginanti. Sunkiais žingsniais priėjo prie sienos, pakėlė ranką ir lėtai, metodiškai rankove ėmė valyti kreida užrašytus skaitmenis.

Penktas skyrius

Radijas nustelbė namie visus kitus garsus. Nors lauke švietė vaiski birželio saulė ir Pensilvanijos kalvos buvo pasidengusios gaivia žaluma, Maiklas veik visą dieną išsėdėjo tapetais išklijuotoje svetainėje, apstatytoje lengvais kolonijinio stiliaus baldais, klausydamasis tolydžio trukdomų vis tų pačių paskutinių žinių. Visur aplink jo kėdę buvo primėtyta laikraščių. Kartkartėmis įeidavo Laura ir garsiai it kankinė dūsaudama imdavo rinkti juos nuo žemės ir demonstratyviai dėti į tvarkingas krūveles. Bet Maiklas jos veik nepastebėdavo. Jis sėdėjo, kone užsikniaubęs ant radijo aparato, sukinėjo rankenėlę ir įdėmiai klausėsi diktorių balsų — sodrių, meilikaujančių, teatrališkų, vis kartojančių ir kartojančių: „Pirkite priemonę Lifeboy , naikinančią nemalonius kvapus!“, „Du arbatiniai šaukšteliai stiklinei vandens prieš pusrytį, ir jūs jausitės puikiai!“ arba „Sklinda gandai, jog Paryžius nebus ginamas. Vokiečių aukščiausioji vadovybė tyli apie savo priešakinių būrių pozicijas, kuriems veik nesipriešina krinkanti prancūzų kariuomenė.“

— Mes pažadėjom Toniui, jog šiandien žaisim badmintoną, — kantriu balsu pasakė Laura, stovėdama tarpdury.

Maiklas ir toliau sau tyliai sėdėjo, susirietęs prie radijo aparato.

— Maiklai! — šūktelėjo Laura.

— Taip, — atsiliepė jis net neatsigręždamas.

— Na, supranti: badmintonas, Tonis, — pasakė ji.

— Na ir kas? — Maiklas iš įtampos suraukė kaktą, stengdamasis girdėti ir Laurą, ir diktorių.

— Juk tinklas dar neištiestas.

— Ištiesiu vėliau.

— Kada vėliau?

— Dėl Dievo meilės, Laura! — neatlaikė Maiklas. — Pasakiau — padarysiu vėliau.

— Man jau pradeda įgristi tavo pažadai padaryti viską vėliau, — lediniu balsu atsakė Laura — jos akyse pasirodė ašaros.

— Ar nesiliausi!

— O tu liaukis rėkęs ant manęs! — ašaros jai ėmė ristis per skruostus, ir Maiklui pagailo jos. Išvažiuodami iš Niujorko, jie rengėsi praleisti šitą laiką kaime kaip atostogas, kurių metu, nors apie tai nebuvo prasitarta nė žodžiu, čia tikėjosi atnaujinti buvusią draugystę ir prisirišimą, prarastus pakrikai gyvenant po vedybų. Lauros kontraktas Holivude baigėsi, direkcija nemanė jo pratęsti, ir dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių darbo kitoje studijoje ji negavo. Ji dėl to nesiskundė, atrodė rami ir linksma, tačiau Maiklas žinojo, kad ji jaučiasi pažeminta, ir jis davė sau žodį būti jai dėmesingas per visą tą mėnesį, kol jie gyvens bičiulio užmiesčio viloje. Jie išbuvo čia tik savaitę, bet šita savaitė buvo siaubinga. Maiklas ištisas dienas klausėsi radijo, o naktimis negalėjo užmigti. Apsiblausęs, paraudusiom akim ir išsekęs, jis arba klaidžiojo po kambarius, arba sėdėjo ir skaitė, užmiršdamas nusiskusti, padėti Laurai palaikyti tvarką dailiame namelyje.