Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— O man atrodo, tu neteisus, — užsispyręs paprieštaravo Maiklas. — Man atrodo, to neatsitiks. Viskas bus kitaip.

— Ir kaipgi kitaip? — paklausė Džonsonas.

— Nežinau. — Maiklas jautė, kad jis turbūt atrodo kvailai panelės Frimentl akyse, ir nors jam dėl to buvo apmaudu, jis užsispyręs laikėsi savo. — Kaip nors.

— Štai jis, mistinis tikėjimas, jog tėvelis pasirūpins viskuo — maumas nebus įleistas į vaikų kambarį, — nusišaipė Džonsonas.

— Prašau, liaukitės, — įsiterpė Laura. — Nejau mes turim kalbėti vien apie tai? Rodos, mes rengėmės žaisti badmintoną. Panele Frimentl, jūs žaidžiat badmintoną?

— Žaidžiu, — atsakė Margarita.

„Jos balsas žemas ir kimus“, — automatiškai pagalvojo Maiklas.

— Ir kada tautos pagaliau atsibus? — toliau varė savo Džonsonas. — Kada jos pažvelgs žiauriai tikrovei į akis? Kiek pasaulyje tautų laukia išsivadavimo. Etiopija, Kinija, Ispanija, Austrija, Čekoslovakija, Lenkija...

„Ak, kaip liūdnai skamba šitie pavadinimai, — pagalvojo Maiklas. — Jie taip dažnai minimi, jog veik nebežadina jokių jausmų.“

— Pasaulio valdančioji klasė stiprina savo valdžią, — tarė Džonsonas, ir Maiklas prisiminė visus kada nors matytus propagandinius lankstinukus, — ir štai kaip tai daroma. Iššovė pora ginklų, kad apmulkintų liaudį, keletas senų generolų išrėžė patriotines kalbas, ir še tau — sandėris pasirašytas, užantspauduotas ir jau vykdomas.

„Jis turbūt teisus, — nuvargęs pagalvojo Maiklas, — tikriausiai viskas, ką jis sako, yra daugmaž teisybė. Ir vis dėlto tik savižudis gali leisti sau tuo patikėti. Kad toliau gyventum, turi būti šiek tiek lengvabūdis.“ Bet visa tai skambėjo kažkaip prieštaringai, nors Džonsonas dėstė savo tiesas aistringu, išlavintu, saloniniu balsu, tokiu balsu, kokį girdėdavai teatre per premjeras, brangiuose restoranuose ar šauniuose vakarėliuose. „Įdomu, kur dabar galėtų būti tas girtas airis, Perišas, kuris buvo per Naujųjų metų vakarėlį? Jis turbūt dabar kalbėtų panašiai kaip Džonsonas. Galiausiai juk tai, matyt, partijos linija, bet Perišas kalbėjo kažkaip įtikinamiau. Tikriausiai jis guli kur nors negyvas ir rodo dabar dantis ant Ebro upės kranto... Kad ir kas atsitiktų, — piktai pagalvojo Maiklas, žiūrėdamas į Džonsoną šokolado spalvos kelnėmis ir ryškiai geltonais marškiniais, — kad ir kas atsitiktų, jau tu tai tikrai neisi į ugnį — kaip kažin ką!“

— Paklausykit, — įsiterpė Laura, — aš siaubingai noriu žaisti badmintoną. Mielasis... — Ji palietė Maiklui ranką. — Kartys, tinklas ir kiti reikmenys užpakalinėj verandoj.

Maiklas atsiduso ir sunkiai pakilo nuo žemės. Laura vis dėlto, matyt, teisi: šiandien geriau žaisti badmintoną nei varinėti tokias kalbas.

— Aš padėsiu, — pasisiūlė panelė Frimentl, kildama ir eidama Maiklui pavymui.

— Džonsonai... — išeidamas Maiklas negalėjo susilaikyti jam neįgėlęs. — Džonsonai, ar tau niekada neatėjo į galvą, kad tu gali suklysti?..

— Žinoma, galiu, — kupinas orumo, atsakė tas. — Bet šiuo atveju aš teisus.

— Juk turi būti kokia nors viltis, — pasakė Maiklas.

Džonsonas nusijuokė.

— Ir iš kur tu imi vilties šiais laikais? — paklausė. — Gal ir man duosi?

— Taip, — atsakė Maiklas.

— Tai ko tu tikiesi?

— Aš tikiuosi, — atsakė Maiklas, — kad Amerika įstos į karą ir... — Jis pastebėjo, jog abi prancūzės įsmeigusios žvilgsnius į jį — rimtos, nedrąsios.

— Raketės guli toj žalioj medinėj dėžėj, Maiklai... — susinervinusi pasakė Laura.

— Tu nori, kad ir amerikiečiai dalyvautų šitoje aferoje ir aukotų savo gyvybes? — ironiškai pasiteiravo Džonsonas. — Ar ne taip?

— Jeigu bus būtina, tai taip, — atsakė Maiklas.

— Na, čia tai jau kažkas naujo, — atsakė Džonsonas. — O tu, pasirodo, besąs karo kurstytojas.

— Aš tik dabar, šią minutę, pirmą kartą apie tai pagalvojau, — šaltai pasakė Maiklas, stovėdamas virš sėdinčio ant žolės Džonsono.

— Suprantu, — pasakė Džonsonas. — Tu skaitai NewYork Times. Tu baisiai trokšti išgelbėti civilizaciją, kaip mes ją suprantam, ir visa kita.

— Taip, aš baisiai trokštu išgelbėti civilizaciją, kaip mes ją suprantam, ir visa kita.

— Nagi užtenka! — maldaujamu balsu pasakė Laura. — Nebūk toks bjaurus.

— Jeigu jau tu taip nesitveri, — pasakė Džonsonas, — tai kodėl tau nenuvykus į Angliją ir neįstojus į britų kariuomenę? Ko tu lauki?

— Galbūt ir nuvyksiu. Galbūt.

— O ne!

Maiklas nustebęs pasigręžė. Tai pasakė panelė Frimentl, dabar ji stovėjo, užsidengusi ranka burną, tarsi žodžiai jai būtų išsprūdę nejučia.

— Jūs norėjot kažką pasakyti? — paklausė Maiklas.

— Aš... Man nederėtų... Aš nenorėjau kištis, bet... — užsidegusi prabilo mergina. — Bet nereikia nuolat tvirtinti, jog mes turime kariauti.

„Komunistė, — liūdnai pagalvojo Maiklas. — Štai iš kur Džonsonas ją ištraukė. O tokia dailutė — nė nepagalvotum.“

— Aš manau, — pareiškė Maiklas, — kad jeigu Rusija įsitrauktų į karą, jūs pakeistumėt savo nuomonę.

— O ne, — atsakė Margarita. — Vis tiek ne.

„Vėl suklydau, — susikrimto Maiklas. — Ateityje teks susilaikyti nuo per daug skubotų išvadų.“

— Karas niekam neduoda naudos, — neryžtingai kalbėjo mergina. — Ir niekados nedavė... Jaunuoliai išeina į karą ir žūsta. Visi mano bičiuliai ir giminaičiai... Gal aš ir savanaudė, bet... Nepakenčiu, kai girdžiu žmones samprotaujant taip, kaip jūs. Aš buvau Europoje, ir ten žmonės samprotavo taip, kaip jūs. Dabar turbūt daugelis vaikinų, kuriuos aš tada pažinojau, su kuriais šokau, slidinėjau... Jie turbūt jau žuvo. Už ką? Jie be paliovos kalbėjo kalbėjo ir galiausiai priėjo prie to, kad jiems nieko kito neliko, kaip tik žudyti vienas kitą. Atleiskit, — labai rimtai pasakė ji. — Aš neketinau taip gražbyliauti. Tai tikriausiai paikas, grynai moteriškas požiūris į tai, kas dedasi pasaulyje...

— Panele Bular, — Maiklas kreipėsi į prancūzes, — o kokios pozicijos laikotės jūs, kaip moterys?

— Ak, Maiklai! — visai suirzusi šūktelėjo Laura.

— Mūsų pozicija... — labai santūriai, mandagiai ir švelniai prabilo jaunesnioji sesuo. — Bijau, kad mudvi negalim leisti sau prabangos rinktis vieną ar kitą poziciją.

— Maiklai, — vos tvardėsi Laura, — dėl Dievo meilės, nueik ir atnešk žaidimo reikmenis.

— Einu, — Maiklas linktelėjo galva.

— Rojau, — kreipėsi Laura į Džonsoną, — tu irgi patylėk.

— Klausau, mem, — šypsodamas atsakė Džonsonas. — Ar pasakyti tau paskutinius gandus?

— Laukiu nesulaukiu, — tarė Laura, pereidama prie lengvo, nerūpestingo saloninio tono. Maiklas ir panelė Frimentl patraukė prie užpakalinės verandos.

— Džozefina turi naują meilužį, — pranešė Džonsonas. — Jaunas blondinas su kažkokia ypatinga veido išraiška. Kino aktorius, pavarde Morenas. — Išgirdęs šitą pavardę, Maiklas sustojo, ir panelė Frimentl mažne atsitrenkė į jį. — Jos žodžiais tariant, ji užverbavo jį paveikslų galerijoj. Tu, rodos, filmavaisi su juo pernai, Laura?

— Taip, — atsakė Laura. Maiklas tiriamai pažvelgė į žmoną, stengdamasis sugauti bent šešėlį sutrikimo jos veide, kai ji prabilo apie Moreną. Bet jos veido išraiška nepasikeitė. — Taip, jis nemažai vilčių teikiantis aktorius. Gal kiek paviršutiniškas, bet gana protingas.

„Nesupaisysi tų moterų, — pagalvojo Maiklas. — Melu jos nė nemirktelėjusios prasiskins sau kelią į rojų.“