Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Juk tu negerai statai kartelę! — šūktelėjo Laura. — Medis trukdys.

— Nagi patylėk, — paprašė Maiklas. — Aš žinau, ką darau.

— O aš sakau, kad negerai, — užsispyrusi pakartojo Laura.

Maiklas nuleido jos žodžius negirdom ir toliau statė kartelę.

Netikėtai abi seserys Bular pakilo ir vienodais, ryžtingais judesiais ėmė mautis pirštines.

— Mes puikiai praleidom laiką, — pasakė jaunesnioji. — Labai ačiū. Mes apgailestaujam, bet mums reikia išeiti.

Maiklas iš nuostabos taip ir sustojo lyg įbestas.

— Bet juk jūs ką tik atėjote, — pasakė jis.

— Nelaimei, mano seseriai baisingai įsiskaudėjo galvą, — sausai paaiškino jaunesnioji panelė Bular.

Seserys atsisveikindamos ėjo nuo vieno svečio prie kito. Bet Toniui juodvi nepadavė rankos. Jos net nepažvelgė į jį — tik praėjo, tarsi jo ten nė nebūtų buvę. Tonis pažiūrėjo į jas keistu, virpančiu žvilgsniu.

— Nieko, nieko, — pasakė jis, imdamas savo senamadišką šiaudinę skrybėlę, kurią buvo atsinešęs į sodą. — Jūs galite likti. Išeisiu aš.

Stojo įtempta tyla — visi stengėsi nežiūrėti į Tonį ir prancūzes.

— Mums buvo labai malonu su jumis susitikti, — šaltai pasakė Morenui jaunesnioji panelė Bular. — Mes visada žavimės jūsų filmais.

— Dėkoju, — jaunatviškai ir žaviai šypsodamas atsakė Morenas. — Labai malonu iš jūsų...

„Na ir artistas“, — vėl pagalvojo Maiklas.

— Nagi liaukitės! — sušuko Tonis. Jo veidas atrodė išblyškęs. — Helena, dėl Dievo meilės, liaukitės!

— Lydėti mūsų nereikia, — toliau kalbėjo jaunesnioji panelė Bular. — Mes žinom kelią.

— Aš turiu paaiškinti, — virpančiu balsu pasakė Tonis. — Taip negalima elgtis su draugais. — Jis atsigręžė į Maiklą, kuris sutrikęs stovėjo prie stulpelio, prie kurio tvirtinamas badmintono tinklas. — Tai protu nesuvokiama. Dvi moterys, kurias aš pažįstu dešimt metų. Moterys, kurias visi laikė protingomis, nuovokiomis... — Seserys atsigręžė į Tonį ir atsistojo priešais jį — jų veiduose sustingo neapykantos ir paniekos išraiška. — Tai vis karas, prakeiktas karas, — toliau kalbėjo Tonis. — Helena, Rašele! Prašau, būkit protingos. Aš čia niekuo dėtas. Supraskit, aš nežygiuoju į Paryžių. Aš amerikietis, aš myliu Prancūziją ir nekenčiu Musolinio, aš esu jūsų draugas...

— Mes nenorime kalbėti su jumis nei apskritai su italais, — atrėžė jaunesnioji panelė Bular. Ji įsikibo seseriai į parankę ir abi — tokios elegantiškos, su pirštinaitėmis, su vasarinėmis skrybėlėmis ir šiugždančiomis suknelėmis iš standaus juodo audinio — linktelėjusios likusiems, patraukė vartų sodo gale link.

Didžiuliame medyje maždaug per penkiasdešimt jardų varnos kėlė baisingą triukšmą — jų šaižus kranksėjimas rėžė ausį.

— Eime, Toni, — pakvietė Maiklas. — Aš duosiu tau ko nors išgerti.

Netardamas nė žodžio, kietai sučiaupęs lūpas, Tonis nuėjo paskui Maiklą į namą. Jis vis dar tebegniaužė rankoje šiaudinę skrybėlę su ryškia juosta.

Maiklas paėmė du stiklus ir kliūstelėjo į abu viskio. Tylėdamas padavė vieną Toniui. Sode pokalbis vėl atgijo, ir per varnų kranksėjimą Maiklas išgirdo, kaip Morenas nuoširdžiai sako: „Kokie nuostabūs tipažai! Juodvi tarsi iš dvidešimt penktų metų prancūzų filmo!“

Susimąstęs ir liūdnas, vis dar tebelaikydamas rankoje savo standžią senamadišką skrybėlę, Tonis lėtai siurbčiojo viskį. Maiklas norėjo prieiti ir jį apkabinti, kaip kad apkabindavo vienas kitą Tonio broliai, kai juos užgriūdavo kokie nors nemalonumai, bet neprisivertė to padaryti. Jis įjungė radiją ir, kol kaito lempos nemaloniai spragsint imtuvui, išgėrė didelį gurkšnį viskio.

„Jūs irgi galite turėti dailias baltas rankas, — pasigirdo švelnus, įtaikus diktoriaus balsas. Bet štai kažkas spragtelėjo, staiga pasidarė tylu, paskui prabilo kitas balsas, kimstelėjęs ir kiek virpantis: — Mes ką tik gavom tokį pranešimą: oficialiai paskelbta, jog vokiečiai įžengė į Paryžių. Nebuvo jokio pasipriešinimo, miestas nesugriautas. Laukite tolesnių pranešimų iš tos pačios stoties.“

Pasigirdo vargonai — iškilūs, veik praradę melodingumą — jais buvo atliekama vadinamoji „lengva klasikinė muzika“.

Tonis atsisėdo ir padėjo savo stiklą ant stalo. Maiklas stebeilijo į radiją. Jis niekad nebuvo buvęs Paryžiuje. Jam amžinai trūkdavo tai laiko, tai pinigų nukeliauti į užsienį — dabar jis šnairavo į krūpčiojančią nuo vargonų muzikos faneruotą dėžutę, jam ausyse skambėjo kimus susirūpinęs balsas, jis įsivaizdavo, kaip atrodo Paryžius šią popietę. Plačios, saulės nušviestos gatvės, tokios pažįstamos visam pasauliui; tuščios kavinės; šviesos nužerti rėkiantys retoriški paminklai — buvusių pergalių liudininkai; vokiečių kareiviai, žengiantys griežtomis kolonomis — jų žingsnių aidas atsimuša nuo namų uždangstytais langais. „O gal viskas atrodo visai ne taip, — mintyse svarstė Maiklas. — Kad ir kaip tai kvaila, bet kažkodėl vokiečių kareivių neįmanoma įsivaizduoti po du ar po tris. Juos visada įsivaizduoji žygiuojančius lygiom falangom, milžiniškais stačiakampiais. O gal jie baikščiai, su parengtais ginklais sėlina gatvėmis, dyri į uždangstytus langus ir nuo kiekvieno triukšmelio krinta žemėn.“

„Dieve, — pagalvojo jis su kartėliu, — kodėl aš ten nenuvykau, kai turėjau galimybę... trisdešimt šeštųjų vasarą arba praėjusį pavasarį? Vis atidėliojau ir atidėliojau, ir štai kaip viskas išėjo.“ Jis prisiminė knygas, kurias buvo skaitęs apie Paryžių. Audringas trečiasis dešimtmetis, dramatiškų įvykių kupina Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Pasmerkti, bet linksmi ir sąmojingi ekspatriantai garsiuose baruose, dailios merginos, protingi, ciniški jaunuoliai su stiklu Pernod vienoje rankoje ir American Express kortele kitoje. Dabar viskas sutraiškyta vokiečių tankų vikšrų, o jis taip ir nepamatė Paryžiaus ir turbūt niekada nebepamatys.

Jis pažvelgė į Tonį. Šis sėdėjo, atvertęs aukštyn galvą, jo akys buvo pilnos ašarų. Tonis gyveno Paryžiuje dvejus metus ir ne sykį piešė Maiklui, kaip juodu drauge praleis ten atostogas: kavinukės, paplūdimys prie Marnos, restoranėlis, kur ant švariai nušveistų medinių stalų stovi grafinai puikaus lengvo vyno...

Maiklas pajuto, kad ir jam akyse kaupiasi ašaros, bet didelėmis valios pastangomis susitvardė. „Sentimentalu, — pagalvojo jis. — Pigu, nerimta ir sentimentalu. Aš juk niekad ten nebuvau. Man tai tik vienas iš daugelio miestų.“

— Maiklai! — tai buvo Lauros balsas. — Maiklai! — primygtinai pakartojo ji. Jos balsas erzino.

Maiklas ištuštino savo taurę. Jis pažvelgė į Tonį, norėjo kažką pasakyti, bet apsigalvojo ir palengva išėjo į sodą. Džonsonas, Morenas, mergina, su kuria jis atvažiavo, ir panelė Frimentl sėdėjo, susimetę į krūvą. Buvo justi, kad pokalbis jiems nesimezga. Maiklas ūmiai panūdo, kad jie išeitų namo.

— Maiklai, mielasis, — Laura priėjo prie jo ir švelniai paėmė jį už rankos. — Tai mes žaisim badmintoną šią vasarą ar lauksim iki penkiasdešimtųjų? — Ir tuoj pat vos girdimai sušnypštė: — Nagi eik. Būk mandagesnis. Juk tu šeimininkas. Neužkrauk visko ant mano pečių.

Maiklas dar nespėjo nieko atsakyti, o ji nusigręžusi jau šypsojosi Džonsonui.

Maiklas iš lengvo priėjo prie kitos kartelės, gulinčios ant žemės.

— Nežinau, ar kuriam iš jūsų įdomu, — prabilo jis, — bet ką tik užimtas Paryžius.

— Negali būt! — sušuko Morenas. — Neįtikėtina.