Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Mergina vilkėjo tamsiai violetine suknele su pūstu sijonėliu, kuri blizgėjo lempos šviesoje. Ji stovėjo priešais židinį — atrodė rimta ir jautėsi kaip namie. Jos kojos buvo gražios, nors gal kiek ir storokos, o liemuo liaunas ir grakštus. Plaukai pakaušy susukti į kietą mazgą — visai kaip dailutės mokytojos iš kino filmo. Merginos buvimas, ledo kubelių skimbčiojimas, paika, geraširdiška Rodžerio dainelė, sklindanti iš virtuvės, darė kambarį nuostabiai jaukų, mielą ir melancholišką. Bet štai mergina atsigręžė. Nojus buvo per daug užsiėmęs ir susijaudinęs, tad nespėjo įsižiūrėti į merginą, kai ji atėjo, ir net negalėjo prisiminti jos vardo. Dabar jis pamatė ją taip aiškiai, tarsi pirma išskidęs vaizdas pro stiklą staiga būtų susifokusavęs.

Ji buvo tamsaus, aštrių bruožų veido, rimtomis akimis. Vos pažvelgęs į ją, Nojus pasijuto taip, tarsi jam kas būtų užvožęs kažkokiu sunkiu daiktu. Niekad anksčiau jis nepatyrė nieko panašaus. Jautėsi kaltas ir suprato, kad dėl tokio susijaudinimo atrodo kvailai.

Kaip vėliau paaiškėjo, mergina vadinosi Houpė Plaumen. Prieš dvejetą metų jinai atvažiavo į Niujorką iš nedidelio miestuko Vermonto valstijoje ir dabar gyveno pas tetą Brukline. Ji turėjo įprotį išsakyti savo nuomonę tiesmukai ir rimtai, ji nesikvėpino ir dirbo nedidelio poligrafinių įrengimų fabrikėlio savininko sekretore Kanalo gatvėje. Sužinojęs visus tuos dalykus, Nojus visą vakarą apmaudavo dėl savo kvailumo — jam tiesiog netilpo galvoj, kaip tokia provinciale, paprasta stenografistė, dirbanti prozišką darbą kažkokioj nykioj kontoroj ir gyvenanti Brukline, taip pašėlusiai jį apžavėjo. Kaip ir — kiekvienam droviam jaunuoliui, kurio pažiūros į gyvenimą formavosi bibliotekose, kuris apie meilę žinojo tik iš poezijos rinktinių, amžinai styrančių iš palto kišenių, Nojui atrodė neįmanoma įsivaizduoti Izoldos, važiuojančios Braitono ekspresu, arba Beatričės kavinėj-automate. „Ne, — tvirtino jis sau, sveikindamasis su naujais svečiais ir nešiodamas taures vyno, — ne, šito aš neprileisiu. Pirmiausia, ji yra Rodžerio mergina, bet jeigu ji net ir sumanytų mesti šitą gražų, neprilygstamą žmogų dėl tokio kerėplos ir netašyto vaikino kaip aš, vis tiek neįsivaizduoju, kad aš, kankinamas nebylaus troškimo, galėčiau atsimokėti už kilniaširdišką draugystę slaptu dviveidiškumu.“

Kančios kamuojamas Nojus vaikščiojo tarp svečių tarytum sapne, nieko nematydamas. Jis godžiai sekiojo akimis merginą, įkaitusiose jo smegenyse strigo jos ramūs, pasitikintys judesiai, jos balso intonacijos jam ausyse skambėjo nelyginant gaivi muzika, kelianti gėdos jausmą, sumišusį su džiugesiu. Jis jautėsi kaip kareivis pirmajame mūšyje; kaip žmogus, kuris paveldėjo milijoną dolerių; kaip nuo bažnyčios atskirtas tikintysis; kaip tenoras, pirmą kartą sudainavęs Tristano partiją Metropoliteno operos teatre. Jis jautėsi kaip vyras, ką tik užkluptas viešbučio kambaryje su savo žmonos geriausia drauge; kaip generolas, žengiantis su savo kariais į užimtą miestą; kaip Nobelio premijos laureatas; kaip į kartuves vedamas nusikaltėlis; kaip sunkiasvoris boksininkas, kurį nokautavo visi jo varžovai; kaip plaukikas, skęstantis vidury nakties šaltame vandenyne per trisdešimt mylių nuo kranto; kaip mokslininkas, ką tik atradęs nemirtingumo eliksyrą...

— Panele Plauman, — pasakė jis, — gal norite išgerti?

— Ne, ačiū, aš negeriu, — atsakė toji.

Nojus paėjėjo į kampą, kad apsvarstytų ir nuspręstų, gerai tai ar blogai, teikia jam tai kokių vilčių ar ne.

— Panele Plauman, — kreipėsi jis kiek vėliau, — ar jūs seniai pažįstami su Rodžeriu?

— Taip. Maždaug metai.

„Maždaug metai! Jokios vilties, jokios.“

— Jis daug pasakojo man apie jus. — Tiesus tamsių akių žvilgsnis, švelnus, bet skambus balsas.

— Ir ką gi jis pasakojo? — Koks nevykęs skubotumas. Ne, viskas veltui!

— Jūs jam labai patinkat...

„Išdavystė, išdavystė... Draugo, kuris surado tave, benamį bastūną, tarp knygų lentynų bibliotekoje, priglaudė, maitino, mylėjo...“ O šitas draugas, apsuptas linksmų svečių, dabar nerūpestingai juokiasi ir, švelniai skambindamas pianinu, maloniu, protingu balsu dainuoja: „Kai Jozuė ragams sugaudus išgriovė Jerichą, Jerichą...“

— Jis pasakė, — vėl tas pavojingas, nerimą keliantis balsas... — Jis pasakė, kad jūs būsit nuostabus žmogus, kai galutinai atsibusk...

„O Dieve, vis blogiau ir blogiau; aš — vagis, už kurį laidavo draugas, svetimautojas, kuriam nieko neįtariantis vyras atiduoda raktą nuo žmonos miegamojo.“

Sutrikęs Nojus nieko nematančiu žvilgsniu įsistebeilijo į merginą. Nė pats nežinodamas kodėl, jis dabar nekentė jos. Dar aštuntą valandą vakaro jis buvo laimingas, pasitikintis savimi ir kupinas vilčių, turėjo draugą, pastogę, darbą, jo buvo nesutepta praeitis ir daug žadanti ateitis. O jau devintą jis pasirodė esąs iškankintas bėglys, įgintas į bekraštę pelkę, tolumoj girdėti ambrijantys šunys, ir jo vardas įtrauktas į pačių baisiausių šalies nusikaltėlių sąrašą. O viso to kaltininkė kukliai sėdi priešais jį, nutaisiusi tokį nekaltą veidą, tarsi ji čia niekuo dėta, nieko nežino ir nieko nejaučia. Jinai, matote, tik kuklutė mergina iš atkampios provincijos, o pati turbūt sėdėdama savo poligrafinių įrengimų fabrikėlio savininkui ant kelių prie Kanalo gatvės užrašinėja, ką jis diktuoja.

— „...ir sugriuvo subyrėjo mūro sienos...“ — užpildė kambarį Rodžerio balsas ir galingi senutėlio fortepijono akordai, atsimušę į sienas.

Nojus, pagautas nevilties, nusigręžė nuo Houpės Plauman. Kambaryje buvo dar šešios merginos, jaunos, šviesiaveidės, šilkiniais plaukais, minkštais kūnais ir maloniais, dėmesingais balsais... Jos atėjo čionai, kad jis išsirinktų vieną iš jų, ir dabar švelniai ir kviečiamai šypsojo jam. Bet kas jam jos — tas pats, kas šešios manekenės vitrinoje, arba šeši skaičiai ant popieriaus lapo, arba šešios durų rankenos. Tai galėjo atsitikti tik jam, pagalvojo jis. Toks visas jo gyvenimas — groteskiškas, pašėlusiai juokingas, bet iš esmės tragiškas.

„Ne, — nusprendė Nojus, — aš turiu išmesti tai iš galvos. Tegu sužlunga visos mano viltys, tegu man būna galas, tegu kaip gyvas neprisiliesiu prie moters.“

Jis nebegalėjo ilgiau likti viename kambaryje su ta mergina. Priėjo prie spintos, kurioje jo drabužiai kabėjo šalia Rodžerio drabužių, ir pasiėmė skrybėlę. Jis išeis iš namų ir klaidžios, kol pasibaigs vakarėlis, kol išsiskirstys pramogautojai, kol nutils fortepijonas ir mergina atsidurs po savo tetulės sparneliu ten už tilto, Brukline. Jo skrybėlė gulėjo lentynoje šalia senutėlės dabitiškai užlenktos rudos fetrinės Rodžerio skrybėlės, į kurią Nojus pažvelgė kaltai, bet kartu ir švelniai. Laimė, dauguma svečių buvo susispietę aplink fortepijoną ir jis nuėjo iki durų niekieno nepastebėtas; o Rodžeriui jis kaip nors pasiteisins vėliau. Bet mergina jį pastebėjo. Sėdėdama veidu į duris ir šnekėdamas su kita mergina, ji pamatė Nojų, kai šis sustojo prie durų ir metė į ją paskutinį, nevilties kupiną žvilgsnį. Merginos veide pasirodė nebylus suglumimas, ji atsistojo ir žengė prie jo. Jos suknelės šiugždesys skambėjo jam ausyse tarsi artilerijos kanonada.

— Kur jūs išsirengėt? — pasidomėjo ji.

— Mums... mums... — sulemeno Nojus, koneveikdamas neklusnų savo liežuvį. — Mums reikia sodos vandens, aš einu jo parnešti.

— Aš eisiu kartu, — pasišovė ji.

„Ne! — norėjosi šaukti Nojui. — Likite čia! Nejudėkit!“ Bet jis tik tylomis žiūrėjo, kaip ji apsivilko paltą ir užsidėjo paprastą skrybėlaitę, kuri jai netiko, ir Nojus pajuto, kaip jam per širdį nuvilnijo gailesčio ir švelnumo banga — juk ji tokia jauna ir neturtinga. Mergina priėjo prie Rodžerio, skambinančio fortepijonu, pasilenkė, atsirėmusi jam į petį, ir kažką pakuždėjo į ausį. „Na štai, — niauriai pagalvojo Nojus, — dabar viskas paaiškės, baigta!“ — ir jau norėjo bėgti lauk. Bet Rodžeris pasigręžė į jį ir šypsodamas pamojo jam viena ranka, kita toliau spaudinėdamas bosinius klavišus. Mergina vėl perėjo per kambarį savo kuklia eisena.