Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Mergina pasuko į nedidelį asfaltuotą kiemelį ir priėjo prie grotuotų durų po aukšta akmenine veranda. Ji įkišo raktą į spyną, ir durys atsidarė.

— Na, tai mes ir namie, — šaltai pasakė mergina ir atsigręžė į Nojų.

Nojus nusiėmė skrybėlę. Merginos veidas bolavo tamsoje. Ji irgi nusiėmė skrybėlaitę, jos plaukai banguota linija rėmino skruostus ir kaktą, švytinčius it dramblio kaulas. Stovėdamas greta jos namo, kuriame ji gyveno, menkame šešėlyje, Nojus tik tik neverkė, tarsi būtų praradęs viską, kas jam brangiausia.

— Aš... aš noriu pasakyti... — sušnibždėjo jis, — kad neprieštarauju... Aš turiu omeny, jog man malonu... Aš džiaugiuosi, kad palydėjau jus į namus.

— Dėkoju, — irgi pašnibždom išsisukinėdama atsakė mergina.

— Kaip tai nelengva, — pridūrė Nojus. Jis išsiblaškęs sumojavo rankomis. — Kad jūs žinotumėt, kaip nelengva. Aš noriu pasakyti, man buvo labai malonu, tikrai...

Ji buvo taip arti, tokia vargšė, tokia jauna ir trapi, tokia apleista, narsi, vieniša... Jis ištiesė rankas, nelyginant aklys, atsargiai suėmė jos galvą ir pabučiavo.

Jos lūpos buvo švelnios, stangrios, vos drėgnos nuo rūko.

Mergina skėlė jam antausį. Antausis nuskambėjo apgailėtinai po akmeniniais laiptais. Jis pajuto, kaip skruostas nutirpo nuo smūgio. „Pažiūrėti tokia trapi, o kerta kaip reikiant“, — pagalvojo apstulbęs Nojus.

— Kodėl jūs manėt, kad galit pabučiuoti mane? — paklausė ji lediniu balsu.

— Aš... aš nežinau, — pralemeno jis, dėdamas ranką prie skruosto, kad apmalšintų skausmą, bet tuoj pat atitraukė ją — jam buvo gėda rodyti savo silpnumą tokią atsakingą akimirką. — Aš... aš tiesiog pabučiavau.

— Jūs galite leisti sau tokius pokštus su kitomis merginomis, bet ne su manim, — ryžtingai pridūrė Houpė.

— Aš nebučiuoju kitų merginų, — nusiminęs atsakė Nojus.

— Tai šit kaip, — pasigavo Houpė. — Vadinasi, jūs taip elgiatės tik su manimi. Apgailestauju, kad pasirodžiau jums tokia pasiekiama.

— O ne! — sušuko Nojus, mintyse grauždamasis dėl to, kas atsitiko.

„O Dieve! — galvojo jis. — Kaip jai paaiškinti, kaip aš jaučiuosi. Juk ji mane laiko ištvirkusiu pusgalviu, ūžautoju, galinčiu sueiti su pirma pasitaikiusia.“ Jis mėgino nuryti seiles, bet gerklėje atsirado kamuolėlis.

— Ak, aš labai atsiprašau, — pralemeno jis.

— Matyt, jūs manote, — kandžiai prabilo Houpė, — kad esat toks nepakartojamai patrauklus, toks protingas ir nepranokstamas, jog kiekviena mergina turi jaustis devintam danguj, kai jūs ją gniaužot...

— O Dieve! — dar labiau susigraužęs Nojus žengtelėjo porą žingsnių atgal, atsitrenkė į laiptus ir vos nesuklupo.

— Niekad gyvenime man neteko sutikti tokio įžūlaus, tokio savimi pasitikinčio ir savimi patenkinto jaunuolio.

— Nagi liaukitės... — sudejavo Nojus. — Aš nebepakelsiu šito.

— O dabar, pone Akermanai, aš palinkėsiu jums labos nakties, — dygiai pridūrė mergina.

— Ne, ne! — sušnabždėjo Nojus. — Neikite. Jūs negalite taip nueiti.

Mergina truktelėjo į save geležinius vartus, ir vyrių girgždesys rėžė Nojui ausis.

— Prašau, — meldė jis, — išklausykite manęs...

— Labanakt. — Vienas greitas judesys ir mergina šmurkštelėjo už vartų, kurie tuoj pat užsitrenkė ir užsirakino. Nė neatsigręžusi, ji atidarė medines namo duris ir įėjo į vidų. Nojus kvailai stebeilijo į dvi tamsias užtvaras — geležinę ir medinę, paskui iš lėto pasigręžė ir, galutinai sugniuždytas, nupėdino gatve.

Nuėjęs trisdešimt jardų, Nojus sustojo — skrybėlę jis išsiblaškęs tebelaikė rankoje, nepastebėdamas, kad vėl prasidėjusi dulksna vilgo jam plaukus. Jis sunerimęs apsidairė aplinkui, apsigręžė ir nukulniavo atgal prie merginos namo. Grotuotame lange gatvės lygyje dabar degė šviesa, ir net pro užtrauktas naktines užuolaidas jis matė judantį po kambarį šešėlį.

Nojus priėjo prie lango, giliai įkvėpė ir pasibeldė. Užuolaida greit atsitraukė, ir jis pamatė Houpės veidą, įtemptai žvelgiantį į tamsą. Jis prisispaudė veidu prie lango ir, absurdiškai gestikuliuodamas, mėgino paaiškinti merginai, jog nori su ja pakalbėti. Houpė susierzinusi papurtė galvą ir mostelėjo ranka, kad jis eitų šalin, ir tada Nojus, prikišęs lūpas prie pat lango, kone rėkte išrėkė:

— Atidarykit duris! Man reikia su jumis pakalbėti! Aš pasiklydau! Pasiklydau! Pasiklydau!

Pro lietaus nučaižytą langą Nojus pamatė, kaip ji neryžtingai pažvelgė į jį, paskui nusišypsojo ir dingo. Po valandėlės jis išgirdo, kaip atsidarė namo durys, ir tuoj pat Houpė atsidūrė prie vartų. Nojus su palengvėjimu atsidūsėjo.

— Aš taip džiaugiuosi jus matydamas! — sušuko jis.

— Ar jūs nežinot kelio atgal? — paklausė Houpė.

— Aš pasiklydau, — pasakė jis. — Manęs niekas čia nesuras.

Houpė sukikeno.

— Juk jūs pasibaisėtinas kvailys, ar ne?

— Taip, — nuolankiai sutiko Nojus. — Pasibaisėtinas.

— Tai štai, — vėl surimtėjusi pasakė Houpė, stovėdama už uždarytų vartų. — Paėjėkit du kvartalus į kairę ir palaukite tramvajaus, kuris atvažiuos iš kairės, jūs juo nusigausite iki metro, o paskui...

Mergina vardijo kelius, kuriais buvo galima ištrūkti iš čia ir vėl sugrįžti į civilizuotą pasaulį, bet Nojui jos žodžiai skambėjo it muzika. Jis pastebėjo, kad Houpė jau spėjo nusiauti batelius ir buvo nepalyginamai žemesnė, nei jis manė, subtilesnė ir jam dar brangesnė.

— Jūs klausotės, ar ne? — paklausė mergina.

— Aš noriu jums kai ką pasakyti, — pasakė jis garsiai. — Aš visai nesu toks įžūlus, savimi pasitikintis...

— Ššš! — ėmė tildyti jinai. — Mano teta miega.

— Aš drovus, — ėmė šnabždėti jis, — ir jokios nuomonės aš neturiu, ir nežinau, kodėl jus pabučiavau... Aš... aš tiesiog neįstengiau susilaikyti.

— Ne taip garsiai, — paprašė Houpė. — Teta juk miega.

— Aš stengiuosi padaryti jums įspūdį, — vėl ėmė šnibždėti jis. — Jokių europiečių moterų aš nepažįstu. Aš norėjau pasirodyti jums esąs labai šaunus ir labai prityręs. Aš bijojau, kad jeigu būsiu pats savimi, jūs ir į mano pusę nežiūrėsit. Tai buvo labai painus vakaras, — sušnibždėjo jis trūkčiodamas. — Kaip gyvas nesu patyręs nieko panašaus. Jūs buvot visiškai teisi, skeldama man antausį. Visiškai. Tai pamoka. — Nojus prigludo veidu prie šaltų geležinių grotų, kad būtų arčiau jos veido. — Labai gera pamoka. Dabar aš negaliu pasakyti, ką jaučiu jums. Galbūt kokį kitą kartą, bet... — jis valandėlei nutilo. — Jūs Rodžerio mergina? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Houpė. — Aš niekieno mergina.

Nojus nusijuokė pašėlusiu, gergždžiančiu juoku.

— Mano teta, — vėl įspėjo mergina.

— Gerai, — sušnibždėjo jis. — Tramvajus iki metro. Labanakt. Ačiū. Labanakt.

Bet jis nepajudėjo iš vietos. Juodu žvelgė vienas į kitą, apšviesti niūrios, vilnijančios gatvės žibinto šviesos.

— O Viešpatie, — tyliai, sielvartingai ištarė Nojus. — Juk jūs nieko nežinote, nieko nežinote.

Jis išgirdo, kaip spragtelėjo vartų užraktas, paskui vartai prasivėrė ir jis žingtelėjo vieną žingsnį į priekį. Juodu pasibučiavo, bet šitas bučinys visai nebuvo toks kaip pirmasis. Jo viduje kažkas tarytum sugriaudėjo, bet jam kartu smilktelėjo mintis, kad mergina tuoj atšlis ir vėl rėš jam antausį.

Houpė iš lėto atsitraukė nuo Nojaus, žvelgdama į jį su paslaptingu šypsniu.