Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Netrukus paaiškėjo, kad juodu praėjo palei niauriai plukdančią savo vandenis upę trisdešimt keturis kvartalus, kad vėl pradėjo lyti ir kad jau vėlu. Nojus stovėjo visai prie pat merginos, uosdamas vos juntamą jos plaukų aromatą, sumišusį su upės kvapu, pridengęs delnu degtuką, jis pažvelgė į savo laikrodį. Ūmiai jis nusprendė daugiau netarti nė žodžio. Pernelyg skausminga buvo varinėti šitą tuščią pokalbį, pernelyg koktu buvo vaidinti visko gyvenime patyrusį diletantą.

— Jau vėlu, — rėžte nurėžė jis, — metas grįžti į pobūvį.

Tačiau Nojus ir čia nesusilaikė nuo grakštaus gesto ir pamojo lėtai pro šalį riedančiam taksi. Jis pirmą sykį susistabdė taksi Niujorke ir dėl to, sėsdamasis į užpakalinę sėdynę, užkliuvo už nuleistų priekinių sėdynių, bet, įsitaisęs per atstumą nuo gale sėdinčios merginos, pasijuto tikras džentelmenas, pats sau šeimininkas, žmogus, mokantis elgtis viešuomenėje. Ji tyliai sėdėjo kamputyje. Nojus neabejojo, kad padarė merginai didelį įspūdį, ir jis paliko vairuotojui dvidešimt penkis centus arbatpinigių, nors skaitiklis iš viso rodė šešiasdešimt.

Ir štai juodu vėl priešais namo, kuriame Nojus gyveno, duris. Jie pažvelgė aukštyn. Languose šviesos nebesimatė ir nebebuvo girdėti nei pokalbių, nei juoko, nei muzikos.

— Viskas baigėsi, — pasakė Nojus. Jam net širdį nudiegė pagalvojus apie Rodžerį — juk jis dabar įsitikins, kad Nojus pasigvelbė iš jo merginą. — Visi išsiskirstė.

— Panašu į tai, — ramiai pasakė mergina.

— Ką gi dabar daryti? — Nojus pasijuto papuolęs į spąstus.

— Man rodos, jums teks palydėti mane namo, — pasakė mergina.

„Bruklinas, — sutrikęs pagalvojo Nojus. — Praeis kelios valandos, kol suvažinėsiu ten ir atgal, o Rodžeris, kupinas priekaištų, laukia manęs prietemoj aukštyn kojom apverstam kambary, kur ką tik baigėsi pasilinksminimas, — laukia, pasirengęs be gailesčio, negrįžtamai išvyti mane už išdavystę. O juk vakaras prasidėjo taip nuostabiai, teikė tiek vilčių.“ Nojus prisiminė, su kokiu džiaugsmu jis laukė svečių prieš pareinant Rodžeriui, prisiminė, su kokia džiugia viltim apžiūrinėjo apleistą, knygų spintų pristatytą kambarį, kuris tą akimirką atrodė toks jaukus ir daug žadantis.

— Argi jūs nenusigausit iki namų viena? — niūriai paklausė jis.

Jinai stovėjo priešais jį — dailutė, kiek pilkoka, lietaus lašai krito jai ant plaukų ir ant palto, ir tą akimirką Nojus jos nekentė.

— Nedrįskit su manim taip kalbėti! — atsakė ji aštriu, valdingu balsu. — Aš neisiu viena. Eime.

Nojus atsidūsėjo. Dabar, be viso kito, mergina dar ir supyko ant jo.

— Nėr čia ko dūsaut nelyginant vyrui, kurį žmona laiko po padu, — ryžtingai pridūrė ji.

„Kas gi atsitiko, — svarstė apstulbęs Nojus. — Kaip aš atsidūriau tokioj padėty? Kokią ji turi teisę šitaip su manimi kalbėti?..“

— Aš einu, — pareiškė mergina ir pasigręžusi patraukė metro link.

Nojus valandėlę žiūrėjo į ją suglumęs, paskui nuskubėjo įkandin.

Nuo keleivių drabužių metro vagonai buvo persismelkę lietumi ir drėgme. Užsistovėjęs oras atsidavė geležim, blausių lempų apšviesti plakatai, reklamuojantys dantų pastą, vidurių laisvinamuosius vaistus ir liemenėles, kuriuose kraipėsi krūtiningos merginos, atrodė kvaili ir nederami. Kiti keleiviai, grįžtantys iš nežinia kokių darbų ir nežinia kokių slaptų pasimatymų, lingavo ant nešvarių geltonų sėdynių.

Mergina sėdėjo kietai sučiaupusi lūpas ir tylėjo. Kai jie turėjo persėsti į kitą traukinį, jinai, neslėpdama savo nepasitenkinimo, atsistojo ir nuėjo į platformą. Nojus nerangiai nukėblino jai iš paskos.

Teko persėsti keletą kartų, ir jie be galo ilgai laukė reikiamų traukinių veik tuščiose platformose, žiūrėdami, kaip nupilkėjusiomis plytelėmis ir surūdijusia tunelio geležim varva vanduo. „Šita mergina turbūt gyvena pačiam miesto pakrašty, — su buku priešiškumu pagalvojo Nojus, — per penkis šimtus jardų nuo požeminio geležinkelio, kur nors tarp sąvartynų ir kapinių. Bruklinas, Bruklinas, koks didžiulis tas Bruklinas, besidriekiantis nuo Ist Riverio iki Greivsend Bėjaus, nuo nafta apsitraukusių Grinpointo vandenų iki Kenersio sąvartynų — Bruklinas, kaip ir Venecija, beveik iš visų pusių apsuptas vandens, tik jo Didysis kanalas yra Ketvirtosios Aveniu požeminė stotis.

„Kokia reikli ir pasitikinti savimi pasirodė besanti šita mergina, — žiūrėdamas į ją, toliau mąstė Nojus. — Temptis tokią tolybę paskui save veik nepažįstamą žmogų per šitą žvangantį, niūrų, mirtinai nuobodų priemiestinių požeminių traukinių labirintą. Tai būtų laimė, — ironiškai pasišaipė jis iš savęs, — jeigu tektų naktis po nakties stypsoti šitose niūriose platformose, naktis po nakties kratytis traukiniuose su vėlyvom valytojom, vagim, girtais jūreiviais, su visa ta publika, kuri užpildo požeminio traukinio vagonus auštant. Na ir sekasi gi man! Milijonai moterų gyvena penkiasdešimties kvartalų spinduliu, o man reikėjo susipainiot su aikštinga, nepalenkiamo būdo mergina, įsikūrusia pačiame atokiausiame ir pačiame bjauriausiame didžiausio pasaulio miesto gale.

Leandras, — pagalvojo jis, — dėl merginos perplaukė Helespontą, bet jam nereikėjo vakarais lydėti jos namo ir laukti po dvidešimt penkias minutes DeKalb Aveniu metro stotyje tarp šiukšlių dėžių ir plakatų, draudžiančių spjaudyti ir rūkyti.“

Galop jie išlipo kažkokioj stoty, ir mergina laiptais nuvedė jį aukštyn į gatvę.

— Na pagaliau, — pasakė jis, ir tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos jis ištarė po valandos tylėjimo. — O aš jau maniau, kad mes ten važiuosim po žeme visą vasarą.

— Dabar mes važiuosim tramvajum, — šaltai pasakė mergina, sustojusi prie kampo.

— O Dieve! — sušuko Nojus ir pagavo kvatotis. Čia, tarp mufkšlinų krautuvėlės vitrinų ir purvinai rudų akmeninių sienų, šitas juokas atrodė kažkoks beprotiškas ir tuščias.

— Jeigu jūs ir toliau taip bjauriai elgsitės, — pasakė mergina, — galite manęs nebelydėti.

— Jau jeigu atsibeldžiau tokią tolybę, — surimtėjęs pasakė Nojus, — tai eisiu su jumis iki galo.

Jis liovėsi juokęsis ir atsistojo šalia jos. Juodu tylėdami stypsojo po gatvės žibintu, grumdamiesi su žvarbiais drėgno vėjo gūsiais, vėjo, kuris atskubėjo čionai nuo Atlanto paplūdimių ir užterštų uostų, perskuodęs virš gausybės medinių ir mūrinių namų Fletbuše ir Bensonhurste, virš neaprėpiamų platybių, virš milijonų į miegą nugrimzdusių žmonių, neradusių savo nelengvam gyvenimo kely geresnės vietos galvai priglausti.

Po penkiolikos minučių tolumoje pasirodė mirkčiojanti švieselė ir netrukus džeržgėdamas prie jų pririedėjo tramvajus. Ant medinių suolų nusmurgę snūduriavo dar trejetas keleivių, ir Nojus oriai atsisėdo šalia merginos; apšviestame vagone, dardančiame tamsiomis gatvėmis, Nojus jautėsi taip, tarsi plauktų plaustu su nepažįstamais žmonėmis, kurie išliko gyvi sudužus varganam laiviūkščiui, nuskendusiam žiemą kažkur tarp šiaurės salų. Mergina sėdėjo tiesi, įsistebeilijusi priešais save ir sukryžiavusi rankas ant kelių. Nojui pasidingojo, kad jis jos visai nepažįsta ir kad, jeigu pamėgins ją užkalbinti, ji pašauks policininką ir pareikalaus, kad tas apgintų ją.

— Atvažiavom, — pagaliau pasakė mergina ir atsistojo. Jis vėl nusekė jai įkandin. Tramvajus sustojo, durys švokšdamos atsidarė. Jie išlipo ant šlapio šaligatvio. Ir tramvajus vėl nuvažiavo, džeržgėdamas visais laidais ir guoliais, žadindamas apšepusiuose namukuose įmigusius rajono gyventojus. Nojus su mergina patraukė kažkur į šalį nuo bėgių. Skurdžiose gatvėse šen bei ten augo medžiai, pasipuošę žaluma, — tai liudijo, kad pavasaris — neįtikėtina! — atėjo ir čionai.