Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Aš pasakiau Rodžeriui, — pranešė ji.

Pasakė Rodžeriui? Ką? Pasakė jam, kad jis būtų atsargesnis su mažai pažįstamais žmonėmis? Pasakė jam, kad jis nieko negailėtų, kad niekada nebūtų kilniaširdis ir išrautų meilę iš savo širdies kaip piktžolę iš daržo?

— Geriau apsivilkit lietpaltį, — patarė mergina. — Kai mes ėjom čionai, lijo.

Lyg sumedėjęs Nojus tylėdamas priėjo prie spintos ir paėmė lietpaltį. Mergina laukė prie durų, jie išėjo į neapšviestą laiptinę ir uždarė paskui save duris. Dainavimas ir juokas, atsklindantys iš kambario, čia atrodė tolimi ir nepriderami. Iš lėto, visai vienas šalia kito, juodu nulipo laiptais ir atsidūrė šlapioje gatvėje.

— Na, kur dabar eisim? — paklausė mergina, kai jie neryžtingai sustojo prie užsidariusių paskui juos namo durų.

— Kaip tai kur? — apstulbęs paklausė Nojus.

— Juk jūs ėjot sodos vandens. Kur parduoda sodos vandenį?

— Ak, taip... — Nojus suglumęs nužvelgė žvilgantį šaligatvį. — O, tai... Nežinau. Beje, mums nereikia jokio sodos vandens.

— O man pasirodė, kad jūs sakėt...

— Tai buvo tik dingstis. Mane nuvargino vakarėlis. Labai nuvargino. Man visad nuobodu per vakarėlius.

Kalbėdamas ir klausydamasis savo paties balso, Nojus su pasitenkinimu pastebėjo, jog taip ir turi skambėti balsas žmogaus, įgijusio gyvenimo patirties. „Būtent taip ir turiu laikytis, — nusprendė jis. — Būti rafinuotas, šaltas, mandagus, nuduoti, kad man malonu būti su šita mergyte...“

— O man vakarėlis pasirodė visai smagus, — rimtai pasakė mergina.

— Tikrai? — nerūpestingai paklausė Nojus. — O aš nieko malonaus nepastebėjau.

„Va taip ir reikia, — su niauriu pasitenkinimu pagalvojo jis. — Reikia pulti.“ Jis bus viskam abejingas, mažumėlę išsiblaškęs, šaltai mandagus, kaip anglų baronas po naktinio lėbavimo. Tas leis jam nušauti du zuikius. Pirmiausia, jis nė vienu žodžiu neišduos savo draugo. Antra, kokį įspūdį jis padarys savo retomis ir puikiomis savybėmis šitai paprastai sekretorytei iš Bruklino — nuo šitos minties Nojus pajuto malonų laukimo virpuliuką, nors ir apsunkintą kaltės jausmo.

— Atleiskit, kad prisidengęs melaginga dingstim ištempiau jus į lietų, — pasiteisino Nojus.

Mergina apsidairė į šalis.

— O lietus nė nelyja, — dalykiškai atsakė ji.

— Tikrai? — Nojus tik dabar atkreipė dėmesį į orą. — Bet tikrai.

Čia jis padarė kažkokią gramatinę klaidą, tačiau pajuto, kad pagavo reikiamą toną.

— Ką gi jūs dabar ketinat daryti? — paklausė mergina.

Nojus pirmąkart gyvenime gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau, — atsakė jis. — Gal pasivaikščiosiu. — Nojus pagalvojo, jog ir kalba jis dabar visai kaip Golsvorčio veikėjai. — Aš dažnai vaikštinėju naktimis. Labai malonu pasivaikščioti tuščiomis gatvėmis.

— Bet dabar dar tik vienuolika valandų, — pasakė mergina.

— Iš tikro, — sutiko Nojus ir nusprendė, jog daugiau šito kartoti nereikėtų. — Jeigu norit sugrįžti į vakarėlį...

Mergina dvejojo. Nuo migla klėstomos upės atsklido žemas virpantis ūkimas, ir Nojus pajuto, kaip šitas garsas smelkiasi net į kaulus.

— Ne, aš pasivaikščiosiu su jumis, — atsakė mergina.

Stengdamiesi nesiliesti vienas prie kito, jie patraukė medžiais apsodinta gatve palei upę. Tarp krantų, apklėstytų rūko, niūriai šmėsčiojo Hadsonas, alsuojantis pavasariu ir druska, kurie plūstelėjo nuo jūros per vidurdienio potvynį. Toli šiaurėje žiburių grandinėlė, kybanti aukštai virš vandens, ženklino tiltą į Niudžersį, o uolėti skardingi krantai kitapus upės dunksojo tarytumei pilys. Gatvėje nebuvo nė vieno žmogaus. Tik retsykiais, čiūžteldamas padangomis, pralėkdavo koks automobilis, ir žibintų šviesoje ir naktis, ir upė, ir jie patys, iš lengvo žingsniuojantys po medžiais, apsipylusiais sprogstančiais pumpurais, atrodė pamėkliški ir paslaptingi.

Juodu ėjo tylėdami palei tekančią upę, tebuvo girdėti vien drąsių ir vienišų jų žingsnių aidas. „Trys minutės tylos, — galvojo Nojus, apžiūrinėdamas savo batus. — Keturios minutės. Penkios...“ Jį pagavo neviltis. Pačiame jų tylėjime glūdėjo nuodėmingas artumas; jų aidžiuose žingsniuose, tame, kaip jie stengėsi sulaikyti kvėpavimą ir nepaliesti vienas kito petimi, alkūne ar ranka, kai leisdavosi žemyn nelygiu šaligatviu, — buvo justi begalinė aistra ir švelnumas. Tyla virto priešu, išdaviku. Nojus jautė, jeigu tyla tęsis dar bent akimirką, šita rami mergina, kuri dabar eina šalia jo ir atrodo taip, tarsi kažką numanytų, supras viską. Ir net geriau, nei tada, jeigu jis užliptų ant baliustrados, skiriančios gatvę nuo upės, ir pasakytų valandos ilgumo kalbą apie savo meilę.

— Niujorke turėtų būti baugu merginai iš provincijos, — kimiu balsu pratarė jis.

— Ne, — atsiliepė jinai, — manęs miestas nebaugina.

— Mat reikalas tas, — apimtas nevilties toliau kalbėjo Nojus, — kad Niujorkas yra labai pervertinamas. Jis panašus į žmogų, kuris kaip įmanydamas stengiasi vaizduoti esąs užkietėjęs kosmopolitas, bet širdies gilumoje jis permanentiškai lieka provincialas.

Nojus nusišypsojo patenkintas, kad pavartojo tokį žodį — „permanentiškai“.

— Aš nesutinku su jumis, — paprieštaravo mergina.

— Nesutinkat?

— Aš nemanau, kad Niujorkas provincialus. Šiaip ar taip, ypač po Vermonto.

— O! — Nojus globėjiškai nusijuokė, — Vermontas.

— O kur jums teko buvoti? — pasidomėjo mergina.

— Čikagoje, Los Andžele, San Franciske... Visur. — Nojus nerūpestingai mostelėjo ranka, tarsi geraširdiškai duodamas suprasti, jog paminėjo tik pirmus į galvą šovusius miestus, o jeigu jis sumanytų pateikti visą sąrašą, tai jame, neabejotinai, būtų ir Paryžius, ir Budapeštas, ir Viena.

— Ir vis dėlto, — toliau dėstė Nojus, — turiu pripažinti, kad Niujorke yra gražių moterų. Jos gal kiek ir iššaukiančios, bet labai patrauklios.

„Na štai, — pagalvojo jis su pasitenkinimu, bet vis dėlto neramiai žvilgtelėjęs į merginą, — regis, aš ir šįkart gerai pataikiau.“

— Amerikietės, — toliau kalbėjo jis, — ypač įdomios, kai jos jaunos. Užtat paskui... — Nojus vėl gūžtelėjo pečiais, ir vėl jam tai išėjo. — Man asmeniškai labiau patinka vyresnės europietės. Jos ypač puikios tokio amžiaus, kokio amerikietės virsta ištežusiom harpijom, nuo ryto lig vakaro lošiančiom bridžą.

Nojus kiek sunerimęs dirstelėjo į merginą, bet jos veido išraiška nepasikeitė. Ji nusiskynė nuo krūmo šakelę ir išsiblaškiusi braukė ja per akmeninį parapetą, tarsi apmąstydama jo žodžius.

— O europietės, būdamos tokio amžiaus, jau žino, kaip elgtis su vyrais... — Nojus karštligiškai rausėsi atmintyje, ieškodamas kokios nors pažįstamos europietės. Nagi toji girtuoklėlė, kurią jis sutiko bare tą vakarą, kai mirė jo tėvas. Matyt, ji buvo lenkė. Lenkija ne kaži kokia romantiška šalis, bet, šiaip ar taip, tai Europa.

— Ir kaipgi europietės elgiasi su vyrais? — paklausė mergina.

— Jos moka paklusti. Moterys sako, kad mano pažiūros feodalinės...

„O drauge, drauge, nūn sėdintis prie fortepijono, atleisk man už šitą vagystę, aš kada nors tau ją atpirksiu...“

Nuo šios akimirkos pokalbis ėmė megztis laisviau.

— Menas? — postringavo jis. — Nesutinku su šiuolaikine nuomone, kad menas — tai kažkas slėpiningo, o menininkas — už nieką neatsakingas vaikas. Santuoka? Santuoka — tai liūdnas žmonijos pripažinimas, kad vyrai ir moterys nežino, kaip jiems gyventi vienam su kitu tame pačiame pasaulyje. Teatras? Amerikiečių teatras? Jis, žinoma, kaip ir kiekvienas guvus vaikas, turi teigiamų bruožų, bet žiūrėti į teatrą rimtai, kaip į dvidešimtojo amžiaus meno formą... — Nojus išdidžiai nusijuokė. — Duokite man geriau Disnėjų.