Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Dabar Nojui netilpo galvoje, jog buvo metas, kai jis nepažinojo Rodžerio ir ištisom dienom klaidžiojo gatvėmis, nepersimesdamas su niekuo nė žodeliu, metas, kai jis neturėjo bičiulio, kai nė viena moteris neužkliudydavo jo žvilgsniu, kai visos gatvės buvo svetimos ir visos valandos slinko vienodai ir nuobodžiai.

Nojus susimąstęs stovėjo priešais bibliotekos lentynas, stebeilydamas į knygų eiles blankiom nugarėlėm. Siekdamas Jeitso knygos — jis tai net dabar prisimena, — netyčia stumtelėjo šalia stovintį žmogų ir atsiprašė. Juodu įsišneko ir lietui lyjant kartu išėjo į gatvę, tęsdami pokalbį. Rodžeriui pakvietus, juodu kartu užsuko į barą Šeštojoje aveniu, išgėrė po du bokalus alaus ir, prieš išsiskirdami, sutarė kitą dieną drauge papietauti.

Nojus niekad neturėjo tikrų bičiulių. Per savo padrikos, klajokliškos vaikystės metus, gyvendamas po keletą mėnesių čia vienur, čia kitur tarp netašytų, neįdomių nepažįstamų žmonių, kuriems jis nėmaž nerūpėjo, Nojus taip prie nieko labai ir neprisirišo. Jo šaltas drovumas dar labiau patvirtino įsivyravusią apie jį nuomonę, kad jis nuobodus, nepatrauklus vaikas, su kuriuo neįmanoma rasti bendros kalbos. Rodžeris buvo ketveriais ar penkeriais metais vyresnis už Nojų, aukštas, lieknas, retais, tamsiais, trumpai pakirptais plaukais, ir jis laikėsi kažkaip atsainiai, ko Nojus taip pavydėjo jaunuoliams, lankantiems geriausius koledžus. Bet Rodžeris jokiame koledže nesimokė: jis, regis, nuo gimimo priklausė prie tų, kuriuos gamta apdovanojo nepalaužiamu pasitikėjimu savimi. Jis žiūrėjo į visą pasaulį su gaižia, sausa pašaipa, ir dabar Nojus dėjo beviltiškas pastangas jį tuo pralenkti.

Nojus nė pats nesuprato, kuo jis patiko Rodžeriui. Veikiausiai, pagalvojo Nojus, tikroji priežastis yra ta, jog Rodžeris pamatė, koks jis vienišas šiame mieste — toks drovus, nerangus, neryžtingas, su nudryžusiu kostiumėliu, — pamatė ir pagailėjo. Šiaip ar taip, po kelių susitikimų prie taurelės pasibjaurėtinuose, bet, matyt, Rodžeriui mieluose baruose arba pietaujant pigiuose itališkuose restoranėliuose Rodžeris savo papratimu tyliai, bet be jokių ceremonijų paklausė:

— Tau patinka tavo būstas?

— Nelabai, — sąžiningai prisipažino Nojus.

Jis nuomojosi kampą Dvidešimt aštuntojoje gatvėje niauriame rūsyje, knibždėte knibždančiam blakių, su amžinai šlapiom sienom ir virš galvos gaudžiančiais kanalizacijos vamzdžiais.

— Aš gyvenu didžiuliam kambary, — pasakė Rodžeris. — Su dviem kušetėm. Kraustykis pas mane, jei tau nieko, kad aš naktį kartais skambinu pianinu.

Dėkingas ir nustebintas tuo, kad milžiniškame, žmonių pilname mieste atsirado žmogus, manantis, kad verta užmegzti su juo draugystę, Nojus persikėlė į didžiulį, apleistą kambarį prie upės. Rodžeris jam buvo tarsi tas įsivaizduojamas draugas, kurį prasimano vieniši vaikai ilgomis bemiegėmis naktimis. Rodžeris elgėsi nevaržomai, švelniai ir pagarbiai. Jis niekada nieko nereikalavo, bet, matyt, jautė kažkokį malonumą kartkartėmis ne įkyriai, bet gana tiesmukai pamokyti jaunesnįjį savo draugą. Jis tolydžio užvesdavo kalbą tai apie knygas, muziką, tapybą, tai apie politiką ir moteris. Rodžeris kalbėdavo lėtai, ausį rėžianti tartis rodė jį kilus iš Naujosios Anglijos, bet visi garsingų nuostabių senovinių Prancūzijos ir Italijos miestų, kuriuose jam teko buvoti, vardai skambėjo visiškai suprantamai ir intymiai. Jis kandžiai šaipėsi iš Britų imperijos ir Amerikos demokratijos, iš moderniosios poezijos ir baleto, iš kino filmų ir karo. Atrodė, jis nieko gyvenime nesiekia. Kartais jis dirbdavo, ne per daug vargindamasis, kažkokioj reklamos firmoj. Pinigai jo ne itin domino, prie merginų jis neprisirišdavo ir keisdavo jas vieną po kitos su kiek nuobodžia, geraširdiška aistra. Rengėsi nerūpestingai, bet gana elegantiškai, o jo lūpose visą laiką žaidė kreivas, santūrus šypsulys; žodžiu, tai buvo retas žmogaus tipas šiuolaikinėje Amerikoje, priklausantis tik sau pačiam.

Rodžeris ir Nojus drauge vaikštinėdavo upės krantine ir po universiteto miestelį. Per savo bičiulius Rodžeris surado Nojui gerą darbą: vadovauti daugiabučio namo sporto aikštelei Ist Saide. Nojus uždirbo trisdešimt šešis dolerius per savaitę — daugiau nei kada nors anksčiau, ir kai vėlyvą vakarą juodu su Rodžeriu, surėmę pečius, iki išsekimo klaidžiodavo tuščiomis gatvėmis, kur anapus upės dunksojo Džersio uolos, o apačioje mirksėjo garlaivių žiburėliai, Nojus godžiai ir susižavėjęs, nelyginant seklys, vogčiomis stebeilijantis į nieko neįtariantį pasaulį, klausydavosi Rodžerio: „Prie Antibo vienas toks suspenduotas kunigas sėdėdavo kavinėje ant kalvos, versdavo Bodlerą ir išgerdavo kasdien po kvortą viskio...“ — arba: „Visų amerikiečių moterų bėda ta, kad jos šeimoje nori griežti pirmuoju smuiku, o jei ne, tai apskritai atsisako tekėti. Tai paaiškinama tuo, kad Amerikoje pernelyg daug reikšmės teikiama skaistybei. Jeigu amerikietė dedasi esanti ištikima vyrui, ji mano turinti teisę laikyti jį po padu. Europoje viskas daug paprasčiau. Ten visi supranta, kad tyrų žmonių nėra, ir dėl to visi daug pakantesni vieni kitiems. Neištikimybė — tai nelyginant auksinis standartas abiejų lyčių tarpusavio santykiuose. Egzistuoja tvirtas valiutos kursas, ir, eidamas pirkinio, tu jau žinai, kiek jis tau atsieis. Man asmeniškai patinka nuolankios moterys.

Visos mano pažįstamos merginos tvirtina, kad mano požiūris į moterį feodalinis, ir gal jos ir teisios. Bet jau geriau tegu moteris paklūsta man, nei aš jai. Kitos išeities nėra, bet aš neskubu ir galiausiai susirasiu draugę pagal savo skonį...“

Žingsniuodamas greta Rodžerio, Nojus galvodavo, kad geresnio gyvenimo kaip dabar jam nė būt negali... Jis jaunas, Niujorko gatvėse jaučiasi kaip namie, turi įdomų darbą ir gauna trisdešimt šešis dolerius per savaitę, jis gyvena knygų pilname kambaryje, galima sakyti, su vaizdu į upę, jo draugas toks mandagus, protingas, turi universalių žinių. Nojui trūko tik vieno dalyko — merginos, bet Rodžeris nusprendė sutvarkyti ir šitą reikalą. Kaip tik dėl to jie ir rengė šįvakar vakarėlį.

Buvo nemažai smagumo, kai sykį vakare Rodžeris ėmė raustis senose savo užrašų knygutėse, ieškodamas Nojui tinkamos kandidatūros. Šįvakar pas juos turėjo ateiti šešios jo bičiulės, neskaitant merginos, kurią Rodžeris žadėjo atsivesti pats. Žinoma, vakarėlyje bus ir kitų vaikinų, bet Rodžeris tyčia parinko tarp savo draugų arba labai juokingus, arba bukagalvius, taigi Nojui nereikėjo būgštauti dėl per didelės konkurencijos. Apmesdamas žvilgsniu šiltą, ryškiai apšviestą kambarį, gėles vazose, Brako graviūrą ant sienos, butelius ir taures, spindinčius visai kaip aristokratiškoj svetainėj, Nojus, nors kartkartėm jį ir daige baimė, buvo tikras, jog šįvakar pagaliau sutiks savo merginą.

Jis nusišypsojo išgirdęs rakinant duris: dabar bus išgelbėtas nuo kankinančios būtinybės vienam sutikti pirmuosius svečius. Rodžeris atsivedė savo merginą; Nojus nuvilko jai paltą ir pakabino ant pakabos, beje, be jokių nesklandumų: jis niekur nesuklupo ir neišsuko merginai rankos. Jis nusišypsojo pats sau, kai išgirdo merginą sakant Rodžeriui:

— Koks mielas jūsų kambarys. Įspūdis toks, tarytum čia nuo 1750 metų nebūtų užklydusi nė viena moteris.

Nojus sugrįžo į kambarį. Rodžeris išėjo į virtuvėlę atnešti ledo, o mergina, stovėdama nugara į Nojų, apžiūrinėjo ant sienos kabantį paveikslą. Rodžeris virtuvėlėje tyliai dainavo, pro nosį vis kartodamas tos pačios dainos žodžius: „Tu nuostabiai mylėtis moki, saldžiais saldainiais vaišini, bet ar uždirbi pinigėlių? Ar atsakyti man gali?“