Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Morenas ateis, — pridūrė Džonsonas. — Jis čia netoliese, dalyvauja vasaros teatro premjeroje, ir aš jį pakviečiau. Manau, tu neprieštarauji.

— Žinoma, ne, — atsakė Laura. Bet Maiklas atidžiai ją stebėjo ir pamatė, kaip jos veidu perbėgo virpuliukas. Paskui ji pasuko galvą ir jis daugiau nieko negalėjo matyti.

„Štai jis, vedybinis gyvenimas“, — pagalvojo Maiklas.

— Ponas Džonas Morenas? — pagyvėjusi paklausė jaunesnioji panelė Bular. — Ak, aš taip džiaugiuosi! Man rodos, jis nuostabus aktorius. Visada toks vyriškas, o juk tai aktoriui labai svarbu.

— Girdėjau, kad jis gėjus, — gižiai tarstelėjo Maiklas.

„Dieve brangus, — pagalvojo jis. — Jau tos moterys! Juk ji ką tik buvo ant ašarų ribos, nes jos šalis patiria patį gėdingiausią pralaimėjimą visoje istorijoje, o dabar jau svaičioja apie dailų, tuščiagalvį aktoriuką. Koks vyriškas!“

— Jis negali būti gėjus, — paprieštaravo Džonsonas. — Kaskart, kai jį matau, jis vis su kita mergina.

— O gal Morenas dviem šaukštais ragauja, — pasakė Maiklas. — Paklauskit mano žmonos. — Jis įsistebeilijo į Laurą jausdamasis juokingai, bet negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo jos veido. — Ji dirbo su juo.

— Aš nežinau, — nerūpestingai tarstelėjo Laura. — Jis baigė Harvardą.

— Aš jo paklausiu, kai ateis, — tarė Maiklas. — Eime, panele Frimentl, kol mano žmona vėl nepradėjo kabinėtis. Mudviem reikia padirbėti.

Maiklas ir Margarita petys į petį patraukė į priešingą namo pusę. Mergina buvo šviežiai pasikvėpinusi, žengė lengvai ir grakščiai, ir Maiklas ūmiai suvokė, kokia ji jauna.

— Kada jūs buvot Europoj? — paklausė jis. Apskritai jam tas buvo visai neįdomu — paprasčiausiai norėjo išgirsti jos balsą.

— Prieš metus, — atsakė ji. — Truputį daugiau nei prieš metus.

— Na ir kaip ten?

— Nuostabu, — atsakė ji. — Ir baisu. Mes neįstengsim jiems padėti, kad ir ką darytume.

— Jūs sutinkat su Džonsonu? Juk taip? — paklausė Maiklas.

— Ne. Džonsonas tik kartoja tai, ką jam liepia sakyti. Jo galvoje nėra nė vienos savo minties.

Maiklas piktdžiugiškai nusišypsojo.

— Jis labai mielas žmogus, — kiek skubotai, tarsi atsiprašinėdama prabilo panelė Frimentl: („Pabuvimas Europoje išėjo jai į naudą, — pagalvojo Maiklas, — ji kalba daug maloniau nei dauguma amerikiečių moterų“) — Jis labai padorus ir kilniaširdis, turi pačių geriausių ketinimų... Bet viskas jam atrodo pernelyg paprasta. Tačiau, kai pabuvoji Europoje, supranti, jog viskas ne taip jau paprasta. Europa man primena žmogų, kenčiantį iškart nuo dviejų ligų. Vaistai, kurie jam padeda nuo vienos ligos, tik paūmina kitą. — Mergina kalbėjo neryžtingai, tarsi kažko drovėdamasi. — Džonsonas mano, kad jeigu ligoniui išrašysi šviežio oro, valstybinius vaikų darželius ir stiprias profsąjungas, tai ligonis savaime pasveiks, — toliau kalbėjo panelė Frimentl. — Džonsonas sako, kad mano pažiūros sujauktos.

— Apskritai visų, kurie nesutinka su komunistais, pažiūros sujauktos, — pasakė Maiklas. — Komunistai stiprūs tuo, kad taip tiki savo teisumu. Jie visada žino, ko siekia. Jie gali ir klysti, bet jie veikia.

— Aš nesu veiksmų šalininkė, — prisipažino Margarita. — Aš mačiau tokių veiksmų Austrijoje.

— Jūs gimėte ne tais laikais, ponia, — pasakė Maiklas, — ir jūs, ir aš.

Jie užlipo į verandą, panelė Frimentl paėmė tinklą ir raketes, o Maiklas užsikėlė ant pečių dvi karteles. Jie neskubėdami patraukė atgal į sodą. Būdamas vienas su Margarita šitoje ūksmingoje namo pusėje, paslėptoje nuo likusio pasaulio šlamančių aukštų klevų, Maiklas ūmiai pajuto merginai kažkokį neaiškų intymumo jausmą.

— Man šovė mintis, — pasakė Maiklas, — sukurti naują politinę partiją, kuri galėtų išgydyti žmoniją nuo visų negalių.

— Nagi nagi, sakykit, — rimtai susidomėjo mergina.

— Tai bus absoliučios tiesos partija, — toliau dėstė Maiklas. — Kaskart, kai tik iškils klausimas... bet koks klausimas: Miunchenas, ką daryti su kairiarankiais vaikais, Madagaskaro laisvė, teatro bilietų kainos Niujorke — visais šitais atvejais partijos lyderiai kalbės tik tai, ką galvoja. Ne taip kaip dabar, kai visi kalba viena, o galvoja visai ką kita.

— Kiek šitoj partijoj narių?

— Vienas, — atsakė Maiklas. — Aš.

— Tegu dabar bus du.

— Stojate?

— Jeigu galima, — šypsodama atsakė Margarita.

— Labai džiaugiuosi, — pasakė Maiklas. — Kaip manot, ar partija bus gaji?

— Žinoma, ne, — atsakė ji.

— Ir aš taip manau. Ko gero, porą metų teks palaukti.

Jie jau buvo prie namo kampo, ir Maiklas ūmiai su pasidygėjimu pagalvojo, kad vėl reikės būti tarp visų šitų žmonių, atiduoti merginą šitam šaltam svečių, šeimininkų ir mandagių pokalbių pasauliui.

— Margarita... — prabilo jis.

— Taip? — ji sustojo ir pažvelgė į jį.

„Ji žino, ką aš noriu pasakyti, — pagalvojo Maiklas. — Tai gerai.“

— Margarita, ar galėčiau susitikti su jumis Niujorke?

Valandėlę jie tylėdami žvelgė vienas į kitą. „O jos nosis nusėta strazdanų“, — pagalvojo jis.

— Taip, — atsakė ji.

— Kol kas aš nieko nesakysiu, — švelniai tarė Maiklas.

— Mano telefoną ir adresą rasite abonentų knygoje, — pasakė mergina.

Ji pasigręžė ir, kaip ir pirma laikydamasi tiesiai ir grakščiai, pasuko už namo kampo, nešina tinklu ir badmintono raketėmis. Po pūstu sijonėliu šmėstelėjo jos lieknos nudegusios kojos. Maiklas pastovėjo mažumėlę, stengdamasis atgauti ramią veido išraišką. Paskui nuėjo į sodą įkandin Margaritos.

Jau buvo atėję naujų svečių — Tonis, Morenas ir mergina raudonomis kelnėmis ir šiaudine skrybėle dideliausiais kraštais.

Morenas, aukštas ir liesas, vilkėjo tamsiai mėlynais miarškiniais atlapu kaklu. Jis buvo smarkiai įdegęs saulėje; kai jis šypsodamasis sveikinosi su Maiklu, jam ant akių užkrito berniokiška plaukų sruoga.

„Ir kodėl, po velnių, aš negaliu taip atrodyti? — niauriai pagalvojo Maiklas, jausdamas, kaip tvirtai, vyriškai šis paspaudė jam ranką. — Juk jis aktorius!“

— Taip, — išgirdo jis save sakant. — Mes buvom susitikę anksčiau. Aš prisimenu. Prieš Naujuosius metus. Tąnakt, kai Arnis rengėsi iššokti pro langą.

Tonis pasirodė jam kažkoks keistas. Kai Maiklas supažindino jį su panele Frimentl, jis tik silpnai šyptelėjo ir atsisėdo susigūžęs, tarsi kentėtų nuo kokio skausmo; jo veidas buvo išbalęs ir kažko susirūpinęs, glotnūs juodi plaukai netvarkingai krito ant aukštos kaktos. Tonis dėstė prancūzų literatūrą universitete. Jis buvo italas, bet jo asketiškas veidas nebuvo toks tamsus, kaip daugumos italų. Maiklas mokėsi kartu su juo mokykloje ir per tuos metus labai prisirišo prie jo. Tonis visad kalbėjo droviai ir tyliai, kaip kad kalbama bibliotekoje, ir reiškė savo mintis knygine kalba. Jis palaikė draugiškus santykius su abiem seserimis Bular, du tris sykius per savaitę gerdavo pas jas arbatą, bet šiandien jie net nepažvelgė kits į kitą.

Maiklas suskato statyti karteles. Smeigdamas pirmąją kartelę, jis išgirdo, kaip mergina su raudonomis kelnėmis aukštu, madingu balsu pareiškė:

— Tas viešbutis stačiai pasibaisėtinas. Visame aukšte tik vienas vonios kambarys, lovos nelyginant gultai laive, užkloti kažkokiu idiotišku kretonu, o tuose gultuose knibždėte knibžda blakių. O jau kainos!

Maiklas dirstelėjo į Margaritą ir pašiepiamai palingavo galvą. Mergina šyptelėjo jam ir tuoj pat nuleido akis. Maiklas pažvelgė į Laurą. Laura buvo tiesiog įspyrusi į jį akis. „Ir kaip jai tai pavyksta? — pagalvojo Maiklas. — Ji viską pastebi. Tokį talentą vertėtų panaudoti daug naudingesniems tikslams.“