Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Atleisk man, brangioji, — jis apkabino Laurą ir pabučiavo. Ji nusišypsojo pro ašaras.

— Man labai nesmagu, kad aš tokia priekabi, bet tu juk žinai, kad kažką vis dėlto reikia daryti.

— Žinoma, — atsakė Maiklas.

— Na va, tu juk visai geras, — nusijuokė Laura. — Man patinka, kai tu geras.

Maiklas irgi nusijuokė, nors jis vargiai slėpė susierzinimą.

— Dabar tu gausi atsimokėti už tai, kad esi man toks geras, — pasakė Laura ir prigludo prie jo.

— Ir ką man reikės daryti? — paklausė Maiklas.

— Liaukis kalbėjęs tokiu nusižeminusiu tonu, — užsiplieskė Laura. — Nepakenčiu, kai kalbi tokiu tonu.

Maiklas sunkiai tvardėsi.

— Tai ko tu nori iš manęs? — paklausė jis, klausydamasis savo balso, mandagaus ir malonaus.

— Pirmiausia, — pasakė Laura, — išjunk tą prakeiktą radiją.

Maiklas jau norėjo užprotestuoti, bet apsigalvojo. Diktorius tuo metu kalbėjo: „Padėtis čia vis dar tebėra neaiški, bet anglams, matyt, pavyko saugiai evakuoti didesnę kariuomenės dalį ir manoma, jog artimiausiu metu prasidės Veigano kontrpuolimas...“

— Maiklai, mielasis! — įspėjo Laura.

Maiklas išjungė radiją.

— Štai, matai, dėl tavęs esu pasirengęs viskam, — pasakė jis.

— Ačiū. — Besišypsančiose, žėrinčiose Lauros akyse ašarų nebebuvo. — O dabar dar vienas prašymas.

— Kas gi dar?

— Eik nusiskusk.

Maiklas atsidūsėjo ir perbraukė ranka per šeriais apžėlusią pasmakrę.

— Ar taip jau reikia? — paklausė jis.

— Tu atrodai taip, tarsi ką tik būtum grįžęs iš nakvynės namų Trečiojoje aveniu.

— Įtikinai.

— Tu ir pats geriau pasijusi, — pridūrė Laura, rankiodama laikraščius aplink Maiklo kėdę.

— Na, žinoma, — atsakė Maiklas ir veik automatiškai pasigręžė į radiją ir uždėjo ranką ant rankenėlės.

— Nagi duok pailsėti bent valandą! — ėmė maldauti Laura, uždengusi ranka rankenėles. — Nors valandą. Antraip aš išeisiu iš proto. Be perstojo kalba tą patį ir tą patį.

— Laura, brangioji, bet juk tai svarbiausia savaitė mūsų gyvenime.

— Gal ir taip, — pasakė ji su nepermaldaujama logika balse, — bet kam prieiti iki beprotybės? Juk prancūzams tas nepagelbės, ar ne? Ir kai nulipsi žemyn, mielasis, ištempk badmintono tinklą.

— Gerai, — gūžtelėjo pečiais Maiklas. Laura pakštelėjo jam į skruostą ir perbraukė pirštais per plaukus. Maiklas nuėjo viršun.

Skusdamasis jis išgirdo, kaip ėmė rinktis svečiai. Iš sodo atsklido balsai, kuriuos kartkarčiais nustelbdavo vandens srovenimas į kriauklę. Tai buvo moteriški balsai, ir per tokį atstumą jie skambėjo švelniai ir melodingai. Laura pasikvietė dvi buvusias savo mokytojas iš kaimynystėje esančios mergaičių mokyklos, kurią ir pati lankė, kai jai buvo keturiolika. Jos abi buvo prancūzės ir visada būdavo jai malonios. Ausies krašteliu klausydamasis čia garsėjančių, čia tylančių balsų, Maiklas nusprendė, jog prancūzių kalbos intonacijos nepalyginamai malonesnės nei daugumos jo pažįstamų moterų amerikiečių.

„Nors aš, ko gero, neišdrįsiu to pasakyti garsiai“, — su šypsena pagalvojo jis.

Maiklas įsipjovė ir, žiūrėdamas į kraujuojantį rėželį pasmakrėj, vėl suirzo ir sutriko.

Nuo didžiulio medžio sodo gale sklido varnų kranksėjimas. Visas jų būrys susisuko ten lizdus ir tolydžio nustelbdavo savo šaižiais balsais daug švelnesnius kaimo garsus.

Maiklas nulipo žemyn, įsmuko į svetainę ir tylutėliai įsijungė radiją. Bet sugavo tik muzikinę programą. Moteriškas balsas dainavo: „Neturiu aš nieko, bet ir to man per daug.“

Per kitą stotį transliavo uvertiūrą iš „Tanhoizerio“, kurią grojo karinis orkestras. Radijo imtuvas buvo menkas ir teėmė dvi stotis. Maiklas išjungė radiją ir išėjo į sodą sutikti svečių.

Džonsonas su geltona teniso palaidine rudais dryžiais buvo jau ten. Jis atsivedė aukštą, dailią merginą rimtu, protingu veidu, ir Maiklas, spausdamas jai ranką, automatiškai pagalvojo: „Įdomu, kur dabar Džonsono žmona?“

— Panelė Margarita Frimentl... — pristatė ją Laura.

Panelė Frimentl iš lengvo nusišypsojo, ir Maiklas su pavydu pagalvojo: „Po paraliais, ir kur Džonsonas randa tokių dailių merginų?“

Paskui jis paspaudė rankas abiem prancūzėms. Jiedvi buvo seserys, abi trapios, abi vilkėjo puošniomis juodomis suknelėmis, kitados, matyt, labai madingomis, nors sunku buvo prisiminti kada. Joms abiem buvo per penkiasdešimt, abiejų buvo aukštyn sušukuoti, tarsi laku supurkšti plaukai, blyški veido oda ir stebėtinai gražios ir dailios kojos. Jų manieros buvo nepriekaištingai grakščios, o ilgi metai, praleisti mergaičių mokykloje, išmokė jas žiūrėti į viską pasaulyje su neišsenkama kantrybe. Maiklui seserys visada atrodydavo tarsi viešnios iš devynioliktojo amžiaus — rafinuotų manierų, mandagios, užsidariusios, bet tyliai smerkiančios ir laiką, ir šalį, kur nubloškė jas likimas. Šiandien, nors ir buvo žymu, kad jos rūpestingai rengėsi vizitui, dailiai pasirausvino skruostus ir pasidažė akis, jų veiduose buvo sustingusi kažkokia blausi, viskam abejinga išraiška — buvo matyti, kad joms sunku dalyvauti pokalbyje.

Skersomis žvilgčiodamas į jas, Maiklas ūmiai suprato, ką reiškia būti prancūzu šiandien, kai vokiečiai prie Paryžiaus ir miestas, užgniaužęs kvėpavimą, klausosi artėjančio pabūklų gausmo, kai amerikiečių diktoriai nuolat nutraukia džiazo muziką ir vietinių žinių laidą, kad praneštų paskutines žinias iš Europos, rūpestingai, bet amerikietiška tartimi taria pavadinimus, taip gerai pažįstamus jiedviem: Reimsas, Suasonas, Marna, Kompjenas...

„Jeigu būčiau delikatesnis, — pagalvojo Maiklas, — ir protingesnis, jeigu nebūčiau toks kerėpla ir bukas jautis, aš pasivedėčiau jas į šalį ir pasistengčiau surasti reikiamų paguodos žodžių.“ Tačiau jis žinojo, kad nieko doro jam neišeis, jis būtinai pasakys ką nors tokio, kas tik sutrikdys moteris, ir jos pasijus dar blogiau. Gaila, kad niekam į galvą neateina mokyti tokių dalykų. Mes esam mokomi visko, tik ne takto, jautrumo, mokėjimo padėti kitam.

— ...nors ir nemalonu apie tai kalbėti, — atsklido švelnus, savimi pasitikintis Džonsono balsas, — bet aš manau, kad visa šita istorija — tai didžiulė apgaulė.

— Kaip? — nesupratęs paklausė Maiklas.

Džonsonas gracinga poza sėdėjo ant žolės, berniokiškai pakėlęs kelius, ir šypsojosi panelei Frimentl, norėdamas padaryti jai įspūdį. Tai erzino Maiklą, juolab kad Džonsonui, rodės, sekėsi tai daryti.

— Sąmokslas, štai kas, — pasakė Džonsonas. — Juk nenori pasakyti, kad galingiausios pasaulyje armijos staiga pačios subyrėjo. Visa tai buvo numatyta iš anksto.

— Kitaip tariant, — pasakė Maiklas, — tavo manymu, prancūzai tyčia atiduoda Paryžių vokiečiams?

— Žinoma.

— Gal girdėjot, ką pranešė per paskutines žinias apie Paryžių? — tyliai paklausė jaunesnioji iš seserų, panelė Bular.

— Ne, kol kas nieko naujo nepranešė, — kaip įmanydamas švelniau atsakė Maiklas.

Abi damos šypsodamos linktelėjo jam, tarsi jis būtų įteikęs joms po puokštę gėlių.

— Miestas pasiduos, — įsiterpė Džonsonas. — Paminėsit mano žodį.

„Kuriem velniam mes pakvietėm šitą tipą“, — suirzęs pagalvojo Maiklas.

— Sandėris jau padarytas, — toliau klostė Džonsonas. — O visa kita — tai maskuotė anglų ir prancūzų tautoms. Po poros savaičių vokiečiai bus Londone, o dar po mėnesio jie užpuls Tarybų Sąjungą. — Paskutinius žodžius jis ištarė piktai ir pergalingai.