Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Madam sako, kad jūs gausite merginą po dešimties minučių.

— Aš nekenčiu jų, — tarė leitenantas, negrabiai gurkšnodamas šampaną, kuris tekėjo jam per smakrą. — Aš visai nekenčiu prancūzų.

Į kambarį įėjo dvi merginos. Viena buvo apkūni, stambi blondinė, ji ramiai ir plačiai šypsojo. Kita, mažutė, liekna ir tamsaus gymio, buvo liūdnu, kone arabiško tipo veidu, smarkiai nugrimuotu, su ryškiai raudonai išdažytom lūpom.

— Štai ir jos, — meiliai pasakė madam. — Štai mano pumpuriukai. — Ji pritariamai, tarsi arklių pirklys, patapšnojo blondinei per nugarą. — Tai Žaneta. Tinkamas tipas, ar ne? Aš neabejoju, kad ji turės didžiulį pasisekimą tarp vokiečių, kol jie bus Paryžiuj.

— Aš imu aną.

Leitenantas atsistojo, pasitempė ir parodė į arabiško tipo merginą. Jinai nusišypsojo profesionalia mįslinga šypsena, priėjo prie karininko ir paėmė jį už parankės.

Himleris, irgi su domesiu žiūrėjęs į tamsiaveidę merginą, kaipmat užleido ją aukštesniam pagal rangą ir, apsikabinęs blondinę, nuėjo su ja, sakydamas savo pasibaisėtina prancūzų kalba:

— Cherie , kaip tau patikti dailus sveikas vokiečių karininkas?

— Ar čia yra tam tinkamas kambarys? — paklausė leitenantas vokiškai. — Išversk, Brantai.

Brantas išvertė, ir tamsiaveidė mergina, visiems nusišypsojusi, nusivedė paskui ją oriai žengiantį leitenantą.

— Dabar, — tarė Himleris, dar stipriau glausdamas prie savęs blondinę, — dabar mano eilė. Tikiuosi, vaikinai, jūs neprieštarausit...

— Nė kiek, — tarė Kristianas. — Gali neskubėti.

Himleris nusišypsojo ir išėjo su blondine, savo baisia prancūzų kalba tardamas: — Cherie , man patikti tavo suknelė...

Madam padėjo ant stalo butelį šampano ir atsiprašiusi išėjo. Kristianas ir Brantas liko vieni oranžine šviesa apšviestame mauriško stiliaus bare — jie tylomis sėdėjo, stebeilydami į aprasojusį šampano butelį ledo kibirėlyje.

Jie gėrė nekalbėdami. Atkimšdamas naują butelį, Kristianas šoktelėjo iš netikėtumo, kai kamštis garsiai iššovė ir šaltas putojantis šampanas išsiliejo jam ant rankos.

— Ar kada nors esi buvęs tokiose vietose? — pagaliau paklausė Brantas.

— Ne.

— Karas įneša daug permainų žmogaus gyvenime, — pasakė Brantas.

— Taip, — tarstelėjo Kristianas.

— Nori merginos?

— Nelabai.

— Kaip būtum pasielgęs, jeigu tu ir leitenantas Hardenburgas būtumėt užsimanę tos pačios merginos? — toliau kamantinėjo Brantas.

Kristianas paniuręs gurkštelėjo šampano.

— Į šitą klausimą neatsakysiu, — tarė.

— Aš irgi neatsakyčiau, — sutiko Brantas, žaisdamas taurės kojele. — Kaip tu jautiesi? — po valandėlės paklausė.

— Nežinau, — atsakė Kristianas. — Keistai. Truputį keistoka.

— Man liūdna, — prisipažino Brantas. — Labai liūdna. Kaip ten pasakė leitenantas?

— Naujos eros priešaušris.

— Man liūdna naujos eros priešaušry. — Brantas kliūstelėjo sau vyno. — O tu žinai, prieš dešimt mėnesių aš vos nepriėmiau Prancūzijos pilietybės.

— Nejau?

— Aš pragyvenau Prancūzijoje, apskritai imant, dešimtį metų. Kada nors aš nuvešiu tave į vieną vietelę Normandijos pajūry, kur praleisdavau vasaras. Aš dirbdavau nuo ryto ligi vakaro ir per vasarą nutapydavau po trisdešimt ar keturiasdešimt drobių. Jau buvau beįgyjąs šiokį tokį vardą Prancūzijoje. Parodysiu tau galeriją, kur buvo išstatyti mano paveikslai. Gal ten dar liko mano darbų, ir tu galėsi žvilgtelt į juos.

— Su didžiausiu malonumu, — santūriai tarstelėjo Kristianas.

— Vokietijoje savo darbų aš negalėjau rodyti. Tai buvo abstrakčioji tapyba. Vadinamasis abstrakcionizmas. Naciai tokį meną vadina dekadentišku. — Brantas gūžtelėjo pečiais. — Tikriausiai aš mažumėlę dekadentas. Žinoma, ne toks dekadentas kaip leitenantas, bet vis dėlto dekadentas. O kaip tu?

— O aš dekadentas slidininkas, — atsakė Kristianas.

— Visur yra dekadentų, — sutiko Brantas.

Atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo mažutė juodbruvė mergina. Ji vilkėjo rožinį peniuarą, iš kraštų apsiūtą plunksnomis. Lengvai šypsojosi tarsi pati sau.

— O kur šeimininkė? — paklausė ji.

— Kažkur čia pat, — Brantas mostelėjo neaiškia kryptimi. — Gal aš galiu padėti?

— Čia dėl jūsų leitenanto, — atsakė mergina. — Man reikia, kad kas nors išverstų. Jis kažko nori, o aš nesu visai tikra, kad supratau jį. Man rodos, jis nori, kad aš jį išplakčiau rimbu, bet aš bijau pradėti, kol nebūsiu tikra, kad būtent šito jam reikia.

— Pradėk, — atsakė Brantas. — Būtent šito jis ir nori. Jis senas mano bičiulis.

— Jūs tuo tikras? — mergina nepasitikėdama žvilgtelėjo į Kristianą ir Brantą.

— Visiškai tikras, — patikino Brantas.

— Na ką gi, gerai, — mergina gūžtelėjo pečiais. — Pamėginsiu. — Ji pasigręžė į duris. — Visa tai truputį keista, — pasakė ji su vos juntama pašaipėle balse. — Pergalingos armijos kareivis... Pergalės diena... Ar jums neatrodo, kad jo keistas skonis?

— Mes apskritai keista tauta, — atsakė jai Brantas. — Greitai tuo pati įsitikinsi. O dabar imkis darbo.

Mergina pažvelgė į jį piktai, paskui nusišypsojo ir išėjo.

— Tu supratai? — paklausė Brantas Kristiano.

— Pakankamai.

— Išgerkim, — pasiūlė Brantas ir pripylė taures. — Aš atsiliepiau į tėvynės šauksmą.

— Ką? — nesuprato Kristianas.

— Karas turėjo netrukus prasidėti, o aš sau tapiau dekadentiškus abstrakčius Prancūzijos pajūrio peizažus ir laukiau Prancūzijos pilietybės. — Brantas prisimerkė, žvelgdamas virš vyno taurės ir prisimindamas nerimastingas 1939 metų rugpjūčio dienas. — Prancūzai — pati nuostabiausia tauta pasaulyje. Jie skaniai valgo, yra nepriklausomi; gali tapyti ką panorėjęs — jiems nė motais; jų šlovinga karo istorija ir jie žino, kad daugiau niekada to nepakartos. Jie protingi ir viską apskaičiuojantys, o tai naudinga menui. Ir vis dėlto paskutinę minutę aš išėjau į armiją ir tapau kapralu Brantu, kurio paveikslų negalima rodyti jokioje Vokietijos meno galerijoje. Savi marškiniai arčiau... ko? Ir štai mes Paryžiuje, ir mus sveikina visos prostitutės. Žinai, Kristianai, ką aš tau pasakysiu? Galiausiai mes pralaimėsime. Tai pernelyg nedora... Barbarai nuo Elbės šlamščia dešreles Eliziejaus laukuose.

— Brantai! — pertraukė jį Kristianas. — Brantai...

— Naujos eros aušra, — tarė Brantas. — Plakimasis už vermachtą. Rytoj pasiimsiu dešrelių ir eisiu į Žvaigždės aikštę.

Atsidarė durys ir įėjo Himleris. Jis buvo be švarko, atsagstyta apykakle. Šypsodamasis laikė rankoje žalią suknelę, kurią vilkėjo šviesiaplaukė mergina.

— Kitas! — šūktelėjo jis. — Mergina laukia.

— Ar nenorėtum užimti guolio po seržanto Himlerio? — paklausė Brantas.

— Ne, nenorėčiau.

— Neįsižeisk, seržante, — tarė Brantas, — bet mes čia pabaigsim tą butelį.

Himleris niauriai pažvelgė į juos abu, ir akimirką šelmiškai geraširdiška šypsena dingo nuo jo veido.

— Aš greit užbaigiau, — tarytum nusiskundė jis. — Nenorėjau, kad bičiuliai lauktų.

— Jūs labai dėmesingas, — tarė Brantas. — Ypač tokiu metu.

— Ji puiki, — tarė Himleris. — Labai švelni. Ar tikrai nenori?

— Ne, — atsakė Kristianas.

— Gerai, — tarė Himleris. — Tuomet eisiu antrą kartą.

— Ką tu ten darei? — paklausė Brantas. — Nutraukei nuo jos suknelę?