Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Kam tu tai padarei? — ramiai paklausė Kristianas, priėjęs prie vairuotojo.

— Labai jau jis įsismarkavo, — atsakė vairuotojas. Tai buvo stambus, atgrasus, stačiokiškas žaliūkas — tikras Berlyno taksi vairuotojas. Kristianas jo stačiai neapkentė. — Tai pamokys juos nors truputį gerbti vokiečių armiją.

— Nedrįsk daugiau taip daryti, — griežtai pasakė Kristianas. — Girdi?

Vairuotojas šiek tiek pasitempė, bet nieko neatsakė. Tik žvelgė į Kristianą buku, dviprasmišku žvilgsniu, kuriame buvo justi įžūlumas.

Kristianas nusigręžė.

— Na gerai, — burbtelėjo jis. — Judam!

Nuščiuvusios merginos tylomis nulydėjo žvilgsniais vokiečių automobilius, šie perkirto aikštę ir nuriedėjo keliu, einančiu į Paryžių.

Privažiavus prie rudų, skulptūromis puoštų Sen Deni vartų, Kristianą ištiko nusivylimas; erdvi aikštė aplink arką buvo užtvindyta šarvuočių bei kareivių pilkomis uniformomis — pastarieji, suvirtę tiesiog ant betono, valgė pusryčius, pagamintus lauko virtuvėse, lyg kokiam Bavarijos provincijos miestelyje prieš paradą nacionalinės šventės dieną. Kristianas dar nė karto nebuvo buvęs Paryžiuje ir įsivaizdavo, jog būtų tiesiog fantastiška paskutinę karo dieną pirmajam pravažiuoti istorinėmis gatvėmis, armijai įžengiant į seną priešo sostinę.

Jis lėtai pravažiavo tarp drunijančių kareivių ir į piramides sustatytų šautuvų prie monumento ir davė ženklą važiuojančiam jam įkandin Himleriui sustoti. Tai buvo sutarta susitikimo vieta, čia jam buvo įsakyta laukti savo kuopos. Kristianas nusiėmė šalmą, giliai įkvėpė ir išsitiesė sėdynėje. Jo misija baigėsi.

Brantas iššoko iš automobilio ir, atsirėmęs į pjedestalą, suskato fotografuoti valgančius kareivius. Netgi su kariška uniforma ir juodu odiniu dėklu prie juosmens Brantas atrodė kaip atostogaujantis banko klerkas, darantis nuotraukas šeimos albumui. Brantas turėjo savo požiūrį į fotografiją. Jis pasirinkdavo dailiausius ir pačius jauniausius kareivukus. Iš eilinių ir žemesnio rango puskarininkių dažniausiai rinkdavosi blondinus. „Mano užduotis, — pareiškė sykį jis Kristianui, — padaryti karą patrauklų tiems, kurie užnugaryje“. Ir, atrodė, jo požiūris turėjo pasisekimą — už savo darbą jis buvo pakeltas į karininkus, be to, nuolat gaudavo pagyrimų iš propagandos štabo Berlyne.

Tarp kareivių baikščiai klaidžiojo du maži vaikai — vieninteliai prancūzų civiliai atstovai Paryžiaus gatvėse tą dieną. Brantas pavedėjo juos prie nedidelio žvalgybinio automobilio, ant kurio kapoto Kristianas valė savo šautuvą.

— Klausyk, — kreipėsi į jį Brantas, — padaryk man paslaugą. Nusifotografuok su šitais dviem vaikais.

— Paprašyk ko nors kito, — nesutiko Kristianas. — Aš ne koks aktorius.

— Aš noriu tave išgarsinti, — pasakė Brantas. — Pasilenk ir dėkis duodąs jiems saldainius.

— Aš neturiu jokių saldainių, — atsakė Kristianas.

Du vaikai, berniukas ir mergytė ne daugiau nei penkerių metų, stovėjo prie automobilio rato ir niūriai dirsčiojo į Kristianą liūdnomis, giliai įkritusiomis juodomis akutėmis.

— Štai, imk, — Brantas ištraukė iš kišenės keletą šokoladukų ir padavė Kristianui. — Geras kareivis viskam pasiruošęs.

Kristianas atsidūsėjo, padėjo į šalį automato vamzdį ir pasilenkė prie dviejų mielų nuskarėlių.

— Puikūs tipai, — burbtelėjo Brantas, atsitūpęs ir dėdamasis fotoaparatą prie akių. — Prancūzijos vaikai — dailūs, išsekę, liūdni ir patiklūs. Ir geraširdis, dosnus vokiečių seržantas — atletiškai sudėtas, draugiškas, gražus, fotogeniškas...

— Eik tik eik! — tarstelėjo Kristianas.

— Šypsokis, gražuoliuk. — Brantas iš visų kampų spragsėjo fotoaparatu. — Ir neatiduok jiems šokolado, kol nepasakysiu. Laikyk jį taip, kad jie siektų jo.

— Prašyčiau nepamiršti, eilini Brantai, — nusijuokė Kristianas, pažvelgęs žemyn į rimtus, nesišypsančius vaikų veidus, — jog aš tau vadovaujantis karininkas.

— Menas aukščiau visko. Aš taip norėčiau, kad tu būtum blondinas. Tu puikus vokiečių kareivio modelis, tik va plaukų spalva ne ta. Ir atrodai taip, tarsi visą laiką stengtumeisi kažką prisiminti.

— Aš manau, — atsakė Kristianas, — jog reikėtų pranešti apie tavo samprotavimus, žeminančius vokiečių armijos garbę.

— Menininkas aukščiau visokių smulkmeniškų svarstymų, — atsikirto Brantas.

Jis greitai spragsėjo fotoaparatu ir netrukus baigė fotografuoti.

— Štai ir viskas, — pasakė jis.

Kristianas atidavė šokoladukus vaikams. Tie tylėdami, tik baugščiai dirstelėję į Kristianą, susikišo šokoladėlius į kišenes, susiėmė už rankų ir nutimpino tarp plieno mašinų, kareiviškų batų ir šautuvų buožių.

Į aikštę įriedėjo šarvuotoji automašina, lydima trijų žvalgybinių automobilių, ir iš lėto privažiavo prie Kristiano kareivių. Kristianas apgailestaudamas pamatė leitenantą. Baigėsi jo valdžia. Jis atidavė pagarbą leitenantui, ir šis padarė tą pat. Ko gero, niekas nemokėjo atiduoti pagarbos taip šauniai, kaip leitenantas. Vos tik jis pakeldavo ranką, jau būdavo girdėti kardų žvangėjimas ir pentinų čerškėjimas iš visų amžių ir karų, pradedant nuo Achilo ir Ajakso. Net dabar, po ilgo žygio iš Vokietijos, leitenantas švytėte švytėjo ir atrodė nepriekaištingai, tarsi ką tik būtų atvykęs iš karininkų mokyklos baigimo ceremonijos, su diplomu rankoje baltomis pirštinėmis. Kristianas nemėgo leitenanto ir visada jausdavosi nesmagiai prieš tokį tobulybės įsikūnijimą. Leitenantas buvo visai jaunutis, gal kokių dvidešimt trejų ar ketverių, bet kai jis valdingai apsidairydavo aplink savo šaltomis šviesiai pilkomis akimis, regėdavosi, jog nuo šito negailestingo žvilgsnio susigūžia visi niekingi, menki žmogeliai. Nedaug kas priversdavo Kristianą pasijusti nevykėliu, ir leitenantas buvo kaip tik vienas iš tokių. Stovėdamas „ramiai“ ir žiūrėdamas, kaip leitenantas energingai iššoka iš mašinos, Kristianas greitosiomis kartojosi raportą ir jau kelintą sykį jam dilgtelėjo kaltės jausmas dėl to, kas atsitiko miške, — žinoma, jie papuolė į pinkles tik todėl, kad jis pasirodė esąs prastas vadas ir nerūpestingai atliko savo pareigas.

— Taip, seržante? — leitenantas kalbėjo aštriu, įkyriu tonu, kuris galėjo prilygti pačiam Bismarkui, dar karo mokyklos laikais. Jis nesižvalgė į šalis: Paryžiaus įžymybės jo nedomino; jis laikėsi taip, tarytum būtų didžiuliame plikame treniruočių lauke prie Kenigsbergo, o ne pačiame Prancūzijos sostinės centre pirmąją po 1871 metų jos okupacijos dieną. „Koks įstabiai bjaurus tipas, — pagalvojo Kristianas, — ir tokie naudingi mūsų armijai“.

— Dešimtą nulis nulis, — pradėjo Kristianas, — kelyje Mo-Paryžius mes susidūrėme su priešu. Pasislėpęs už gerai užmaskuotos kelio užtvaros priešas paleido ugnį į mūsų priešakinį automobilį. Kartu su devyniais kareiviais aš stojau į mūšį. Mes nukovėme du priešo kareivius, privertėme kitus bėgti iš savo pozicijų ir nugriovėme užtvarą.

Kristianas akimirką sudvejojo.

— Toliau, seržante, — trumpai paragino leitenantas.

— Mes turėjom nuostolių, pone leitenante, — pasakė Kristianas ir pagalvojo: „Va čia ir prasideda nemalonumai“. — Buvo nukautas kapralas Krausas.

— Kapralas Krausas? Ar jis atliko savo pareigą?

— Taip, pone leitenante. — Kristianas prisiminė nerangų vaikinuką, kuris bėgo per mišką tarp siūruojančių medžių ir it patrakęs šaukė: „Pataikiau! Pataikiau!“ — Pirmais šūviais jis nukovė vieną iš priešo kareivių.