Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Puiku! — pasakė leitenantas. Jo veide šmėstelėjo šalta šypsenėlė, nuo kurios akimirką susiraukė jo ilga kumpa nosis. — Puiku!

„Jis patenkintas“, — su nuostaba pagalvojo Kristianas.

— Aš neabejoju, — pasakė leitenantas, — kad kapralas Krausas bus po mirties apdovanotas.

— Pone leitenante, aš ketinu parašyti laišką jo tėvui, — pasakė Kristianas.

— Ne. Tai ne jūsų darbas. Tai kuopos vado pareiga. Kapitonas Miuleris padarys visa, kas reikalinga. Aš pateiksiu jam būtinus faktus. Šitas pranešimas turi būti delikatus, ir labai svarbu jame išreikšti reikiamus jausmus. Kapitonas Miuleris žino, kaip tai daroma.

„Tikriausiai karo mokykloj skaitomas paskaitų kursas „Laiškai giminaičiams“, — pagalvojo Kristianas. — Valanda per savaitę.“

— Seržante, — toliau kalbėjo leitenantas, — aš patenkintas jumis ir jūsų vadovaujamais kareiviais.

— Ačiū, pone leitenante, — išsitempė Kristianas. Jį apėmė kažkoks paikas džiaugsmas.

Brantas žingtelėjo į priekį ir atidavė pagarbą. Leitenantas šaltai kilstelėjo ranką atsakydamas. Jis nemėgo Branto, kuris net iš išorės nesugebėjo atrodyti kaip kareivis. Leitenantas neslėpė savo požiūrio į žmones, kurie kare kaunasi fotoaparatais vietoj šautuvų. Tačiau vis dėlto nedrįso ignoruoti aiškaus štabo nurodymo teikti visokeriopą paramą karo fotografams.

— Pone leitenante, — paprastai, kaip civilis kreipėsi Brantas į karininką. — Man įsakyta kuo greičiau pristatyti į Operos aikštę išfotografuotą juostą. Ji bus išsiųsta į Berlyną. Gal jūs galėtumėt duoti man mašiną? Aš kaipmat sugrįšiu.

— Tuoj išsiaiškinsiu, Brantai, — atsakė leitenantas.

Jis pasigręžė ir nužingsniavo per aikštę į tą pusę, kur ką tik atvažiavusiame automobilyje sėdėjo kapitonas Miuleris.

— Šitas leitenantas tiesiog iš galvos eina dėl manęs, — nusišaipė Brantas.

— Bet mašiną tu gausi, — pasakė Kristianas. — Jis dabar geros nuotaikos.

— Aš irgi einu iš galvos dėl jo ir dėl visų leitenantų apskritai, — tėškė Brantas.

Jis apsidairė, pažvelgė į švelniomis spalvomis išdažytas akmenines sienas daugiabučių namų, supančių aikštę, į augalotus, tingius, apsiginklavusius kareivius su šalmais ir pilkomis uniformomis — svetimus ir nenatūralius čia, priešais prancūziškas iškabas ir kavines su uždarytomis langinėmis.

— Paskutinį kartą šitoje vietoje aš buvau mažiau nei prieš metus, — susimąstęs pasakė Brantas. — Aš vilkėjau mėlynu švarku ir mūvėjau vilnonėmis kelnėmis. Visi laikė mane anglu ir elgėsi su manimi ypač pagarbiai. Čia pat, už kampo, yra nuostabus restoraniukas, nuvažiavau ten su taksi, buvo šiltas vasaros vakaras, ir tą naktį aš pirmąkart pasimylėjau su dailia juodaplauke mergina... — Brantas svajingai užsimerkė ir prisiglaudė galva prie šarvuoto automobilio šono. — Mergina suprato, jog vienintelė moters paskirtis — tenkinti seksualinius vyro poreikius, jos balsas buvo toks, kad išgirdęs kitame kvartale jau imtum jos geisti. O krūtys — panirdavai lyg į Dunojaus vandenis. Prieš vakarienę mes išgėrėme šampano, ji vilkėjo tamsiai mėlyna suknele. Atrodė labai kukli ir jaunutė. Pažiūrėjęs į ją niekaip nebūtum pasakęs, kad vos prieš valandą mylėjaisi su ja lovoje. Mes sėdėjome susikibę per stalą rankomis ir, kaip man dabar regis, jos akyse sublizgo ašaros. Valgėme nuostabų omletą, gėrėme Chablis. Tuo metu man nė galvoj buvo kažkoks leitenantas Hardenburgas, aš žinojau, kad po pusantros valandos vėl mylėsiuos su ja lovoje, ir buvau lyg devintame danguje.

— Liaukis! — sušuko Kristianas. — Mano dorovė ima svyruoti.

— Juk tai buvo senais laikais, — pasakė Brantas užsimerkęs, — kai aš buvau pasibjaurėtinas civilis. Senais laikais, kol dar nebuvau tapęs kariūnu.

— Atsimerk, — pasakė Kristianas. — Čionai ateina leitenantas.

Jiedu pasitempė priešais atžingsniuojantį leitenantą.

— Tai sutarta, — pranešė leitenantas Brantui. — Galite paimti mašiną.

— Dėkoju, pone leitenante.

— Aš pats važiuosiu su jumis, — pasakė leitenantas. — Ir pasiimsiu Himlerį ir Distlį. Eina kalbos, jog mūsų dalinys bus išskirstytas po butus kaip tik šitame rajone. Kapitonas pasiūlė susipažinti su esama padėtimi. — Jis nusišypsojo, neabejotinai manydamas išspaudęs šiltą ir malonią šypseną, ir pridūrė: — Pagaliau mes užsitarnavom mažytę ekskursiją po vietines įžymybes. Važiuojam.

Lydimas Kristiano ir Branto, jis nužingsniavo prie vieno iš automobilių. Himleris jau sėdėjo prie vairo, Brantas ir Kristianas įsitaisė užpakalinėje sėdynėje. Leitenantas atsisėdo priekyje, tvirtas, tiesus — spindintis vokiečių armijos ir vokiečių reicho atstovas Paryžiaus bulvaruose.

Vos jie pajudėjo Operos aikštės link, Brantas gūžtelėjo pečiais ir nusiviepė. Himleris su pasitikėjimu vairavo automobilį. Per atostogas jis ne sykį buvo jo Paryžiuje ir gana sklandžiai kalbėjo darkyta prancūzų kalba. Nelyginant gidas, jis kreipė savo bendrakelionių dėmesį į įdomesnes vietas, rodė kavines, kuriose kitados lankėsi, varjetės teatrą, kur matė šokančią nuogą amerikietę negrę, gatvę, kurioje, kaip jis tvirtino, yra pats prašmatniausias viešnamis pasaulyje. Himleris buvo kuopos juokdarys ir politikierius, kokių sutiksi kiekvienoj armijoj; jis buvo karininkų numylėtinis, ir jie leido jam tokius dalykus, už kuriuos kiti buvo negailestingai baudžiami. Leitenantas sėdėjo pasitempęs šalia Himlerio, akimis klaidžiodamas po tuščias gatves. Jis net dukart nusijuokė iš Himlerio pašmaikštavimų.

Įspūdinga Operos aikštė su aukštyn kylančiomis kolonomis ir plačiais laiptais knibždėte knibždėjo kareivių, ir jų buvo tokia gausybė, jog ne iškart krito į akis tai, kad čia, pačioje miesto širdy, nėra moterų ir civilių.

Brantas, svarbus ir dalykiškas, patraukė į vieną iš pastatų, pasiėmęs fotoaparatą ir išfotografuotą juostą. Kristianas ir leitenantas išlipo iš automobilio ir ėmė apžiūrinėti didingą Operos pastato kupolą.

— Gaila, kad neatvažiavau čia anksčiau, — svajingai pasakė leitenantas. — Taikos metu čia turbūt nuostabu.

Kristianas nusijuokė.

— O jūs žinote, leitenante, — pasakė jis, — aš irgi apie tai pagalvojau.

Leitenantas draugiškai sukikeno. Kristianas nusistebėjo: kodėl jis visada bijojo šito gana paprasto vaikino?

Iš pastato išgarmėjo Brantas.

— Reikalai baigti, — pareiškė jis. — Aš galiu nesirodyti čia iki rytojaus pusiaudienio. Mano nuotraukos sukėlė furorą. Aš papasakojau, ką nufotografavau, ir mane kone iškart pakėlė į pulkininkus.

— O jūs negalėtumėt, — kreipėsi į jį leitenantas, ir jo balsas pirmą kartą po 1935 metų nuskambėjo neryžtingai, — ar nenufotografuotumėt manęs Operos fone? Aš nusiųsčiau nuotrauką žmonai.

— Su mielu noru, — oriai atsakė Brantas.

— Himleri. Distli. Nusifotografuokim kartu.

— Pone leitenante, — paprieštaravo Kristianas, — gal jums geriau būtų nusifotografuoti vienam? Gal jūsų žmonai visai neįdomu žiūrėti į mus?

Pirmąkart per metus tarnybos Kristianas išdrįso dėl kažko nesutikti su leitenantu.

— O ne! — Leitenantas apkabino Kristianą per pečius ir šiam net smilktelėjo mintis, ar tik leitenantas nebus išgėręs. — Jokiu būdu. Aš ne sykį rašiau žmonai apie jus. Jai bus labai įdomu.

Brantas subruzdo ieškoti tinkamos padėties: jis norėjo, kad fone matytųsi kuo daugiau Operos pastato. Himleris juokdariškai išsišiepė, o leitenantas su Kristianu rimtai žvelgė į objektyvą, tarsi dalyvautų kokiose svarbiose istorinėse iškilmėse.