Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Miške nepaliaujamai šnarėjo medžiai. Staiga iš tankmės išlindo dvi voveraitės ir linksmai nuliuoksėjo nuo medžio ant medžio. Visas trejetas atsargiai slinko lygiagrečiai keliui, krūmų šakos vis kabinosi jiems už batų ir kelnių.

„Nieko neišeis, — galvojo Kristianas. — Tik uodegas įmerksim. Nebus jau jie tokie kvaili. Čia paprasčiausios pinklės, ir aš pats į jas įlindau. Armija, žinoma, nueis iki Paryžiaus, o va aš jo nematysiu. Šitoj skylėj tavo lavonas gulės dešimtį metų, ir niekas jo nesuras, nebent pelėdos ir laukiniai žvėrys.“ Gulėdamas ant kelio ir šliauždamas mišku Kristianas visas suprakaitavo, o dabar jį ėmė krėsti šaltis nuo šitų niūrių minčių, ir prakaitas ant jo kūno pasidarė šaltas ir lipnus. Kristianas sukando dantis, kad jie neimtų barškėti. Miškas turbūt knibždėte knibžda nevilties ir neapykantos apimtų prancūzų: o gal jie sliūkina įkandin, slapstydamiesi už šitų krūmų, kur jiems viskas pažįstama kaip savo kieme. Jie kaip pašėlę džiaugsis nudėję dar vieną vokietį prieš galutinai kapituliuodami. Brantas visą savo gyvenimą pragyveno mieste ir dabar, braudamasis pro krūmokšnius, kėlė tokį triukšmą, tarsi būtų ėjusi visa galvijų kaimenė.

„Dieve mano, — galvojo Kristianas, — ir kodėl visa tai turėjo įvykti šitaip?“ Pirmasis mūšis. Ir visa atsakomybė gula ant jo pečių. Ir reikėjo gi leitenantui kaip tik šį kartą važiuoti kitu keliu. Lig šiol leitenantas visad būdavo su savo būriu, jis iš aukšto žiūrėjo į Kristianą ir tolydžio vis duodavo jam kokią pajuokiančią pastabą: „Seržante, tai taip jus mokė duoti komandą?“ — arba: „Seržante, jūs manote, kad būtent taip reikia pildyti paraiškų blankus?“ — arba: „Seržante, kai aš įsakau, kad dešimt žmonių atvyktų čionai ketvirtą valandą, aš turiu omeny lygiai ketvirtą, o ne keturios nulis dvi, keturios dešimt ar keturios penkiolika, LYGIAI KETVIRTĄ VALANDĄ, SERŽANTE. Ar aišku?“ O dabar leitenantas patenkintas sau rieda šarvuočiu visiškai saugiu keliu, prisikrovęs visokiausių taktinių gudrybių; Klauzevico strategija, kariuomenės išsidėstymas, veiksmai apeinant iš sparno, apšaudymo sektoriai, žygiavimas pagal azimutą nepažįstama vietove — dabar jam visa tai nė galvoj, dabar jam reikia tik „Michelin“ kelių žemėlapio ir keleto papildomų litrų benzino. O Kristianas, iš esmės civilis žmogus, tik vilkįs karine uniforma, kartu su dviem nė karto gyvenime į nieką neiššovusiais žmonėmis turi braklintis per išdavikišką mišką, greitomis sumanęs šitą pamišėlišką išpuolį prieš sustiprintą priešo poziciją ... Tikra, beprotybė. Nieko iš šito sumanymo neišeis. Jis ir pats stebėjosi prisiminęs, kad visai neseniai ten, ant kelio, tikėjo sėkme.

— Savižudybė! — garsiai pasakė jis. — Tikra savižudybė.

— Ką? — pašnibždom paklausė Brantas, ir jo balsas tyliame miško šlamesy nuskambėjo it gongas, kviečiantis pietų. — Ką tu sakei?

— Nieko, — atsakė Kristianas. — Patylėk.

Dabar jam net akis gėlė — taip įtemptai žiūrėjo į kiekvieną lapelį, kiekvieną žolelę.

— Atsargiai! — it pamišęs sukliko Krausas. — Atsargiai!

Kristianas nėrė už medžio. Brantas puolė jam įkandin. Kulka pataikė į medžio kamieną tiesiai jiems virš galvų. Kristianas greit apsisuko, o Brantas, mirkčiodamas už akinių stiklų, visom išgalėm mėgino nuleisti šautuvo saugiklį. Krausas it patrakęs šokinėjo į vieną pusę, stengdamasis išpainioti už krūmų užsikabinusį šautuvo diržą. Pasigirdo dar vienas šūvis ir Kristianas pajuto, kaip kažkas tarytum nudegino jam vieną galvos pusę. Jis parkrito, bet tuoj vėl atsikėlė ir paleido seriją į klūpantį už didžiulio akmens žmogų, kurį ką tik pastebėjo žalių siūbuojančių lapų sumaišty. Nuo akmens, ten, kur pataikė kulkos, pažiro atskalos. Norėdamas pasikeisti šovinių apkabą, Kristianas klastelėjo ant žemės ir ėmė tampyti naują, standžią šautuvo spyną. Kairėje nuaidėjo šūvis, jis išgirdo, kaip Krausas lyg laukinis suriko: „Aš jį nušoviau! Aš jį nušoviau!“ (nelyginant berniūkštis pirmoje fazanų medžioklėje), paskui pamatė, kaip prancūzas iš lengvo, veidu žemyn, sukniubo ant žolės. Krausas bėgte leidosi prie prancūzo, tarsi bijodamas, kad kitas medžioklis pasigvieš jo grobį. Ir tuoj pat nuaidėjo dar du šūviai, Krausas nukrito į stangrius krūmus ir išsipleikė visu ūgiu — krūmo šakos dar kurį laiką virpčiojo po juo, ir regėjos, kad jo sėdmenis purto elektra. Brantas pagaliau atstūmė šautuvo saugiklį ir pradėjo padrikai šaudyti į krūmus, jo alkūnė atrodė tarsi guminė. Brantas sėdėjo ant žemės, jo akiniai buvo persikreipę ant nosies; stengdamas susitvardyti, jis kandžiojo pabalusias lūpas ir kaire ranka prilaikė dešinės rankos alkūnę. Pakeitęs šovinių apkabą, Kristianas irgi paleido ugnį į krūmus. Staiga iš ten švystelėjo šautuvas, ir jam įkandin iššoko žmogus aukštai iškeltom rankom. Kristianas liovėsi šaudęs. Miške vėl įsiviešpatavo tyla, ir Kristianas ūmiai pajuto aštrų, sausą, nemalonų parako dūmų kvapą.

— Venez! — sušuko jis. — Venez ici! 9 — Nors galvoje ūžė ir ausyse spengė, jam kažkur viduje tvilktelėjo pasididžiavimo jausmas, kad jis visai neprastai kalba prancūziškai.

Žmogus su iškeltomis rankomis palengva artinosi. Jo uniforma buvo purvina, kaklas atlapas, veidas papurtęs ir pažaliavęs, apžėlęs šeriais. Jis ėjo pravira burna, tolydžio apsilaižydamas išdžiūvusius lūpų kampučius.

— Nenuleisk nuo jo akių, — paliepė Kristianas Brantui, kuris, dideliam jo nustebimui, jau spragsėjo fotoaparatu, nusitaikęs į artėjantį prancūzą.

Brantas pakilo ir grasinamai atstatė automatą. Žmogus sustojo. Regėjos, kad jis tuoj tuoj parkris. Eidamas pro jį prie krūmų, ant kurių kybojo Krausas, Kristianas išvydo prancūzo akyse neviltį ir maldavimą. Krūmo šakos jau nebelingavo, ir dabar buvo labiau panašu, kad Krausas negyvas. Kristianas paguldė jį ant žemės. Krauso veide buvo sustingusi nuostabos ir kažkokio nekantraus laukimo išraiška.

Vos laikydamasis ant kojų, jausdamas, kaip plyšta kulkos užkliudyta galva ir varva už ausies kraujo lašai, Kristianas priėjo prie Krauso nukauto prancūzo. Jis gulėjo kniūbsčias — kulka jam buvo pataikiusi į tarpuakį. Kristianas kilstelėjo jį. Jis buvo labai jaunas, maždaug Krauso amžiaus, jo veidas buvo baisiai sudarkytas kulkos. Kristianas greit atitraukė rankas. „Kiek žalos gali pridaryti šitie diletantai, — pagalvojo jis. — Per visą karą jiedu iššovė ne daugiau kaip keturis kartus — ir štai jau du negyvėliai.“

Kristianas pačiupinėjo nudrėkstą smilkinį; kraujas jau buvo nustojęs sunktis. Jis sugrįžo prie Branto ir liepė jam išversti belaisviui, kad tas eitų prie barikados ir pasakytų visiems ten esantiems, jog jie apsupti ir turi pasiduoti, antraip visi bus sunaikinti. „Mano pirmas tikras mūšis per visą karą, — šyptelėjo Kristianas, kol Brantas vertė jo žodžius, — o aš jau skelbiu ultimatumą nelyginant koks generolas majoras.“ Nusišypsojęs jis ūmiai pajuto, kad jam svaigsta galva ir kažkaip pinasi kojos, ir keletą akimirkų nė pats nežinojo, ar tuoj pratrūks juoktis, ar ims verkti.

Prancūzas vis linkčiojo ir linkčiojo galvą, pabrėžtinai rodydamas, kad sutinka, paskui kažką greitakalbe pasakė Brantui, bet Kristianas per menkai mokėjo prancūzų kalbą, kad jį suprastų.

— Jis sako, kad viskas bus padaryta, — paaiškino Brantas.

— Pasakyk jam, — įsakė Kristianas, — kad mes seksim jį ir nušausim, jei tik pastebėsim darant kokią kiaulystę.