Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Kristianas pasigręžė sėdynėje ir ėmė žiūrėti į kelią priešais save. Graži šalis, pagalvojo jis. Kaip rūpestingai prižiūrimi šitie laukai, apsodinti tuopomis, kurių arimuose lygiomis eilėmis dabar sužėlę birželio želmenys.

Viskas buvo taip netikėta ir praėjo taip sklandžiai, mieguistai pagalvojo jis. Ilga laukimo žiema, paskui veržlus ir įspūdingas puolimas per Europą — galinga, viską griaunanti, puikiai organizuota lavina. Buvo apgalvotos visos smulkmenos ligi druskos tablečių ir salvarsano ampulių (Achene, prieš žygį, kiekvienam kareiviui buvo išduota po tris ampules neliečiamam daviny; Kristianas tąkart nusistebėjo medicinos tarnybos gebėjimu įvertinti prancūzų pasipriešinimo jėgą). Ir kaip tiksliai viskas pasitvirtino. Amunicijos sandėliai, žemėlapiai, vandens atsargos pasirodė besą būtent ten, kur buvo nurodyta, prancūzų kariuomenės skaičius, jos pasipriešinimo jėga, kelių būklė — viskas atitiko išankstinius apskaičiavimus. „Tik vokiečiai, — pagalvojo Kristianas, prisimindamas galingą žmonių ir mašinų srautą, plūstelėjusį į Prancūziją, — tik vokiečiai galėjo taip tiksliai viską numatyti.“

Žvalgybinio automobilio variklio burzgimą užgožė lėktuvo gausmas. Kristianas pažvelgė aukštyn ir nusišypsojo. Užpakalyje, maždaug per dvidešimt metrų nuo kelio, ore lėtai skrido vokiečių bombonešis. Lėktuvas Kristianui atrodė grakštus ir tvirtas, du ratai, kyšantys iš fiuzeliažo, priminė vanago nagus. Valandėlę, gėrėdamasis lėktuvo sparnais dangaus fone, Kristianas apgailestavo, kad nestojo į Oro pajėgas. Lakūnai neabejotinai buvo armijos ir visų žmonių numylėtiniai. Jų gyvenimo sąlygos buvo neregėtai komfortiškos, jie gyveno kaip prabangiausiuose kurorto viešbučiuose. Tai buvo patys šauniausi šalies jaunuoliai — linksmi, nerūpestingi, savimi pasitikintys. Kristianas matydavo juos baruose, girdėdavo kalbantis. Jie rinkdavosi glaudžiomis, niekam neprieinamomis grupelėmis, žarstydavosi pinigais, tik jiems vieniems suprantama kalba dalydavosi įspūdžiais apie skrydžius virš Madrido, apie Varšuvos bombardavimą, apie merginas Barselonoje, apie naujuosius meseršmitus. Regėjos, nė vienas iš jų negalvoja apie mirtį arba pralaimėjimą, atrodė, šitos sąvokos nė neegzistuoja jų siaurame, aristokratiškame, pavojingame ir linksmame pasaulėlyje.

Dabar bombonešis skrido tiesiai virš automobilio, ir kai lakūnas padarė viražą, Kristianas pamatė besišypsantį kabinoje jo veidą. Kristianas jam irgi nusišypsojo ir pamojavo. Lakūnas pakraipė sparnais ir nuskrido toliau — jaunas, nerūpestingas ir išdidus — virš medžiais apsodinto kelio, besidriekiančio priešais jį ligi paties Paryžiaus.

Kristianas nerūpestingai atsilošė priekinėje automobilio sėdynėje. Tolygiai ir raminamai gaudžiant varikliui ir žaluma kvepiančiam vėjui šiurenant jo plaukus, Kristiano sąmonėje atsklido muzika, kurią girdėjo per koncertą Berlyne atostogaudamas. Tai buvo Mocarto kvintetas klarnetui — liūdna, jaudinanti melodija, tarsi jaunos merginos rauda dėl prarasto mylimojo vasaros vidurdienį ant lėtai sruvenančios upės kranto. Pusiau užmerktomis akimis, kuriose kartkartėmis sužvilgėdavo auksinės kibirkštėlės, Kristianas prisiminė klarnetistą — mažutį, liūdno veido žmogelį plika galva ir nukarusiais smėlio spalvos ūsais; tokie karikatūrose vaizduojami po žmonos padu laikomi vyrai.

„O iš tikro, — žaismingai pagalvojo Kristianas, — tokiu metu reikėtų niūniuoti Vagnerį. Tas, kuris šiandien nedainuoja Zigfrydo arijų, tam tikra prasme, ko gero, išduoda didįjį Trečiąjį reichą.“ Kristianas ne itin mėgo Vagnerį, bet pasižadėjo sau pagalvoti apie jį, vos tiktai įveiks kvintetą klarnetui. Šiaip ar taip, tai padės jam neužmigti. Tačiau jo galva nusviro ant krūtinės ir jis užsnūdo, lygiai kvėpuodamas ir kiek šypsodamas pro miegus. Vairuotojas pašnairavo į jį, išsišiepė ir su draugiška pajuoka parodė nykščiu į Kristianą fotografui ir kapralui iš Silezijos, sėdinčiam užpakalinėj sėdynėj. Kapralas garsiai nusikvatojo, tarsi Kristianas specialiai jam būtų iškrėtęs kažkokį neregėtai protingą ir įdomų pokštą.

Trys automobiliai riedėjo keliu per ramią, saulės nužertą vietovę; jeigu ne kur ne kur šmėščiojančios karvės, vištos ir antys, ji būtų atrodžiusi visiškai tuščia, tarsi per šventę, kai visi gyventojai išvykę mugėn į artimiausią miestuką.

Pirmasis šūvis Kristianui pasirodė tarsi jo sąmonėje tebeskambančios muzikos tęsinys.

Kiti penki šūviai, stabdžių žviegesys ir griuvimas, kai automobilis šastelėjo į šalį ir nuslydo į griovį, pažadino jį. Dar ne visai išsibudinęs, Kristianas iššoko iš automobilio ir krito ant žemės. Šalia jo, sunkiai dūsuodami, užsiglaudė dulkėse ir kiti. Kurį laiką Kristianas gulėjo ir laukė, kas bus toliau; laukė, kad kas nors pasakys, ką daryti. Paskui pajuto įsmeigtus į save sunerimusių kareivių žvilgsnius. „Paskirtas vadovauti, — pagalvojo jis, — seržantas turi kaipmat įvertinti situaciją ir duoti paprastus ir aiškius įsakymus. Jis neturi pasirodyti esąs neryžtingas ir visada veikti su pasitikėjimu ir drąsiai.“

— Ar niekas nesužeistas? — sušnibždėjo jis.

— Ne, — atsakė Krausas. Uždėjęs pirštą ant šautuvo gaiduko, jis susijaudinęs dyrėjo iš po priekinio automobilio rato.

— O Dieve! Viešpatie šventas! — nervingai burbtelėjo Brantas. Jis lyg nesavais pirštais grabaliojo šautuvo saugiklį, tarsi pirmą kartą būtų laikęs ginklą rankose.

— Palik jį ramybėj! — griežtai pasakė Kristianas. — Neliesk saugiklio. Dar nušausi kurį nors iš mūsų.

— Nešdinamės iš čia, — pasiūlė Brantas. Jo šalmas nukrito ir plaukai buvo apdulkėję. — Antraip mums visiems bus gaištas!

— Užsičiaupk! — suriko Kristianas.

Vėl supoškėjo šūviai. Kelios kulkos pataikė į automobilį, sprogo viena padanga.

— Viešpatie, — suburbėjo Brantas. — Viešpatie.

Kristianas ėmė atsargiai slinkti automobilio užpakalio link, todėl gavo peršliaužti per gulintį vairuotoją. Šitas žmogėnas, mechaniškai pagalvojo Kristianas, ropšdamasis per jį, nė karto nesimaudė nuo įsiveržimo į Lenkiją.

— Po paraliais, — susierzinęs sušnibždėjo jis, — kodėl tu neišsimaudai?

— Kaltas, seržante, — nusižeminęs burbtelėjo vairuotojas.

Užstotas užpakalinio automobilio rato, Kristianas kilstelėjo galvą. Prieš pat jo akis tylutėliai lingavo guotelis saulučių; iš taip arti jos atrodė nelyginant kokie priešistoriniai medžiai. Priešaky, kiek mirgėdamas kaitriuose saulės spinduliuose, dryksojo kelias.

Per penkias pėdas nuo Kristiano nutūpė kažkoks paukštukas; jis dalykiškai straksėjo ant kelio, šnarindamas plunksnas, ir kartkartėmis šaižiai surėkdavo — lygiai kaip kad nekantrus pirkėjas krautuvėlėje, kurios savininkas kažkur trumpam užtruko.

Maždaug už šimto jardų stovėjo barikada.

Kristianas ją atidžiai apžiūrėjo. Kaip kad užtvanka užtveria upokšnį, taip barikada buvo užtvėrusi kelią toje vietoje, kur abiejose pusėse kilo statūs šlaitai. Kitapus barikados nebuvo justi jokių gyvybės ženklų. Abipus kelio šlamantys medžiai sudarė tarsi arką ir metė ant barikados tamsų šešėlį. Kristianas pažvelgė atgal. Kelias toje vietoje darė lankstą, ir kitų dviejų automobilių niekur nebuvo matyti. Bet Kristianas nėmaž neabejojo, kad jie sustojo, vos tik išgirdo šūvius. Jis pamėgino įsivaizduoti, ką gi jie dabar veikia, ir iškoneveikė save už tai, kad užsnūdo ir leidosi šitaip užklumpamas.

Viskas bylojo apie tai, kad barikada buvo sumesta greitosiomis: du nukirsti medžiai dar su lapais, kažkokios spyruoklės, čiužiniai, apverstas vežimas, akmenys iš kaimyninės tvoros. Bet vieta pasirinkta puikiai. Nusvirusios medžių šakos užstojo ją iš oro, ir aptikti barikadą galėjai tiktai užsirovęs ant jos, kaip ir atsitiko dabar.