Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Muzikos automate kažkas pakeitė plokštelę ir žemas moteriškas balsas uždainavo: „Ir dieną, ir naktį vien tik tu, ir po mėnuliu, ir po saule tiktai tu...“ — stiprus, pilnas aistros dainininkės balsas plaukė tuščioje, drėgnoje naktyje.

Nojus perėjo gatvę, atidarė duris ir įėjo į vidų. Kitame baro gale sėdėjo du jūreiviai su kažkokia blondine, ir visas trejetas stebeilijo į girtą vyruką, bejėgiškai nusvarinusį galvą ant raudonmedžio bufeto. Barmenas pažvelgė į Nojų, kai šis įėjo vidun.

— Ar čia yra telefonas? — paklausė Nojus.

— Ana ten. — Barmenas mostelėjo būdelės kitoje kambario pusėje link. Nojus nuėjo prie telefono.

— Elkitės su juo mandagiai, vaikinai, — praeidamas pro šalį išgirdo Nojus, kaip blondinė kreipėsi į jūreivius. — Patrinkit jam sprandą ledu.

Ji plačiai nusišypsojo Nojui. Jai ant veido krito žalsvi atšvaitai nuo muzikos automato. Nojus linktelėjo jai, įėjo į telefono būdelę ir išsitraukė vizitinę kortelę, kurią jam buvo davęs daktaras. Joje buvo užrašytas telefono numeris laidojimo biuro, veikiančio kiaurą parą.

Nojus surinko numerį. Prispaudęs ragelį prie ausies ir kiaušydamasis to nepaliaujamo pypsėjimo jis pagalvojo apie kitą telefoną, kuris stovi laidojimo biure ant tamsaus poliruoto stalo, apšviestas vienintelės lempelės po gaubtu, ir savo skambučiais skelbia, jog atėjo Naujieji metai. Nojus jau norėjo pakabinti ragelį, bet išgirdo balsą kitame laido gale.

— Alio, — kažkaip neaiškiai atsiliepė balsas lyg už jūrų marių. — Greidžio laidojimo biuras.

— Aš norėčiau pasiteirauti dėl laidotuvių, — pasakė Nojus. — Ką tik numirė mano tėvas.

— Kokia velionio pavardė?

— Aš norėčiau paklausti dėl kainų. Aš neturiu daug pinigų, o ir...

— Man reikia žinoti pavardę, — pertraukė sausas, oficialus balsas.

— Akermanas.

— Voterfildas, — tarė kimus balsas kitame laido gale. — Kuo jis vardu? — Nojus išgirdo, kaip jo pašnekovas sušnabždėjo: „Nagi liaukis, Gladise!“ — Paskui vėl prašneko į ragelį, sunkiai tramdydamas juoką: — Kuo jis vardu?

— Akermanas, — pasakė Nojus. — Akermanas.

— Tai vardas?

— Ne, pavardė. Vardas — Jokūbas.

— Aš paprašyčiau jūsų, — su girtu pasipūtimu pasakė balsas, — kalbėti aiškiau.

— Aš noriu sužinoti, — garsiai pasakė Nojus, — kiek jūs imate už kremaciją?

— Už kremaciją? Taip, taip, pageidaujantiems mes teikiame tokią paslaugą.

— Kiek tai kainuos? — paklausė Nojus.

— O kiek bus ekipažų?

— Kaip?

— Kiek reikės ekipažų? Na, kiek dalyvaus svečių ir giminaičių?

— Vienas, — atsakė Nojus. — Bus vienas svečias, jis ir giminaitis.

Daina „Ir naktį, ir dieną“ traškėdama baigėsi, ir Nojus neišgirdo, ką pasakė jo pašnekovas.

— Man reikia, kad viskas būtų kiek įmanoma kukliau, — apimtas nevilties pasakė Nojus. — Aš turiu mažai pinigų.

— Suprantu, suprantu, — pasakė žmogus iš laidojimo biuro. — Norėčiau paklausti dar vieno dalyko. Ar velionis buvo apdraustas?

— Ne, — atsakė Nojus.

— Tokiu atveju, pats suprantate, gausite mokėti grynaisiais. Ir avansu, suprantate.

— Kiek? — beveik išrėkė Nojus.

— Ar norite, kad palaikai būtų įdėti į paprastą kartoninę dėžutę, ar į pasidabruotą urną?

— Į paprastą kartoninę dėžutę.

— Pati žemiausia kaina pas mus, brangus drauge, — balsas kitame laido gale ūmiai tapo solidus ir aiškus, — taigi žemiausia kaina — septyniasdešimt šeši doleriai penkiasdešimt centų.

— Jums teks sumokėti dar penkis centus už papildomas penkias minutes, — į pokalbį įsiterpė telefonistė.

— Gerai. — Nojus įmetė į automatą penkių centų monetą, ir telefonistė padėkojo jam. — Aš sutinku. Septyniasdešimt šeši doleriai penkiasdešimt centų, — pasakė Nojus ir pagalvojo, kad kaip nors sukrapštys juos. — Poryt pusiaudienį, — pridūrė jis, greit sumetęs, jog galės sausio antrąją nueiti į miestą ir parduoti fotoaparatą bei kitus daiktus. — Adresas — viešbutis „Vaizdas į jūrą“. Ar žinote, kur jis yra?

— Taip, taip, — atsakė girtas balsas. — Sutarta. Viešbutis „Balsas į jūrą“. Rytoj aš atsiųsiu jums savo žmogų ir jūs galėsite pasirašyti sutartį...

— Gerai, — sutiko visas suprakaitavęs Nojus ir jau buvo bekabinąs ragelį.

— Dar vienas klausimas, mielasis, — pasirodo, žmogus iš laidojimo biuro dar ne viską išklausinėjo. — Dar vienas klausimas. Kokios bus laidojimo apeigos?

— Laidojimo apeigos?

— Na, kokį tikėjimą išpažino velionis?

Jokūbas neišpažino jokio tikėjimo, bet Nojui neatrodė būtina pranešti apie tai laidojimo biurui.

— Jis buvo žydas.

— Hm. — Ragelyje stojo tyla, paskui Nojus išgirdo linksmą girtos moters balsą: — Nagi išgerkim, Džordžai, maktelkim dar po taurelę!

— Apgailestauju, — vėl prašneko žmogus iš laidojimo biuro, — bet mes neturim galimybių organizuoti laidotuvių su žydiškom apeigom.

— Koks jums skirtumas! — sušuko Nojus. — Jis buvo netikintis. Ir jokių apeigų jam nereikia.

— Tai neįmanoma, — kimus, bet kupinas orumo atsakė balsas. — Žydų mes neaptarnaujam. Aš neabejoju, kad jūs surasit kitų... daug kitų laidojimo biurų, kurie imasi kremuoti žydus.

— Bet daktaras Fišbornas rekomendavo jus! — lyg pamišęs išrėkė Nojus. Jis pajuto, jog nepajėgs derėtis su kitu laidojimo biuru; jis buvo priblokštas ir visiškai išmuštas iš vėžių. — Argi jūs nelaidojat žmonių?

— Reiškiu gilią užuojautą dėl jus ištikusios nelaimės, brangusis, bet mes neturim galimybės...

Nojus išgirdo kažką lyg grumiantis kitapus laido, paskui moteriškas balsas pasakė:

— Leisk, Džordži, aš su juo pakalbėsiu.

Netrukus moteriškė, vos apversdama liežuvį, bet garsiai ir įžūliai išrėžė:

— Klausyk, ko tu priskretai? Mes užsiėmę. Argi tu negirdėjai? Džordžis aiškiai pasakė, kad žydų jis nelaidoja. Su Naujaisiais metais.

Ir padėjo ragelį.

Nojui drebėjo rankos, jautė, kaip visą jo kūną išmušė prakaitas. Jis vargais negalais pakabino ragelį. Išėjęs iš būdelės, jis iš lengvo patraukė durų link — pro muzikos automatą, iš kurio dabar sklido „Baladės apie Loch Lomondą“ džiazinis variantas, pro blondinę, nusilesusį vyruką ir jūreivius prie baro. Blondinė nusišypsojo jam ir paklausė:

— Na, kas nutiko, bičiuli? Jos nėra namie?

Nojus nė neišgirdo jos. Vos vilkdamas iš silpnumo ir nuovargio kojas jis iš lėto priėjo prie baro galo, kuris buvo laisvas, ir atsisėdo ant aukštos kėdės.

— Viskio! — metė jis barmenui. Kai jam atnešė stiklą viskio, jis išgėrė jį vienu mauku ir užsisakė dar vieną porciją. Du stiklai, išgerti vienas po kito, jį kaipmat paveikė — nuo alkoholio susidrumstusioje sąmonėje ir kambario kontūrai, ir muzika, ir žmonės, sėdintys bare, atrodė nepalyginamai mielesni, ir kai prie jo, pernelyg jau banguodama storomis šlaunimis, priėjo blondinė, apsitempusi geltona gėlėta suknute, su raudonais bateliais ir mažyte skrybėlaite su violetiniu vualiu, jis nusišypsojo jai.

— Na štai, — pasakė blondinė, švelniai lytėdama jo ranką, — va taip geriau.

— Su Naujaisiais metais! — pasveikino ją Nojus.

— Aukseli... — Blondinė atsisėdo šalia jo ir, muistydamasi savo aptemptom šlaunim ant aukštos kėdės, aptrauktos raudona dirbtine oda, pasitrynė keliu į jo koją. — Aukseli, aš turiu nemalonumų. Aš akylai nužvelgiau visus žmones bare ir nusprendžiau, kad galiu pasikliauti tik tavimi. Kokteilį, — pasakė ji pripėslinusiam barmenui. — Kai aš turiu nemalonumų, — toliau kalbėjo ji, paėmusi Nojų už alkūnės ir nuoširdžiai žvelgdama į jį pro vualį mažytėmis žydromis apvedžiotomis akutėmis, rimtomis ir kviečiančiomis, — taigi, kai aš turiu nemalonumų, mane taip ir traukia prie italų. Jie tvirto charakterio. Jie karštuoliai, bet atjauslūs. Tiesą sakant, aukseli, man patinka karšto būdo vyrai. Vyras, kurio neįmanoma išvesti iš pusiausvyros, negali padaryti moters laimingos net dešimt minučių per metus. Aš vyriškyje ieškau dviejų dalykų: atjaučiančio charakterio ir putlių lūpų.