Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Maiklas atsistojo, atsiprašydamas burbtelėjo kažką ir patraukė per sausakimšą restorano salę tualeto link. „Suimk save į nagą, — kartojo jis sau. — Suimk save į nagą. Išsiskirk su Laura, pradėk gyventi griežtą atsiskyrėlio gyvenimą, gyvenk taip, kaip gyvenai prieš dešimtį metų, kai tau buvo dvidešimt, kai viskas buvo aišku ir garbinga, o sutikdamas Naujuosius tu nejautei gėdos dėl praėjusiųjų.“

Maiklas nulipo žemyn į tualetą. Jis nusprendė, jog naują gyvenimą reikėtų pradėti tuoj pat. Dešimt minučių palaikys galvą po lediniu vandeniu. Vanduo nuplaus nuo veido nesveiką prakaitą ir raudonį, jis susišukuos vėsius plaukus ir pažvelgs į Naujuosius metus praskaidrėjusiom akim...

Maiklas atidarė tualeto duris, priėjo prie kriauklės ir su pasidygėjimu pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje: išglebusį veidą, nuolankias akis ir silpną, neryžtingą burną. Jis prisiminė, kaip atrodė dvidešimties — stiprus, lieknas, guvus, nesileidžiantis į jokius kompromisus... Jis jautė, kad ano žmogaus veidas išliko pasislėpęs po atgrasia kauke, kuri dabar atsispindi veidrodyje. Jis atgaus savo buvusį veidą, apvalys jį nuo visos bjaurasties, kuria jis apsinešė per visus tuos metus.

Maiklas pakišo galvą po lediniu vandeniu, prasiplovė akis ir veidą. Šluostydamasis rankšluosčiu jautė, kaip jo oda maloniai dilgčioja. Atsigaivinęs ir prablaivėjęs, jis užlipo laiptais ir vėl prisijungė prie kompanijos, sėdinčios aplink didžiulį stalą vidury triukšmingo kambario.

Trečias skyrius

Vakarinėj Amerikos pakrantėj, pajūrio mieste Santa Monikoje su lygiom, į visas puses besidriekiančiom gatvėm ir tarsi iškarpytom palmėm senieji metai irgi ėjo į pabaigą, tarsi iš lengvo tirpdami minkštame pilkame rūke, kylančiame nuo riebaluoto vandens ir tumulais virstančiame virš dantyto bangomūšio, nelygia linija juosiančio šlapius paplūdimius, aptraukiančiame žiemai užkaltus kioskus, kur prekiaujama karštomis dešrelėmis, gaubiančiame kino žvaigždžių vilas ir pakrantės kelią, vedantį į Meksiką ir Oregoną.

Miesto gatvės buvo tuščios, paskendusios rūke, tarytum Naujieji metai būtų buvę visuotinė nelaimė ir visi gyventojai apdairiai vengtų išeiti į gatvę laukdami, kol praeis pavojus. Šen bei ten drėgmėje blausiai švietė žiburiai, o kai kuriose gatvėse rūką nuspalvino raudonos neoninės šviesos, kurios tapo naktinio Amerikos miestų gyvenimo simboliu. Pulsuojančios raudonos iškabos reklamavo restoranus, ledaines, kino teatrus, viešbučius ir motelius, bet šitoje begarsėje, tylioje naktyje jos kėlė tik blogą nuojautą, tarytum žmonijai būtų duota galimybė slapčiomis pažvelgti pro pilkas juduliuojančias užuolaidas į paskutinę savo buveinę — kruvinos šviesos užlietą urvą.

Viešbučio „Vaizdas į jūrą“, iš kurio net pačią vaiskiausią dieną nebuvo matyti nė lopinėlio vandens, neoninė iškaba nudažė retą rūką, plaukiantį anapus Nojaus lango, slogiai niūriu tonu. Šviesa sunkėsi į pritemdytą kambarį ir slinko drėgnomis tinko sienomis ir virš lovos kabančia litografija su Josemičio kriokliais. Raudonos dėmės krito ant pagalvės ir ant miegančio senioko, Nojaus tėvo, veido, ant stambios, grobuoniškos nosies su lenktomis išpūstomis šnervėmis, keterotų giliai įkritusių akiduobių, aukštos, prakilnios kaktos, baltų plaukų kupetos, išpuoselėtų ūsų ir smailios barzdelės, kaip Kentukio pulkininko iš kaubojų filmų, tokios absurdiškos ir taip nederančios žydui, mirštančiam mažyčiame svetimame kambarėlyje.

Nojui norėjosi paskaityti, bet bijojo degti šviesą, kad nepažadintų tėvo. Jis mėgino nusnūsti ant vienintelės kietos kėdės, bet jam trukdė sunkus ligonio kvėpavimas, gergždžiantis ir nelygus. Gydytojas ir toji moteris, kurią tėvas išsiuntė Kalėdų išvakarėse, toji našlė, kuo gi ji vardu?.. — Morton, — pranešė jam, kad Jokūbas miršta, bet Nojus jais nepatikėjo. Ponia Morton, tėvo paprašyta, atsiuntė jam į Čikagą telegramą, kurioje buvo prašoma atvažiuoti nedelsiant. Kad nusipirktų bilietą į autobusą, Nojus gavo parduoti savo paltą, rašomąją mašinėlę ir didžiulį seną lagaminą. Jis baisiai skubinosi, visą kelią nė sykio neišlipo iš autobuso ir į Santa Moniką atvažiavo pačiu laiku, kad dalyvautų jaudinančioje scenoje.

Jokūbas susišukavo, susiglostė barzdą ir sėdėjo lovoje tarsi Jobas, besiginčijantis su Dievu. Jis pabučiavo ponią Morton, kuri jau buvo perkopusi penkiasdešimt, ir išsiuntė ją, pareikšdamas savo skardingu, kiek teatrališku balsu:

— Aš noriu numirti ant savo sūnaus rankų. Aš noriu numirti tarp žydų. O dabar sudie...

Nojus pirmą sykį išgirdo, jog ponia Morton ne žydė. Ponia Morton įsiraudojo, ir viskas klostėsi taip, kaip žydiškos pjesės antrame veiksme Niujorko Antrosios aveniu teatre. Bet Jokūbas buvo neperkalbamas. Ponia Morton išėjo. Ištekėjusiai dukrai reikalaujant, rypaujanti našlė išvažiavo namo į San Franciską. Nojus likosi vienas su tėvu mažutėliame kambariuke, kur tebuvo viena lova, atkampioje gatvelėje per pusę mylios nuo žiemojančio vandenyno.

Kiekvieną rytą valandėlei užsukdavo daktaras. Be jo, Nojus nieko daugiau ir nematydavo. O ir nieko daugiau jis nepažinojo šiame mieste. Tėvas primygtinai reikalavo, kad sūnus dieną naktį nuo jo nesitrauktų, ir Nojus miegojo čia pat, ant grindų, prie lango, ant kauburiuoto čiužinio, kurį, sukandęs dantis, jam davė viešbutuko šeimininkas.

Nojus klausėsi sunkaus, liūdno alsavimo, užpildančio vaistais persismelkusį kambario orą. Akimirką jam kažkodėl pasidingojo, kad tėvas nemiega ir tyčia taip kvėpuoja, sunkiai švokšdamas, tik todėl, jog mano, kad jeigu žmogus taisosi užmigti amžinu miegu, tai kiekvienas jo atodūsis turi apie tai byloti. Nojus įsistebeilijo į tėvo gražią it patriarcho galvą — ji gulėjo ant tamsios pagalvės, o šalia ant stalelio blausiai žibėjo virtinė buteliukų su vaistais. Jis vėl pajuto, kaip jį erzina ir styrėte styrantys vešlūs antakiai, ir banguotų teatrališkai sutaršytų šiurkščių plaukų kupeta, kuriuos tėvas — Nojus tuo nėmaž neabejojo — paslapčiom balindavo, ir jo impozantiškai žila barzda liesame, asketiškame veide. „Kodėl tėvas, — irzliai pagalvojo Nojus, — nori atrodyti kaip žydų karalius, atvykęs į Kaliforniją su tam tikra misija? Jeigu jis tikrai būtų gyvenęs tokį gyvenimą, va tada būtų kas kita...“ Tėvas vaizdavosi esąs Mozė, nusileidęs nuo Sinajaus kalno, rankose laikydamas akmenines lenteles su dešimčia Dievo įsakymų, bet tai atrodė lyg piktas pasijuokimas prisiminus, kiek moterų jis perleido per savo ilgą ir audringą gyvenimą, prisiminus visus jo bankrotus, visas jo skolas, kurių jis niekad negrąžindavo, visus jo kreditorius, išsibarsčiusius nuo Odesos iki Honolulu.

— Pasiskubink, Dieve, — prakalbo Jokūbas, atmerkęs akis. — Pasiskubink, Viešpatie, pasiimti mane. Ištiesk man pagalbos ranką, Viešpatie.

Tai buvo dar vienas tėvo įprotis, kuris visada siutindavo Nojų. Jokūbas mokėjo Bibliją atmintinai ir hebrajų, ir anglų kalbomis, ir nors buvo visiškai netikintis, nuolat pagardindavo savo kalbą ilgomis ir įspūdingomis citatomis iš Biblijos.

— Išlaisvink mane, mano Dieve, iš piktųjų, neteisiųjų ir žiauriųjų. — Jokūbas nusigręžė į sieną ir vėl užmerkė akis.

Nojus pakilo nuo kėdės, priėjo prie lovos ir gerai apkamšė tėvą antklode. Bet Jokūbas, regėjos, šito nė nepastebėjo. Nojus valandėlę žvelgė į jį, klausydamasis jo sunkaus kvėpavimo. Paskui pasisuko ir nuėjo prie lango. Atlapojo langą ir įkvėpė drėgno kylančio rūko, prisisunkusio sūdraus jūros kvapo. Tarp pakrikai augančių palmių beprotišku greičiu pralėkė automobilis, sveikindamas šventę signalo garsais, bet po akimirkos ir automobilis, ir jo signalai pradingo rūke.