Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Nuo Amerikos merginų vyrams sėklidės stačiai pragysta, — pasakė Perišas.

Maiklas pratrūko juoktis, kai Perišas patvirtindamas savo žodžius oriai linktelėjo pražilusią galvą.

— Gal išgersim? — pasiūlė Maiklas.

— Mielai, — sutiko Perišas.

Jiedu pastūmė taures barmenui.

— Kada jūs sugrįšit? — paklausė Maiklas.

Perišas apsidairė, jo geraširdiškas atviras veidas įgavo vylingą išraišką.

— Sunku pasakyti, — sušnibždėjo jisai. — O ir neprotinga apie tai kalbėti. Juk jūs žinote — Valstybės departamentas... Visur fašistų šnipai. Iš tiesų, formaliai aš jau netekau Amerikos pilietybės, vos tik įstojau į užsienio kariuomenės gretas. Na, tarp mūsų kalbant, bičiuli, aš išvažiuosiu po mėnesio, pusantro...

— Jūs važiuosit vienas?

— Nemanau, bičiuli. Su manim važiuos būrelis šaunių vaikinų. — Perišas draugiškai nusišypsojo. — Internacionalinės brigados durys atviros visiems, šitas reikalas plečiasi. — Jis susimąstęs pažvelgė į Maiklą, ir šis pajuto, jog airis vertina jį ir pats savęs klausia: ką veikia šitas žmogus su madinga eilute madingame bute, kodėl jis šįvakar neguli prie kulkosvaidžio, o karkso čia prie baro.

— Jūs norite ir mane paimti? — paklausė Maiklas.

— Ne, bičiuli, — Perišas pasitrynė skruostą.

— O pinigus jūs paimsite? — kimiai paklausė Maiklas.

— Pinigus paimsiu, — nusijuokė Perišas. — Pinigus paimsiu net iš šventų paties popiežiaus Pijaus rankų.

Maiklas išsitraukė piniginę. Jis kaip tik buvo gavęs premiją, ir jam buvo likę septyniasdešimt penki doleriai. Jis visus juos atidavė Perišui.

— Pasilikite pinigų taksi, bičiuli, — pasakė Perišas nerūpestingai kišdamas dolerius į šoninę kišenę ir patapšnojo Maiklui per petį. — Mes jums užmušim porą šunsnukių.

— Ačiū, — atsakė Maiklas ir įsidėjo piniginę. Jis nebenorėjo kalbėti su Perišu. — Jūs liekate prie baro?

— Ar čia yra koks padorus viešnamis? — paklausė Perišas.

— Ne.

— Tada lieku čia.

— Na, mes dar susitiksim, — pasakė Maiklas. — Man reikia su kai kuo šnektelti.

— Žinoma, bičiuli, — Perišas šaltai nusilenkė. — Ačiū už pinigus.

— Niekis.

— Žinoma, bičiuli. — Perišas pasigręžė į savo taurę — jo platūs kampuoti pečiai atrodė nelyginant tvirtovė, apgaubta mėlynos saržos kostiumu su atlasiniais atvartais.

Maiklas iš lengvo nužingsniavo per kambarį prie būrelio svečių, susibūrusių kampe. Dar iš tolo jis pamatė tenai Luizą — ji žiūrėjo į jį ir klausiamai šypsojo. Luiza buvo, kaip pasakytų Laura, jo „buvusi draugužė“, tik skirtumas tas, jog, iš teisybės, jie ir dabar palaikė intymius santykius. Luiza ištekėjo, bet viskas taip išėjo, kad protarpiais, tai neilgai, tai ilgesnį laiko tarpą, juodu virsdavo meilužiais. Maiklas suprato, jog vieną gražią dieną jų santykiai iškils aikštėn ir bus pasmerkti. Tačiau mažutė, tamsi, pažiūrėti sumaninga Luiza, garsėjanti kaip viena iš dailiausių moterų Niujorke, švelni ir nereikli, savotiškai buvo brangesnė Maiklui nei žmona. Kartais, gulėdama žiemos dieną šalia jo svetimam bute, Luiza atsidusdavo ir, stebeilydama į lubas, sakydavo:

— Na, argi ne nuostabu? Bet, man regis, vieną kartą mums reikėtų visa tai baigti.

Nors nei ji, nei Maiklas niekad apie tai rimtai nesusimąstydavo.

Dabar ji stovėjo šalia Donaldo Veido. Akimirką Maiklui dingtelėjo nemaloni mintis apie gyvenimo vingrybes, bet tuoj pradingo, vos tik pabučiavo Luizą ir pasveikino su Naujaisiais metais.

Jis oriai paspaudė ranką Veidui, kaip visada stebėdamasis, kodėl vyrai mano esant būtina rodyti tokį širdingumą buvusiems savo žmonų meilužiams.

— Sveiki, — pasisveikino Luiza. — Seniai jus bemačiau. Kaip jums tinka šita eilutė. O kur ponia Vaiteiker?

— Jai dabar buria ateitį, — pasakė Maiklas. — Laura nesiskundžia praeitimi. Dabar ji nusprendė pasirūpinti dėl ateities. O kur jūsų vyras?

— Nežinau. — Luiza neaiškiai mostelėjo ranka ir rimtai nusišypsojo, kaip kad ji šypsodavosi tiktai jam. — Kažkur čia pat.

Veidas vos linktelėjo ir nuėjo į šalį. Luiza nulydėjo jį žvilgsniu.

— Jis, regis, sukosi apie Laurą? — paklausė ji.

— Nebūk liežuvininkė.

— Aš tik iš smalsumo.

— Šitas kambarys kimšte prisikimšęs žmonių, kurie sukosi apie Laurą. — Su ūmiai užplūdusiu nepasitenkinimu jis nužvelgė svečius. Veidas, Telbotas, o štai dar vienas atėjo — aukštas ir liesas aktorius, vardu Morenas, kuris filmavosi kartu su Laura viename iš filmų. Jųdviejų pavardės buvo paminėtos greta vienoje laikraščio skiltyje, kur skelbiamos Holivudo paskalos; po šios žinutės Laura vieną ankstų rytą paskambino Maiklui į Niujorką ir ėmė įtikinėti jį, kad ji su Morenų tik buvo kartu viename studijos surengtame oficialiame priėmime ir 1.1.

— Šitas kambarys, — atitarė jam Luiza, — pilnas moterų, apie kurias kitados sukiojaisi tu. O gal žodis „kitados“ ne visai tiksliai perteikia tai, ką aš norėjau pasakyti?

— Šiais laikais pobūviai darosi per daug dideli, — pasakė Maiklas. — Daugiau aš į juos nebevaikščiosiu. Ar čia nėra kokios vietelės, kur mudu galėtume ramiai sau pasėdėti, susikibę už rankų, ir pasišnekėti?

— Pamėginsim surasti, — atsakė Luiza ir, paėmusi jį už rankos, nusivedė pro svečius į užpakalinius kambarius. Pravėrusi vienas duris, Luiza pažvelgė vidun. Kambary buvo tamsu ir ji mostu parodė Maiklui, kad jis eitų jai įkandin. Juodu įstypino ant pirštų galiukų, atsargutėliai uždarė duris ir susmuko ant mažytės kušetės. Po ryškių apšviestų kambarių Maiklas iškart nieko nematė. Jis palaimingai užsimerkė ir pajuto, kaip Luiza prisiglaudė prie jo ir švelniai pabučiavo į skruostą.

— Na, ar dabar geriau? — paklausė ji.

Kambaryje kitoje pusėje sugirgždėjo lova ir dabar, kai Maiklo akys apsiprato su prieblanda, jis pamatė, kaip nuo lovos nerangiai pakilo figūra ir ėmė kažko grabalioti ant stalelio. Pasigirdo, kaip į lėkštelę barkštelėjo puodelis, žmogus jį pakėlė prie lūpų ir gurkštelėjo.

— Pažeminimas. — Tardamas vieną žodį, jis nugėrė iš puodelio du gerus gurkšnius, ir Maiklas pažino Arnio balsą. Dramaturgas sėdėjo ant lovos krašto, nukoręs kojas, paskui pasilenkė, vos nenuvirsdamas, ir įsistebeilijo į kitą lovą. — Torni! — šūktelėjo jis. — Torni, ar tu nemiegi?

— Ne, pone Arni, — nuo pagalvės atsklido dešimtmečio berniuko balsas. Tai buvo Džonsonų, šio buto šeimininkų, sūnus.

— Su Naujais metais, Torni.

— Su Naujais metais, pone Arni.

— Nenoriu tavęs trukdyti, Torni. Bet man įgriso suaugusiųjų draugija, štai ir atėjau čionai palinkėti jaunajai kartai laimingų Naujųjų metų.

— Labai ačiū, pone Arni.

— Torni...

— Taip, pone Arni? — Tomis visiškai išsibudino ir pagyvėjo. Maiklas jautė, kaip Luiza vos tvardosi nekikendama, o jam buvo ir juokinga, ir nemalonu, kad pateko į tokią padėtį ir dabar yra priverstas tylėti.

— Torni, — toliau kalbėjo Arnis, — ar nori, kad papasakočiau vieną istoriją?

— Aš mėgstu klausytis istorijų, — atsiliepė Tomis.

— Palauk... — Arnis vėl gurkštelėjo iš puodelio ir garsiai barkštelėjo jį ant lėkštelės. — Palauk. Aš juk nežinau nė vienos istorijos, kuri tiktų vaikams.

— Man patinka visokios istorijos, — pasakė Tomis. — Praėjusią savaitę aš perskaičiau knygą „Liesas vyras“.

— Gerai, — iškilmingai ištarė Arnis. — Aš tau papasakosiu vieną istoriją, Torni, neskirtą vaikams. Savo gyvenimo istoriją.