Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

— Aš tik arbatėlę gurkšnoju, — pasiaiškino Arnis.

Jis pasigręžė ir nukiūtino šalin — nerangus, senstantis, žili plaukai prilipę prie aukštos prakaituotos kaktos.

— Ponas Arnis negeria, — pareiškė Felisa barmenui.

— Klausau, ponia.

— O Viešpatie, — kreipėsi Felisa į Maiklą. — Aš galėčiau sudraskyt jį į gabalus. Jis stačiai varo mane iš proto. O juk iš esmės Arnis toks mielas žmogus.

— Tikrai, puikus žmogus, — sutiko Maiklas.

— Ar jis šėliojo? — susirūpinusi paklausė Felisa.

— Na ką jūs!

— Bijau, kad jo niekas daugiau niekur nebekvies, o ir dabar jau jo vengia... — pasiskundė Felisa.

— Nemanau, — pasakė Maiklas.

— Net jeigu ir taip, — liūdnai kalbėjo Felisa, — Arniui vis tiek labai sunku. Jis murkso savo kambaryje ir pasakoja visiems, kas tik jo klauso, kad jis išsisėmė. Atsivedžiau jį čionai, manydama, kad jam bus ne prošal pabūti tarp žmonių ir kad aš galėsiu stebėti jį. — Felisa gūžtelėjo pečiais, žvilgsniu palydėdama nueinančią persikreipusią Arnio figūrą. — Kai kuriems vyrams reikėtų nukirsti rankas per riešus, vos tik jie prisilies prie pirmosios taurelės vyno.

Senamadišku rafinuotu gestu ji pasikėlė sijoną ir, šiugždėdama tafta, išėjo įkandin dramaturgo.

— Ko gero, aš mielai išgerčiau, — pasakė Maiklas.

— Aš irgi, — palaikė jį Laura.

— Ir aš jus palaikysiu, — sutiko Perišas.

Jie tylomis stovėjo prie baro, žiūrėdami, kaip barmenas pila į taures gėrimus.

— Piktnaudžiavimas alkoholiu, — iškilmingu pamokslininko tonu pareiškė Perišas, tiesdamas ranką į taurę, — tai vienas iš dalykų, kurie stato žmogų į aukštesnę padėtį už gyvulį.

Jie visi nusijuokė; prieš gerdamas, Maiklas ženklu parodė Perišui, jog kelia tostą už jį.

— Už Madridą! — ramiai, be jokių ceremonijų pasakė Perišas.

— Už Madridą! — tyliai kvėpčiodama atsiliepė Laura.

Maiklas dvejojo, jis pajuto, jog jį apima ankstesnis nerimas, bet paskui irgi pasakė:

— Už Madridą!

Ir visi išgėrė.

— Kada jūs sugrįžote? — paklausė Maiklas, jausdamasis kažkaip nesmagiai.

— Prieš keturias dienas, — atsakė Perišas. Jis vėl pakėlė taurę prie lūpų. — Pas jus Amerikoje puikūs gėrimai, — pridūrė jis šypsodamas. Jis gėrė be perstojo, kas penkias minutes vėl prisipildamas taurę, bet iš pažiūros nerodė jokių girtumo požymių, tik jo veidas darėsi vis raudonesnis.

— Kada jūs išvažiavote iš Ispanijos? — paklausė Maiklas.

— Prieš dvi savaites.

„Prieš dvi savaites, — pagalvojo Maiklas, — jis dar klaidžiojo užšalusiais keliais, su šautuvu, pusiau karine uniforma, virš galvos jam skraidė lėktuvai, aplink juodavo šviežiai supilti kapai. O dabar štai stovi čia mėlyna eilute, nelyginant šoferis savo paties vestuvėse, skimbčioja ledo kubelius taurėje, jį supa žmonės, kurie plepa apie paskutinę savo kino juostą ir apie tai, ką apie jį kalba kritikai ir kodėl kūdikis miegodamas užsidengia kumšteliais akis; kambario kampe vyrukas su gitara dainuoja balades, neva sukurtas Pietuose; ir visa tai vyksta turtingame, kilimais išklotame, sausakimšame svečių bute, esančiame vienuoliktame aukšte namo, kuriam visiškai niekas negresia. Pro aukštus jo langus atsiveria vaizdas į parką, o virš baro kabo fuksinu nupiešta mergina su trimis krūtimis. Ir netrukus jis leisis į prieplauką — ji matyti pro šituos langus, — sės į garlaivį ir išplauks atgal į Ispaniją. Ir iš jo veido sunku pasakyti, ką jis išgyveno, iš geraširdiškai šiurkštaus elgesio nesuprasi, ar jis žino, kas jo laukia.“

„Žmonės, — galvojo Maiklas, — tiesiog stebėtinai prisitaiko. Juk Perišas daug vyresnis už mane ir gyveno neabejotinai daug sunkesnį gyvenimą, ir vis dėlto jis buvo Ispanijoje, dalyvavo ilguose žygiuose kraujais paplūdusioje žemėje. Jis žudė ir rizikavo būti nužudytas, o dabar grįžta atgal tęsti to paties gyvenimo. Maiklas truktelėjo galvą akimirksnį pajutęs neapykantą pats sau — jam nepatiko, kad vakarėlyje dalyvauja šitas raudonveidis žmogus šiurkščiomis rankomis, tarytum mandagus policininkas, sergstintis Maiklo sąžinę.

— ...pinigų, štai ko mums reikia, — toliau kalbėjo Perišas, kreipdamasis į Laurą, — pinigų ir politinės paramos. Norinčių kautis mes rasim į valias. Bet britų vyriausybė konfiskavo visą respublikonų auksą Londone, o Vašingtonas padeda Frankui. Mes priversti siųsti savo žmones nelegaliai, o tam reikia pinigų — kyšiams, kelionės išlaidoms ir taip toliau. Kartą apkasuose už Universiteto miestelio, kai buvo taip šalta, jog, prisiekiu visais šventaisiais, net banginiui būtų nušalę speniai ant pilvo, prie manęs priėjo bičiuliai ir sako: „Perišai, drauguži, tu vis tiek tuščiai eikvoji čia šaudmenis — mes dar nematėm, kad būtum užmušęs nors vieną fašistą. Užtat tavo liežuvis gerai pakaustytas, ir mes nutarėme išsiųsti tave atgal į Valstijas. Papasakok ten keletą širdį veriančių spalvingų istorijų apie didvyrius nemirtingos Internacionalinės brigados, besikaunančios su fašistais. Ir sugrįžk čionai su pilnom kišenėm pinigų.“ Štai aš ir kalbu mitinguose ir duodu visišką valią savo vaizduotei. Nespėji nė atsigosti, o publika jau užsidega entuziazmu ir darosi neįtikėtinai dosni. Žiūrėdamas į šitas merginas ir matydamas lyg iš gausybės rago byrančius pinigus, aš pradedu galvoti, jog radau tikrąjį pašaukimą kovoje už laisvę. — Perišas nusišypsojo, jo nuostabiai lygūs dirbtiniai dantys blykstelėjo laimingame jo veide, ir jis pastūmė barmenui tuščią taurę. — Norite išgirsti baisių pasakojimų apie kruviną iškankintos Ispanijos kovą už laisvę?

— Na jau ne, — užprotestavo Maiklas, — juolab po tokios įžangos.

— Tokiems žmonėms tiesa ir nereikalinga, — pasakė Perišas ūmiai išblaivėjęs, nuo jo veido nuslinko šypsena. Jis apsisuko aplinkui ir nužvelgė kambarį. Ir pirmą kartą iš jo šalto, griežto, vertinančio žvilgsnio Maiklas suprato, kiek daug išgyveno šitas žmogus.

— Bėgliai, jaunuoliai, kurie atvažiavo į Ispaniją penkis tūkstančius kilometrų, ūmiai nustebo sužinoję, kad čia, pasirodo, galima numirti gavus kulką į pilvą. Susmirdę prancūzų muitininkai, reikalaujantys kyšių už tai, kad viduržiemį praleistų žmones su kraujuojančiom kojom per sieną Pirėnuose. Visur vien sukčiai, melagiai ir kombinatoriai. Visur — ir uostuose, ir įstaigose. Net batalione, kuopoje, visai šalia priešakinėse linijose galima sutikti mamyčių sūnelių, kurie, matydami, kaip krinta jų draugai, netikėtai pareiškia: „Aš, matyt, apsirikau. Tai atrodo visai ne taip, kaip atrodė Dartmute.“

Prie baro priėjo mažutė, putli maždaug keturiasdešimties metų moterytė mergiškai rožine suknele ir paėmė Laurą už rankos.

— Laura, brangioji, — pasakė jinai. — Aš ieškojau tavęs. Tavo eilė.

— Nejau?! — sušuko Laura, pasigręždama į blondinę. — Atleisk, kad priverčiau tave laukti, bet ponas Perišas taip įdomiai pasakoja.

Išgirdęs žodį „įdomiai“, Maiklas kiek susiraukė, o ponas Perišas nusišypsojo abiem moterims vienodai gosliai.

— Aš greitai sugrįšiu, — pažadėjo Laura Maiklui. — Sintija buria moterims, ir dabar kaip tik mano eilė.

— Paklauskit, — garsiai pasakė Perišas, — ar jums nelemta sutikti keturiasdešimtmečio airio su dirbtiniais dantim.

— Paklausiu, — nusijuokė Laura ir išėjo už parankės su būrėja.

Maiklas žiūrėjo, kaip Laura tiesia ir kiek geidulinga eisena eina per kambarį. Jis pamatė, kad ją stebi dar du vyriškiai — aukštas, simpatingas Donaldas Veidas ir kažkoks Telbotas. Juodu abu priklausė tai žmonių kategorijai, kuriuos Laura vadino „buvusiais gerbėjais“. Atrodė, jog jie visada kviečiami į tuos pačius pobūvius kaip ir Vaiteikeriai. Maiklas kartais su nerimu susimąstydavo apie terminą „buvęs gerbėjas“. Jis nėmaž neabejojo, kad su abiem jais kadaise Laura turėjo romaną, o dabar nori priversti jį patikėti, kad nebeturi su jais nieko bendro. Ūmiai visa šita situacija ėmė jį erzinti, nors viską permąstęs Maiklas suprato, jog šiuo momentu yra bejėgis ką nors pakeisti.