Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Na ir vietelė, nei iš šio, nei iš to dingtelėjo Nojui. Ir kaip čia galima švęsti Naujuosius metus! Jis susigūžė nuo plūstelėjusio šalčio, bet langą paliko atvirą. Nojus dirbo užsakymų klerku vienoje Čikagos siuntinių firmoje. Jis pats sau sąžiningai prisipažino, jog džiaugėsi atsiradus dingsčiai atvažiuoti į Kaliforniją, net jeigu ir dėl to, kad būtų šalia mirštančio tėvo. Saulės nužerta pakrantė, įkaitęs paplūdimių smėlis, sodai, kur medžių lapai maudosi saulės šviesoje, dailutės merginos... Nojus apsižvalgė ir niūriai nusišypsojo. Jau visą savaitę lijo, o tėvas vis atidėliojo savo išėjimą į nežinią. Nojui buvo likę iš viso septyni doleriai, be to, kaip jis sužinojo, kreditoriai jau buvo uždėję areštą tėvo fotostudijai. Net pačiu geriausiu atveju, jeigu pavyks viską išparduoti aukščiausiom kainom, jie gali tikėtis gauti po trisdešimt centų nuo kiekvieno dolerio. Nojus buvo nuėjęs prie nušiurusios mažytės studijos netoli vandenyno ir žvilgtelėjo vidun pro uždarytas veidrodinio stiklo duris. Jo tėvas specializavosi labai meniškų, labai retušuotų jaunų moterų portretų srityje. Pro dulkiną, seniai valytą stiklą į Nojų žvelgė daugybė gražuolių, smarkiai apvedžiotom ir mieguistom akim, drapiruotų juodu aksomu, efektingai apšviestais veidais. Tokias ateljė tėvas atidarydavo tai vienam šalies krašte, tai kitam, ir jo profesija pirma laiko nuvarė į kapus Nojaus motiną; tokios ateljė dažnai atsirasdavo sezono metu nušiurusiuose namuose, keletą mėnesių šiaip ne taip išsilaikydavo, o paskui prapuldavo, palikusios tik neprirašytas apiplyšusias buhalterines knygas, nemaža skolų ir krūvas išblukusių fotografijų bei reklaminių lapelių — visą šitą šlamštą galiausiai sudegindavo užpakaliniam kiemelyje nauji nuomininkai.

Per savo gyvenimą Jokūbas išmėgino daugybę profesijų — prekiavo vietomis kapinėse ir kontraceptinėmis priemonėmis, nekilnojamuoju turtu ir bažnytiniu vynu, reklamos plotais, padėvėtais baldais ir vestuviniais apdarais, o vienu metu — stačiai neįtikėtina — net turėjo krautuvėlę jūrininkams Baltimorėje, Merilando valstijoje. Tačiau nė vienas iš šitų verslų jam nedavė galimybės bent kiek prasigyventi. Ir vis dėlto ilgo, gerai pakaustyto liežuvio dėka, kuriuo be paliovos lankstė citatas iš Biblijos, savo senamadiško gražbyliavimo dėka, taip pat dėl išraiškingo, gražaus veido ir per kraštus besiliejančios energijos jis visuomet įsigudrindavo susirasti moterų ir jos užpildydavo jam skirtumą tarp to, ką Jokūbas užsidirbdavo savo prakaitu kovoje už būvį, ir to, ko jam iš tikro reikėjo pragyvenimui. Jo vienintelis sūnus Nojus gyveno netvarkingą ir klajoklišką gyvenimą. Jis dažnai būdavo paliekamas vienas, ilgai gyvendavo pas kažkokius tolimus giminaičius arba, vienišas ir persekiojamas, gyvaliodavo skurdžiuose mokyklose-internatuose.

— Pagonys degina krosnyje mano brolį Izraelį.

Nojus atsiduso ir uždarė langą. Jokūbas gulėjo išsitiesęs visu ūgiu ir plačiai atvertomis akimis žvelgė į lubas. Nojus uždegė vienintelę lemputę, pridengtą rausvu, kur ne kur pradegusiu popierium, ir vaistais persismelkusiame kambaryje pasklido lengvas svilėsių kvapas.

— Ar galiu kuo padėti, tėve? — paklausė Nojus.

— Aš regiu ugnies liežuvius, — atsakė Jokūbas. — Aš užuodžiu degančios mėsos kvapą. Aš regiu, kaip treška ugnyje brolio kaulai. Aš palikau jį ir šiandien jis miršta tarp kitatikių.

Nojus vėl pajuto susierzinimą. Jokūbas nematė savo brolio trisdešimt penkerius metus — išvažiuodamas į Ameriką, paliko jį Rusijoje padėti motinai su tėvu. Iš tėvo kalbų Nojus žinojo, kad jis niekino savo brolį ir kad juodu išsiskyrė priešais. Bet prieš porą metų tėvas kažkaip gavo nuo brolio laišką iš Hamburgo, kur šis išvažiavo 1919 metais. Tai buvo nevilties kupinas laiškas, tikras pagalbos šauksmas. Nojus turėjo pripažinti, kad tėvas padarė viską, kas įmanoma, — parašė begalę laiškų į Imigracijos biurą ir netgi buvo nukakęs į Vašingtoną. Barzdotas, senamadiškas, nei rabinas, nei garlaivių šuleris, jis tarsi vaidulas klydinėjo Valstybės departamento koridoriais ir kalbėjosi su saldžiakalbiais, tačiau neatjaučiančiais jaunais žmonėmis — Prinstono ir Harvardo auklėtiniais, kurie išsiblaškę ir su panieka sklaidė popierius ant savo poliruotų stalų. Bet iš to nieko neišėjo; po vienintelio nevilties kupino pagalbos šauksmo stojo grėsminga tyla — vokiečių valdininkai neatsakinėjo į paklausimus. Jokūbas sugrįžo į fotostudiją saulės užlietoje Santa Monikoje pas savo kūningą našlelę ponią Morton. Ir štai šįvakar, kai už lango kilsavo rūkas su raudonais atšvaitais, kai artėjo prie galo senieji metai, o kartu su jais ir jo paties gyvenimas — pasak gydytojo, jam tebuvo likę vos kelios valandos, — Jokūbas vėl prisiminė savo paliktą ir užkluptą suirutės Europoje brolį, ir jo kiaurai veriantis pagalbos šauksmas vėl nuskambėjo susidrumstusioje mirštančiojo sąmonėje.

— Kūnas, — prabilo Jokūbas skardžiu ir stipriu net mirties patale balsu, — mano kūno kūne, mano kaulų kaulai, tu esi baudžiamas už mano kūno ir mano sielos nuodėmes.

„O Viešpatie! — pagalvojo Nojus, žvelgdamas į tėvą. — Ir kodėl jis visada turi kalbėti baltomis eilėmis tarsi mitologinis piemuo, diktuojantis sekretorei ant Judėjos kalvos?“

— Nesišypsok. — Jokūbas smaigė sūnų žvilgsniu, ir jo akys tamsiose akiduobėse buvo stebėtinai gyvos ir viską suprantančios. — Nesišypsok, sūnau, mano brolis už tave dega ugnyje.

— Aš ir nesišypsau, tėve. — Nojus ramindamas palietė Jokūbo kaktą. Oda buvo karšta ir šiurkšti, ir Nojus pajuto, kaip jo pirštų galiukais perėjo lengvas pasišlykštėjimo traukulys.

Jokūbo veidas buvo iškreiptas niekinamos prisiekusio oratoriaus grimasos.

— Štai tu stovi čia su savo pigiu amerikietišku kostiumu ir galvoji: „Na, ką jis turi bendra su manim? Jis man svetimas žmogus. Aš niekad jo nemačiau, ir kas man, jeigu jis numirs Europos pekloje! Pasaulyje juk kiekvieną minutę kas nors miršta.“ Bet jis tau ne svetimas. Jis visų gujamas žydas, o tu irgi žydas, ir tave irgi visi guja.

Jokūbas išsekęs užmerkė akis, ir Nojus pagalvojo, kad jeigu tėvas kalbėtų paprasta normalia kalba, visa tai veiktų ir jaudintų. Ir kas pagaliau nebūtų sukrėstas, matydamas mirštantį tėvą, tokį vienišą paskutinę savo gyvenimo akimirką, kamuojamą minties apie brolį, užmuštą už penkių tūkstančių mylių, sielvartaujantį dėl savo tautos likimo. Ir nors Nojus nežiūrėjo į savo dėdės mirtį kaip į asmeninę tragediją, tačiau būdamas sveikai protaujantis žmogus jis negalėjo nejausti, kaip jį slegia visa tai, kas dedasi Europoje. Bet jam taip dažnai tekdavo klausytis tėvo postringavimų, taip dažnai tekdavo stebėti jo teatrališkas manieras siekiant išorinio efekto, jog dabar jokios senio gudrybės negalėjo Nojaus sujaudinti. Ir stovėdamas šalia jo, žvelgdamas į papilkėjusį veidą ir klausydamasis nelygaus kvėpavimo, jis galvojo tik apie viena: „Dieve gailestingas, nejau tėvas vaidins savo vaidmenį iki paskutinio atodūsio?“

— Kai aš palikau jį, — prabilo tėvas, neatmerkdamas akių, — kai išvykau iš Odesos 1903 metais, Izraelis davė man aštuoniolika rublių ir pasakė: „Tu niekam tikęs. Su tuo aš tave ir sveikinu. Paklausyk mano patarimo. Visada pasikliauk moterimis. Amerika šiuo atžvilgiu neturėtų būti išimtis. Moterys ten tokios pat idiotės kaip ir visur kitur. Jos išlaikys tave.“ Mudu nepaspaudėm kits kitam rankos, ir aš išvažiavau. O juk jis, nepaisant visko, turėjo paspausti man ranką, kaip manai, Nojau?

Jo balsas staiga pasikeitė — pritilo ir virto vos girdimu šnabždesiu, ir jau nebepanėšėjo Nojui į spektaklį.