Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Nojus prisivertė pažvelgti į mirusį tėvą ir visą minutę nenuleido žvilgsnio nuo jo veido. Jis mėgino pravirkti. Jam atrodė, kad tokią žiemos naktį, baigiantis seniesiems metams, visų apleistas žmogus turi teisę tikėtis, kad nors vienatinis jo sūnus išspaus dėl jo ašarą.

Pakankamai suaugęs, Nojus retai tepagalvodavo apie tėvą. O jeigu kartais ir pagalvodavo, tai tik su kartėliu. Bet dabar, žvelgdamas į blyškų, raukšlėtą veidą, iškilusį ant pagalvės tarsi akmeninė statula, išdidi ir kilni, kaip Jokūbas ir įsivaizdavo save mirties patale, Nojus sąmoningai prisivertė sukaupti visas mintis apie tėvą. Kokį kelią tėvas gavo sukarti, kad atsidurtų šitame ankštame kambarėlyje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Palikęs purvinas Odesos gatves, jis perkirto visą Rusiją, perplaukė Baltijos jūrą, vandenyną ir galop atsidūrė klegančiame, skambančiame Niujorke. Nojus užmerkė akis ir mėgino įsivaizduoti tėvą jauną, energingą ir vinklų, su ta gražia kakta ir grobuoniška nosimi — jis greitai, su įgimtu oratoriaus laisvumu perėjo prie anglų kalbos; žingsniuodamas po žmonių knibždančias gatves, jis visad gyvomis savo akimis kažko ieškodavo, visad mokėdavo įžūliai nusišypsoti ir merginoms, ir partneriams, ir klientams... Nojus įsivaizdavo tėvą, klajojantį po Pietus, Atlantą ir Taskalūzą; pasitikintis savimi, suktas ir ilgapirštis, Jokūbas iš esmės niekada per daug nesidomėjo pinigais, bet visuomet jų prasimanydavo visaip sukčiaudamas ir tuoj pat juos iššvaistydavo. Juokdamasis ir traukdamas juodus cigarus, jis atsidurdavo čia viename šalies gale, čia kitame, čia Minesotos valstijoje, čia Montanoje, jį gerai pažinojo smuklėse ir lošimo namuose, jis galėjo padrožti nešvankų sąmojį ir čia pat pacituoti ką nors iš Biblijos; Čikagoje, vedęs Nojaus motiną, Jokūbas kurį laiką buvo rimtas ir rūpestingas, švelnus ir atidus ir net, galimas daiktas, jog tuo metu, pastebėjęs šerkšnijančius plaukus ir atsisveikindamas su jaunyste, jis buvo apsisprendęs įsikurti ir tapti doru piliečiu. Nojus prisiminė ir tai, kaip kitados Jokūbas, sėdėdamas po pietų pliušiniais baldais apstatytoje svetainėje, sodriu baritonu dainavo jam: „Kartą ėjau pro parką, linksmą linksmą gegužės mėnesį“...

Nojus papurtė galvą. Kažkur giliai pasąmonėje lyg aidas suskambėjo jaunas ir stiprus balsas: „Linksmą linksmą gegužės mėnesį.. — ir jis ne iškart nutilo.

Juo labiau jo dienų ratas dilo į nuobaigas, juo labiau Jokūbas leidosi žemyn. Jo varganos įmonės darėsi vis varganesnės, jo žavesys nubluko, priešų padaugėjo — rodės, visas pasaulis susitelkė prieš jį. Nesėkmė Čikagoje, nesėkmė Siatle, nesėkmė Baltimorėje, ir galiausiai čia, Santa Monikoje, jo paskutinėje skurdžioje užuoglaudoje... „Aš gyvenau apgailėtinai, visus apgaudinėjau, nuvariau į kapus savo žmoną, turiu tiktai vieną sūnų ir nededu į jį jokių vilčių. Aš bankrutavau...“ Mintis apie apgautą brolį, išleidusį paskutinį kvapą krosnies liepsnose, persekiojo jį per metus ir vandenynus...

Nojus įsistebeilijo į tėvą sausomis akimis. Jokūbo burna buvo pravira ir tiesiog iki skausmo gyva. Nojus pašoko, svirdinėdamas priėjo prie tėvo ir pamėgino užverti jam burną. Palietęs ranka barzdą, Nojus pajuto, kad ji sustirusi ir šiurkšti, ir kai jis pamėgino sučiaupti burną, velionio dantys garsiai ir keistai klanktelėjo. Bet vos tik Nojus atitraukė ranką, lūpos vėl prasivėrė, tarsi pasirengusios sakyti kalbą. Nojus vis energingiau ir energingiau mėgino sučiaupti burną. Žandikauliai tyliai klanktelėdavo ir apatinis vėl atšokdavo, vos tik Nojus atitraukdavo ranką, burna vėl atsiverdavo ir geltonoje šviesoje sublizgėdavo dantys. Nojus įsirėmė keliais į lovą, kad turėtų geresnę atsparą. Bet jo tėvas, užsispyręs senis, visą gyvenimą priešgyniavęs savo tėvams, mokytojams, broliams, žmonai, savo sėkmei, kompanionams, meilužėms, sūnui ir dabar liko ištikimas sau.

Nojus žingtelėjo atgal. Blyški, pasigailėtina senio burna po nukarusiais baltais ūsais ant pilkos pagalvės taip ir liko pravira.

Ir pirmąkart po tėvo mirties Nojus pravirko.

Ketvirtas skyrius

Sėdėdamas su šalmu ant galvos atvirame žvalgybiniame automobiliuke, Kristianas jautėsi kažkaip nesmagiai, tarsi būtų koks apgavikas. Jie linksmai riedėjo medžiais apsodintu Prancūzijos keliu. Nerūpestingai pasidėjęs ant kelių lengvą automatą, jis valgė vyšnias, kurių prisiskynė sode prie Mo. Kažkur priešaky, už neaukštų žalių kalvų, plytėjo Paryžius. Kristianas suprato, jog prancūzams, kurie veikiausiai dyrėjo į jį pro užvertas akmeninių namų, stovinčių palei kelią, langines, jis atrodo kaip užkariautojas, rūstus karys, griovėjas. Tuo tarpu jis dar negirdėjo nė vieno šūvio, o karas šiuose kraštuose jau baigėsi.

Kristianas pasigręžė į Brantą, sėdintį jam už nugaros, norėdamas sušnekti. Brantas, vienos propagandos kuopos fotografas, prisiplakė prie jų žvalgybos būrio dar Mece. Šitas gležnas, inteligentiškos išvaizdos žmogus ligi karo buvo nežymus dailininkas. Kristianas susidraugavo su juo Austrijoje, kur Brantas buvo atvažiavęs vieną pavasarį paslidinėti. Branto veidas buvo įdegęs skaisčiai raudonai, akys ašarojo nuo vėjo, o šalmas darė jį panašų į berniuką, žaidžiantį kieme kareivukus. Pažvelgęs į jį, Kristianas nusišypsojo. Brantas sėdėjo susigūžęs siauroje sėdynėje, prispaustas kūningo kapralo iš Silezijos, kuris patenkintas išsipleikė sau ant krūvos fotoreikmenų ir atsišliejo į Branto kojas.

— Ko juokiesi, seržante? — paklausė Brantas.

— Iš tavo nosies spalvos, — atsakė Kristianas.

Brantas atsargiai palytėjo savo nudegusią, nusilupusią nosį.

— Jau septinta oda eina, — pasakė jis. — Su tokia nosim geriau nekelt kojos laukan. Nagi pasiskubink, seržante, man reikia kuo greičiau nukakti į Paryžių. Aš noriu išgerti.

— Kantrybės! — atsakė Kristianas. — Truputėlį kantrybės. Argi tu nežinai, kad vyksta karas?

Kapralas iš Silezijos pratrūko juoktis. Jis buvo linksmas, naivus ir paikas vaikinas ir visada stengdavosi įtikti vyresnybei. Nuo tos minutės, vos tik jie atsidūrė Prancūzijoje, jis neprarado smagumo. Vakarykščiai, gulėdamas greta Kristiano ant antklodės šalia kelio, jis labai rimtai išsakė viltį, jog karas gal baigsis negreitai. Mat jis turįs užmušti bent vieną prancūzą. Jo tėvas neteko kojos prie Verdeno 1916 metais, ir Krausas — toks buvo kapralo vardas — prisiminė, kaip būdamas septynerių metų, sugrįžęs iš bažnyčios Kūčių vakarą, jis išsitempė priešais vienkojį savo tėvą ir pasakė: „Aš galėsiu ramiai numirti tik tada, kai užmušiu prancūzą.“ Tai buvo prieš penkiolika metų. Dabar kiekviename naujame mieste jis su viltimi dairėsi į šalis, ieškodamas prancūzų, kurie galėtų jam padaryti tokią paslaugą. Šanlyje jis patyrė didžiausią nusivylimą, kai priešais kavinę išdygo prancūzų leitenantas su balta vėliava ir be vienintelio šūvio pasidavė į nelaisvę kartu su šešiolika eilinių.

Kristianas nukreipė akis nuo juokingo, degte degančio Branto veido ir pažvelgė atgal, kur, griežtai laikydamiesi septyniasdešimt penkių metrų intervalo, lygiu tiesiu keliu jiems pavymui riedėjo kiti du automobiliai. Kristiano leitenantas perdavė jo žinion tris automobilius, o pats su likusia būrio dalimi leidosi lygiagrečiu keliu. Jie gavo įsakymą važiuoti Paryžiaus link, kuris, kaip jie buvo patikinti, nesigins. Kristianas nusišypsojo jausdamas, jog mažumėlę apsvaigo galva iš pasididžiavimo: jam pirmą kartą buvo patikėta savarankiškai komanduoti tokiam padaliniui — trims automobiliams, vienuolikai kareivių, apsiginklavusių dešimčia šautuvų, automatų ir vienu sunkiuoju kulkosvaidžiu.