Ирвин Шоу - Jaunieji liūtai

Panelė Frimentl nutylėjo. Bet Maiklas pastebėjo, kad ji sugniaužė kumščius ir įsistebeilijo į juos.

— Tai buvo neišvengiama, — niūriai atsiliepė Džonsonas. — Visi suprato, kad taip bus.

Maiklas pakėlė kartelę ir įsmeigė ją smailiuoju galu į žemę.

— Tu smeigi ją ne ten! — šaižiai ir irzliai užriko Laura. — Kiek tau sykių reikia kartoti, kad čia negerai tiesti tinklą.

Ji pripuolė prie Maiklo, išplėšė jam iš rankų kartelę ir rakete smarkiai sudavė per ranką. Šis kvaila veido išraiška pažvelgė į žmoną, tebestovėdamas sulenktomis rankomis, tarsi vis dar būtų laikęs kartelę. „Ji verkia, — nusistebėjo jis. — Kodėl jinai verkia, velniai griebtų?“

— Va čia! Čia reikia tiesti tinklą! — dabar jau nesivaržydama šaukė Laura, isteriškai grūsdama kartelę į žemę.

Maiklas neskubriais žingsniais priėjo prie Lauros ir atėmė iš jos kartelę. Jis nė pats nesuprato, kam tai daro. Tik jautė, jog nebegali klausytis žmonos spiegimo ir žiūrėti, kaip ji baksnoja kartim į žolę.

— Aš pats sutvarkysiu, — kažkaip nei šiaip, nei taip pasakė jis. — O tu patylėk!

Laura pažvelgė į jį, jos dailų veiduką iškreipė neapykantos grimasa. Ji užsimojo ir sviedė badmintono raketę Maiklui į galvą. Jis niauriai žiūrėjo, kaip žvilganti raketė, darydama lankstą medžių ir gyvatvorės fone, skrieja į jį, ir jam dingojosi, jog šitas skrydis tęsiasi amžinybę. Paskui išgirdo buką trinktelėjimą ir tik tada, kai raketė nukrito jam po kojom, suprato, jog ji pataikė jam į kaktą virš dešinės akies. Akį suskaudo ir iš kaktos ėmė tekėti kraujas, akimirką užsilaikė virš antakio, o paskui, šiltas ir tamsus, užplūdo akį. Verkianti Laura tebestovėjo toje pačioje vietoje su iškreiptu pykčio ir neapykantos veidu ir žiūrėjo į Maiklą.

Maiklas atsargiai padėjo kartelę ant žolės, pasigręžė ir nuėjo namo link. Jis susidūrė su priešais ateinančiu Toniu, bet juodu nieko vienas kitam nepasakė.

Maiklas įėjo į svetainę. Per radiją vis dar buvo transliuojama griausminga vargonų muzika. Jis prisišliejo prie židinio atbrailos ir pažvelgė į mažutį gaubtą veidrodėlį su masyviais paauksintais rėmais. Veidrodyje jis pamatė iškreiptą savo veidą: nosis atrodė labai ilga, kakta atlaši, smakras smailus. Raudonas brėžis virš akies atrodė mažytis ir kažkur labai labai toli. Paskui jis išgirdo, kaip už nugaros atsidarė durys ir į kambarį įėjo Laura. Ji priėjo prie radijo imtuvo ir išjungė.

— Juk tu žinai, kad aš nepakenčiu vargonų muzikos! — pasakė ji piktu, virpančiu balsu.

Maiklas pasigręžė į ją. Laura vilkėjo blyškiai oranžiniu baltai išmargintu kartūniniu sijonu; tarp kiklikėlio ir sijono buvo matyti glotni įdegusi oda. Su savo madingu vasarišku apdaru ji atrodė labai daili, grakšti ir gležna — visai kaip iš paveiksliuko žurnale Vogue , reklamuojančiame sukneles merginoms. Tačiau pikta, aikštinga jos veido išraiška su ašarų pėdsakais gadino visą įspūdį.

— Baigta, — pasakė Maiklas. — Tarp mudviejų viskas baigta. Ir tu tai supranti.

— Puiku. Nuostabu! Geriau nė negali būti.

— Ir kadangi jau mes pradėjom tokią šneką, — toliau kalbėjo Maiklas, — tai noriu tau pasakyti, kad nėmaž neabejoju dėl tavo ir Moreno santykių pobūdžio. Aš stebėjau tave.

— Puiku, — atsakė Laura. — Na ką gi, džiaugiuosi, kad tu žinai. Gali daugiau nesukti sau dėl to galvos. Tu esi visiškai teisus. Kas dar?

— Nieko, — atsakė Maiklas. — Aš išvažiuoju penktos valandos traukiniu.

— Ir nesidėk tokiu jau šventuoliuku! Aš irgi kai ką žinau apie tave! O jau tie laiškai apie tai, kaip tu liūdi be manęs Niujorke! Nė velnio tu neliūdėjai. Kad tu žinotum, kaip buvo koktu, sugrįžus į Niujorką, matyti visų tų moterų gailingus žvilgsnius. Ir kada tu susitarei susitikti su panele Frimentl? Antradienį papietauti? Gal man nueiti pas ją ir pasakyti, kad tavo planai pasikeitė ir tu galėsi susitikti su ja rytoj?.. — Ji kalbėjo greitakalbe, spigiu balsu, o jos liesas vaikiškų bruožų veidas buvo kupinas kančios ir pykčio.

— Gana, — pasakė Maiklas, jausdamasis kaltas ir sutrikęs. — Aš nebenoriu nieko girdėti.

— Ar turi dar klausimų!? — sušuko Laura. — Daugiau apie jokius vyrus nenori manęs paklausti? Daugiau nieko neįtari? O gal man padaryti sąrašą tau?

Laura pratrūko verkti ir sukniubo ant kušetės. „Labai jau gracingai, — šaltai pastebėjo Maiklas. — Stačiai inženiu.“ Laura įsikniaubė į pagalvę ir pasikūkčiodama raudojo. Jos gražūs plaukai pasklido aplink galvą it vėduoklė — šia poza ji buvo panaši į trapų vaiką su vakarine suknele, išsekusį, nusikankinusį. Maiklui staiga užėjo nenumaldomas noras prieiti prie jos, paimti į glėbį ir švelniai paguosti ją: „Vaikuti, na gana, vaikuti.“

Bet jis apsigręžė ir išėjo į sodą.

Svečiai buvo santūriai nuėję toliau nuo namo, į kitą sodo galą. Jie nejaukiai stovėjo susispietę į būrelį, ryškūs jų drabužiai aiškiai švietė sodrios žalumos fone. Maiklas priėjo prie jų, ranka trindamasis brėžį virš akies.

— Badmintono šiandien nežaisim, — pareiškė jis. — Man regis, jums geriau išeiti. Priėmimas sode karštą Pensilvanijos vasarą nenusisekė.

— Mes kaip tik jau einam, — sausai pasakė Džonsonas.

Maiklas su niekuo neatsisveikino. Jis stovėjo ir žiūrėjo, kaip pro šalį vienas po kito praplaukia neryškūs galvų kontūrai. Eidama pro Maiklą panelė Frimentl pažvelgė į jį ir greit nudelbė akis žemyn. Maiklas jai nieko nepasakė. Netrukus jis išgirdo, kaip paskui svečius užsidarė varteliai.

Stovėdamas ant ryškiai žalios žolės, Maiklas jautė, jog brėžis virš akies darosi lipnus nuo saulės. Varnos jam virš galvos vėl pakėlė kurtinantį triukšmą. Jis nepakentė varnų. Priėjęs prie sienos pasilenkė ir rūpestingai pasirankiojo keletą glūdžių, sunkių akmenų. Paskui atsitiesė ir šnairomis pažvelgė į varnas tarp medžių lapijos. Žingtelėjęs atgal, sviedė akmenį į tris varnas, tupinčias juoda, į akis krintančia eile. Jis pajuto, kokia lanksti ir stipri jo ranka. Akmuo net švilpdamas pralėkė tarp medžių šakų. Maiklas sviedė antrą akmenį, trečią, smarkiai ir greitai, ir paukščiai sukilo nuo šakų ir nuskrido, nuogąstingai krankdami ir plakdami sparnais. Niršiai atsivedėjęs, Maiklas dar paleido akmenį joms pavymui. Paukščiai pasislėpė miške ir mieguistam, vasaros saulės spindulių nužertam sode valandėlę įsivyravo tyla.

Šeštas skyrius

Nojus nervinosi. Pirmąkart gyvenime jis rengė vakarėlį ir dabar stengėsi prisiminti, kaip atrodė vakarėliai filmuose ir kaip jie buvo aprašyti žurnaluose ir knygose, kurias jis kitąsyk skaitė. Jis jau dukart buvo nuėjęs į virtuvėlę patikrinti, ar netirpsta trys tuzinai ledo kubelių, kuriuos juodu su Rodžeriu buvo nupirkę užkandinėj. Jis vis žvilgčiojo ir žvilgčiojo į laikrodį, vildamasis, kad Rodžeris su savo mergina sugrįš iš Bruklino anksčiau, nei ims rinktis svečiai; Nojus nuogąstavo, jog kaip tik tą akimirką, kai jam reikės būti ypač nevaržomam ir oriam, jis būtinai padarys kokį netaktą.

Juodu su Rodžeriu Kenonu gyveno viename kambaryje Niujorke prie Riversaid Draivo, netoli nuo Kolumbijos universiteto. Tai buvo didžiulis kambarys su židiniu, kurio, teisybė, negalėjai užkurti, ir iš vonios kambario, kiek išsisvėrus pro langą, buvo matyti Hadsono upė.

Po tėvo mirties Nojus kurį laiką blaškėsi po šalį. Jis visada norėjo pamatyti Niujorką. Visoje žemėje nebuvo tokios vietos, kur jį būtų galėję kas nors pririšti, ir čia, praėjus dviem dienom po atvykimo, jis jau susirado darbą. O paskui Viešojoje bibliotekoje Penktojoje aveniu sutiko Rodžerį.