Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

KELION Ė

Į ŽEMĖS CENTR Ą

ROMANAS

ANBO

KAUNAS 2002

VOYAGE AU CENTRE DE LA TERRE

UDK 840-3 Ve-177

par Jules Verne J. HETZEL, Paris, 1864

Verne, Julės

Ve-177 Kelionė į Žemės centrą: romanas / Žiulis Vernas; [vertė Laimonas Inis; panaudotos E. Riu iliustracijos]. — Kaunas: ANBO, 2002. — 286, [2] p.: iliustr., portr.

Kn. taip pat: Kelionė į fantazijos ir mokslo pasaulį / Laimonas Inis, p. 5-6.

ISBN 9986-507-19-7

Profesorius Otas Lidenbrokas su savo palydovais jaunu mokslininku Akseliu ir islandu medžiotoju Hansu leidžiasi į nepaprastą kelionę — jie pasiryžę pasiekti Žemės centrą ir įminti mūsų planetos paslaptis. Romane gausu gamtos mokslo žinių, tačiau skaitytoją labiausiai žavi keliautojų drąsa, ryžtas ir fantastiški atsitikimai. „Kelionė į Žemės centrą“ — poetiškas pasakojimas apie Žemės praeitį — prikausto skaitytojų dėmesį, priverčia drauge su autoriumi leistis į nežinomybę ir išgyventi nepaprastus nuotykius.

Romanas „Kelionė į Žemės centrą“ lietuvių kalba leidžiamas pirmą kartą.

UDK 840-3

Vertė Laimonas Inis

Leidinyje panaudotos Eduardo Riu (Riou) iliustracijos

ISBN 9986-507-19-7

© Original — maketas, ANBO, 2002

Pirmojo savo romano „Penkios savaitės oro balionu“ sėkmės paskatintas, Žiulis Vernas plačiai išskleidžia fantazijos sparnus ir sklando svaiginančiame nuotykių pasaulyje. Rašytojo galvoje, o netrukus ir popieriuje gimsta net trijų romanų apmatai: „Kelionė į Žemės centrą“, „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“ ir „Iš Žemės į Mėnulį“. Žiulis Vernas sugeba pavergti skaitytoją, prikaustyti jo dėmesį, priverčia kartu leistis į nežinomus pasaulius ir drauge išgyventi nepaprastus nuotykius.

Knyga „Kelionė į Žemės centrą“ parašyta 1864 metais ir netrukus išleista. Kaip ir kitų romanų, svarbiausias veikėjas — mokslininkas, šį kartą — vokiečių mineralogijos profesorius Otas Lidenbrokas. Į nepaprastąją kelionę taip pat išvyksta „šiek tiek neryžtingas jaunuolis“ Akselis ir „ramybės įsikūnijimas“ islandas medžiotojas Hansas. Rašytojas, gana smulkiai aprašęs kelionės motyvus, Islandijos gamtą ir salos gyventojų papročius, veda skaitytoją į Žemės gelmes, pateikdamas daugybę geologijos, mineralogijos, paleontologijos, zoologijos, botanikos ir kitų mokslų žinių. Gerai žinome, kad Žiulis Vernas buvo ne tik puikus literatas, bet ir mokslo propaguotojas. „Kelionė į Žemės centrą“ iš pirmo žvilgsnio tarsi Žemės istorijos skerspjūvis — smalsiam rašytojui viskas įdomu ir tuo smalsumu jis užkrečia skaitytoją, kuriam anais laikais mokslo žinios dar nebuvo plačiau prieinamos. Tiesa, kai kurios išvados šių laikų žmogui gali atrodyti gana keistos ir geologijos ar paleontologijos dalykus labiau išmanantis skaitytojas pateiktus faktus bei hipotezes gali pavadinti naiviomis. Tačiau dėl to rašytojo negalime smerkti: rašyta beveik prieš pusantro šimto metų, kai mokslo lygis buvo visai kitoks, o kita vertus, tai fantastinis romanas, bet ne vadovėlis.

Manoma, kad imtis šios temos Žiulį Verną paskatino pašnekesiai su žinomu geologu Šarliu Šen Kleru Deviliu, kuris buvo nusileidęs į užgesusio Strombolio ugnikalnio kraterį. Vaizdingi geologo pasakojimai žadino rašytojo vaizduotę.

Nėra abejonių, Žiulis Vernas skaitė ir apie kito mokslininko nepaprastą žygį. Senovės graikų filosofas Empedoklis, gyvenęs prieš 2500 metų, garsėjęs ir kaip poetas, oratorius, gydytojas ir stebukladarys, pabandė pateikti pirmąją materialistinę Žemės sandaros teoriją. Jis teigė, kad Žemės viduje siautėja ugnies vandenynas (centrinės ugnies teorijos šalininkas — ir šio romano herojus Akselis).

Norėdamas daugiau sužinoti apie ugnikalnius, Empedoklis tyrinėjo Etną. Manoma, kad šis mokslininkas — pirmasis žmogus, prasiskverbęs į Žemės gelmes per veikiančio ugnikalnio kraterį. Empedoklio ir Devilio bruožų, be abejo, galime rasti Oto Lidenbroko paveiksle.

„Kelionė į Žemės centrą“ — ne tik poetiškas pasakojimas apie Žemės geologinę praeitį bei gamtos mokslo idėjų pateikimas fantastine forma. Tai taip pat pasakojimas apie žmogaus nerimą, likimą, pasiaukojimą, ryžtą ir pasišventimą mokslui. Be to, šį romaną reikia skaityti truputį kitaip nusiteikus negu kitus Žiulio Verno romanus. Literatūros tyrinėtojai teigia, kad „Kelionę į Žemės centrą“ rašytoją paskatino kurti ne tik minėtieji mokslininkai, bet ir Amerikos poeto ir prozininko Edgaro Po siaubo, nerimo ir paslaptingumo elementų kupini kūriniai. Juk ir Žiulio Verno romane daug paslapties, „stebuklingų“ įvykių, siaubo. Rašytojas mus atveda į keistą požemio jūrą, kurioje gyvena priešistorinės pabaisos. O mastodontų bandą ganančio piemens paveikslas sukurtas visiškai pagal Edgaro Po manierą. Tačiau vis dėlto Žiulio Verno veikėjai — realūs žmonės ir veikia ne mistinėje, o „realioje“ aplinkoje.

Įdomu štai dar kas. Beveik tuo pačiu metu, kai Žiulis Vernas rašė romaną „Kelionė į Žemės centrą“, ir kiti rašytojai sukūrė panašios tematikos kūrinių. Tarp jų — Žorž Sand. Matyt, tuo laiku ši tema buvo gana populiari.

Romanas, vos pasirodęs, sulaukė prieštaringų vertinimų. Atsirado ir tokių, kurie apkaltino Žiulį Verną plagijavimu. Antai kažkoks ponas Delma pareiškė, jog Žiulis Vernas nukopijavęs jo novelę „Minervos galva“ ir pareikalavo iš Žiulio Verno 10 000 frankų. „Kodėl ne dešimt milijonų?“ — paklausė rašytojas.

Šį faktą savo knygoje apie senelį pateikė Žanas Žiulis Vernas. Jis cituoja ir „Kelionės į Žemės centrą“ autoriaus žodžius: „Tarp šių siužetų nėra jokio ryšio, stebina tik vienas panašus dalykas: karsto vietą nurodo šešėlis, kurį meta lazdelė mėnulio šviesoje, o mano romane — kalno viršūnė saulės šviesoje nurodo angą, pro kurią galima nukeliauti į Žemės gelmes. Štai ir viskas!“

1875 metais įvyko teismas. Ponas Delma bylą pralaimėjo. Jam buvo priteista sumokėti ir teismo išlaidas.

Gyvenimo pabaigoje Žiulis Vernas rašė:

„Mano gyvenimas buvo sklidinas tikrų ir įsivaizduotų įvykių. Mačiau daug nuostabių dalykų, bet dar nuostabesni gimė mano fantazijose“.

Žiulio Verno romanas „Kelionė į Žemės centrą“ lietuviškai leidžiamas pirmą kartą.

Laimonas Inis

Pirmasis skyrius

1863 metų gegužės 24 dieną, sekmadienį, mano dėdė profesorius Otas Lidenbrokas spėriai žingsniuodamas artėjo prie savo namelio, esančio Karališkojoje gatvėje, 19, — tai viena seniausių Hamburgo senamiesčio gatvių.

Mūsų tarnaitė Marta tikriausiai pamanė susivėlinusi su pietumis, nes sriuba ant krosnies tik buvo pradėjusi virti.

„Na, — tariau pats sau, — jeigu dėdė alkanas, tai jis, nekantrus žmogus, sukels tikrą audrą“.

— O, jau ir ponas Lidenbrokas! — sutrikusi sušuko Marta, tyliai praverdama valgomojo duris.

— Taip, Marta, bet sriuba dar gali truputį pavirti, juk dar nėra dviejų, šventojo Mikalojaus bažnyčioje tik ką išmušė pusę antros.

— Tai kodėl ponas Lidenbrokas jau grįžta?

— Tikriausiai jis pats mums paaiškins priežastį.

— Štai, jau jis čia pat! Aš einu į virtuvę, pone Akseli, o jūs jau jį nuraminkite.

lr Marta nuskubėjo į savo laboratoriją.

Likau vienas. Nuraminti įpykusį profesorių man, šiek tiek minkštoko būdo žmogui, buvo ne pagal jėgas. Todėl jau taikiausi nieko nelaukdamas dumti į viršų, į savo kambarėlį. Tuo tarpu sugirgždėjo lauko durys; mediniai laiptukai subraškėjo po ilgomis kojomis; namo šeimininkas, perėjęs valgomąjį, skubėdamas nudrožė į savo darbo kabinetą.