Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Kai darbą baigėme, dėdulė plėšte išplėšė iš mano rankų lapelį, kuriame buvau surašęs raides, ir ilgai atidžiai jas tyrinėjo.

— Ką gi tai reiškia? — mašinaliai kartojo jis.

Ir labai norėdamas, nebūčiau galėjęs atsakyti į tą klausimą. Beje, profesorius nė neklausė manęs, o po senovei kalbėjosi pats su savimi.

— Čia tai, ką mes vadiname šifru, — garsiai svarstė jis. — To, kas čia parašyta, prasmė sąmoningai paslėpta po netvarkingai išbarstytomis raidėmis, bet jeigu jas sudėliotume reikiama seka, tai sudarytų suprantamą frazę. Galimas daiktas, čia kokio nors nepaprasto atradimo pavadinimas arba nuoroda į jį!

O aš maniau, kad toje raizgalynėje niekas neslypi, tačiau bauginausi pasakyti savo nuomonę.

Tuo tarpu profesorius ėmė lyginti knygos ir pergamento rašmenis.

— Rašyta ne ta pačia ranka, — tarė jis, — užšifruotasis raštelis vėlyvesnės kilmės nei knyga, ir nepaneigiamas to įrodymas man iš karto krito į akis. Štai slaptaraščio pirmoji raidė — dviguba M. Turlesono knygoje jos neaptinkame, nes į islandų abėcėlę buvo įtraukta tik keturioliktajame amžiuje. Vadinasi, manuskriptą ir pergamentą skiria mažiausiai du šimtmečiai.

Šie samprotavimai man atrodė gana logiški.

— Tai kužda man mintį, — toliau kalbėjo dėdulė, — kad paslaptingąjį raštelį parašė vienas iš buvusių knygos savininkų. Bet kas, velniai griebtų, buvo tas savininkas? O gal jis įrašė savo vardą kuriame nors rankraščio puslapyje?

Dėdulė kilstelėjo aukščiau akinius, paėmė smarkiai didinančią lupą ir kruopščiai apžiūrinėjo pirmuosius knygos puslapius. Antrojo lapo kitoje pusėje užtiko kažką panašaus į dėmę, primenančią rašalo tiškalą; atidžiau įsižiūrėjus, buvo galima pastebėti keletą pusiau nutrintų ženklų. Dėdė suprato - kaip tik į šią vietą ir reikia atkreipti didžiausią dėmesį; jis ėmėsi nepaprastai kruopščiai žiūrinėti dėmę ir pagaliau pro savo didinamąjį stiklą išvydo runų rašmenis, kuriuos sugebėjo be vargo perskaityti:

— Arnė Saknusemas! — džiaugsmingai sušuko. — Juk tai šešioliktojo amžiaus mokslininkas, garsusis islandų alchemikas!

Aš šiek tiek nustebęs žvelgiau į dėdę.

— Alchemikai, — tęsė jis, — Avicena, Bekonas, Liulis, Paracelsas buvo vieninteliai tikri anų laikų mokslininkai. Jie padarė atradimus, kuriais mes galime tik stebėtis. Gal Saknusemas šiais rašmenimis užšifravo kokį nors nuostabų atradimą? Neabejoju, taip ir yra! Taip turi būti!

Ši hipotezė įaudrino profesoriaus vaizduotę.

— Galbūt, — išdrįsau pasakyti, — tačiau kokį tikslą turėjo mokslininkas, laikydamas paslaptyje nepaprastą atradimą?

— Kokį? Kokį? Iš kur aš žinau! Argi ne lygiai taip pasielgė Galilėjus, atradęs Saturno žiedus? Bet ko čia tuščiai liežuviu malti? Aš sužinosiu šio dokumento paslaptį. Nei valgysiu, nei miegosiu, kol jos neįminsiu.

„Kažin, kažin...“ — pamaniau.

— Nei aš, Akseli, nei tu! — pridūrė jis.

„Velniai rautų! — tariau pats sau. — Kaip gerai, kad pavalgiau už du!“

— Pirmiausia, — tarė dėdulė, — reikia išsiaiškinti šį šifrą. Tai visiškai įmanoma.

Išgirdęs tuos žodžius, žvaliau kilstelėjau galvą. O dėdulė jau kalbėjosi pats sau savimi:

— Nieko nėra lengvesnio! Dokumente šimtas trisdešimt dvi raidės: septyniasdešimt devynios priebalsės ir penkiasdešimt trys balsės. Panašus santykis ir pietiečių kalbose, tuo tarpu šiauriečių dialektai žymiai turtingesni priebalsių. Vadinasi, mums teks šifruoti kažkokią pietiečių kalbą.

Išvados buvo teisingos.

— Bet kokia toji kalba? Saknusemas, — toliau svarstė dėdė, — buvo mokslininkas, todėl jeigu rašė ne gimtąja kalba, tai, suprantama, turėjo atiduoti pirmenybę kalbai, labiausiai populiariai tarp šešioliktojo amžiaus išsilavinusių žmonių, o būtent — lotynų. Jeigu ne, tada teks išbandyti ispanų, prancūzų, italų, graikų ar žydų. Bet šešioliktojo šimtmečio mokslininkai paprastai rašydavo lotyniškai. Taigi aš turiu teisę pripažinti a priori — tekstas parašytas lotyniškai!

Aš pašokau nuo kėdės. Kadangi buvau lotynistas, mane tiesiog papiktino teiginys, kad toji keverziškų ženklų eilė gali būti kažkaip susijusi su melodingai skambančia Vergilijaus kalba.

— Taip, lotynų, — tęsė dėdulė, — tik parašyta supainiota lotynų kalba.

„Puiku! — pamaniau. — Jeigu išpainiosi, mielasis dėdule, pasirodysi esąs labai nuovokus!“

— Gerai įsižiūrėkime, — tarė jis, vėl paėmęs mano primargintą lapelį. — Šiose eilutėse šimtas trisdešimt dvi raidės išdėstytos visiškai be jokios tvarkos. Štai žodžiai, sudaryti tik iš priebalsių, kaip, pavyzdžiui, pirmasis mrnlls kituose vyrauja beveik vien balsės, pavyzdžiui, penktame unteief arba priešpaskutiniame — oseibo. Tikriausiai toks grupavimas nėra atsitiktinis; grupuota matematiškai, pasinaudojant mums nežinomu dviejų dydžių santykiu, nulėmusiu raidžių seką. Neabejoju, kad pirmiau frazė buvo parašyta teisingai, o paskui, laikantis kažkokio principo, kurį dar turime atrasti, raidės jau surašytos kita tvarka. Tas, kas ras šio šifro raktą, lengvai perskaitys tekstą. Bet koks gi tas raktas? Akseli, gal tu žinai?

Į šį klausimą aš negalėjau atsakyti — ir dėl gana svarbios priežasties: mano žvilgsnį buvo prikaustęs ant sienos kabojęs puikus portretas — Grauben portretas. Dėdulės globotinė tuo laiku buvo Altone pas savo giminaitę, ir aš labai jos ilgėjausi, kadangi — dabar galiu prisipažinti — dailutė profesoriaus augintinė ir jo brolėnas mylėjo vienas kitą — stipriai, su vokiečiams būdingu santūrumu. Mes susižiedavome be dėdės žinios — jis buvo iki kaklo atsidavęs mokslui ir neįstengė suprasti panašių jausmų. Grauben buvo žavi blondinė, mėlynakė, gana tvirto būdo, protinga ir mylėjo mane; o aš ją tiesiog dievinau, jeigu tik ši sąvoka egzistuoja senojoje vokiečių kalboje. Jaunosios firlandietės paveikslas akimoju perkėlė mane iš tikrovės pasaulio į atsiminimų ir svajonių pasaulį.

Aš užsigalvojau apie savo ištikimą draugę. Grauben diena iš dienos padėjo man tvarkyti dėdulės neįkainojamą akmenų kolekciją; mudu klijuodavome etiketes ant mineralų pavyzdžių. Grauben labai puikiai nusimanė mineralogijoje. Kaip sakoma, ji galėjo užsikišti užjuostos bet kokį mokslininką. Grauben mėgo gilintis į mokslo paslaptis. Kiek nuostabių valandų mudu praleidome kartu mokydamiesi! Ir kaip dažnai aš pavydėdavau bejausmiams akmenims, kuriuos liesdavo švelni jos ranka!

Baigę darbą, mudu su Grauben eidavome pavėsinga Alstero alėja iki senojo malūno, nuostabiai gražiai atrodančio ežero pakrantėje. Eidavome laikydamiesi už rankų ir tarkšdavome, kas ateidavo į galvą; aš pasakodavau įvairiausias linksmas istorijas, kurios priversdavo ją nuoširdžiai kvatotis; kelias nuvesdavo mus prie Elbės; atsisveikinę su gulbėmis, plaukiojančiomis tarp baltų vandens lelijų, sėsdavome į garlaivį ir grįždavome namo.

Tą akimirką, kai aš savo svajonėse jau lipau su Grauben iš garlaivio į krantinę, dėdė, trenkęs kumščiu stalan, bemat grąžino mane į tikrovę.

— Pažiūrėsime, — tarė jis. — Juk stengiantis nuslėpti sakinio prasmę, pirmiausia galvon ateina mintis žodžius rašyti vertikaliai, o ne horizontaliai. Reikia pabandyti, pamatysime, ar ką laimėsime! Akseli, parašyk kokią nors frazę, bet užuot rikiavęs raides į eilutę, rašyk vieną po kitos ta pačia seka, tik vertikaliai, po penkias arba po šešias stulpelyje.

Aš supratau, ko iš manęs norima, ir tuoj pat parašiau iš viršaus į apačią: