Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Beeidamas kampan nusviedė lazdą su bumbulu, primenančiu riešutų spaustukus, ant stalo nutėškė plačiabrylę pasišiaušusiais šeriais skrybėlę ir garsiai sušuko:

— Akseli, eik čionai!

Aš dar nespėjau nė žingsnio žengti, o profesorius, aiškiai nekantraudamas, vėl pašaukė:

— Nagi, kur tu!

Pulte įpuoliau į savo griežtojo dėdės kabinetą. Otas Lidenbrokas buvo nepiktas žmogus — aš tai su malonumu galiu paliudyti, — tačiau jeigu jo būdas nepasikeis, o kad taip atsitiktų beveik nėra jokios vilties, tai ir mirs kaip nepaprastas keistuolis.

Otas Lidenbrokas buvo Johaneumo profesorius, skaitė paskaitas apie mineralogiją ir paprastai vieną ar du kartus per valandą prarasdavo savitvardą. Visiškai ne dėl to, kad būtų nerimavęs, ar studentai stropiai lanko paskaitas, ar atidžiai klausosi jo žodžių, ar yra pažangūs: dėl šitų smulkmenų jis nekvaršindavo sau galvos. Pasiremdami vokiečių filosofijos teiginiu, galime sakyti, kad Oto Lidenbroko paskaitos buvo „subjektyvaus“ pobūdžio: jis skaitė sau, o ne kitiems. Tai — mokslininkas egoistas, neišsenkantis žinių lobynas, tačiau bent kiek besistengiantis ką nors iš jo išpešti, teišgirsdavo vien įnirtingą nirtų gergždesį, — trumpai šnekant, jis buvo užkietėjęs šykštuolis!

Vokietijoje nemažai yra tokių profesorių.

Beje, dėdulė nepasižymėjo vaizdinga kalba, bent jau kai kalbėdavo viešai, — o tai apgailėtinas oratoriaus trūkumas. Skaitydamas paskaitą Johaneume, profesorius dažnai staiga nutildavo; jis kovodavo su nepaklusniu žodžiu, vienu iš tų, kurie priešinasi, išburksta, nė už ką nenorėdami nuslysti nuo liežuvio ir pagaliau išsiveržia pro lūpas kokiu nors — toli gražu ne moksliniu! — plūstamu žodeliu! Tada jis pasidarydavo begaliniai dirglus.

Mineralogijoje apstu pusiau graikiškų, pusiau lotyniškų pavadinimų, sunkiai ištariamų, drėbtinių terminų, kurie žeidžia poeto klausą. Aš visai nenoriu koneveikti šito mokslo. Tačiau, tiesą sakant, pats vinkliausias liežuvis gali susipainioti, kai tenka ištarti, pavyzdžiui, tokius pavadinimus, kaip romboedrinė kristalizacija, retinasfaltinė derva, gelenitai, fangazitai, švino molibdatai, mangano tungstatai, cirkonijaus titanatai.

Miestelėnai puikiai žinojo šias mano dėdulės ne tokias jau dideles silpnybes ir nevengdavo papiktnaudžiauti: sulaukę patogaus momento, išvesdavo iš kantrybės ir pasišaipydavo iš jo, o tai net Vokietijoje nelaikoma gero tono požymiu. Lidenbroko paskaitose visuomet būdavo daug klausytojų tik todėl, kad dauguma ateidavo vien pasimėgauti tauriu profesoriaus pykčiu.

Tačiau vis dėlto mano dėdulė — aš ypač tai pabrėžiu — buvo tikras mokslininkas. Nors atlikdamas bandymus kartais jis ir sunaikindavo be galo branginamus uolienų pavyzdžius, vis dėlto geologo talentą puikiai suderindavo su įžvalgia mineralogo nuovoka. Pasitelkęs plaktuką, plieninę adatą, kompasą, litavimo lempą ir buteliuką su azoto rūgštimi, šis žmogus buvo pasiekęs savo profesijos aukštumas. Iš išorinių požymių, lūžio vietos, tvirtumo, lydumo, garso, kvapo ar skonio jis atpažindavo bet kokį mineralą ir nustatydavo jo vietą šešių šimtų rūšių, kurios žinomos mūsų laikų mokslui, klasifikacijoje.

Todėl Lidenbroko vardas pelnytai pagarbiai buvo tariamas gimnazijose ir mokslo draugijose. Hemfris Devis, Humboldas, Franklinas ir Sabinas, keliaudami pro Hamburgą, nepraleisdavo progos jo aplankyti. Bekerelis, Ebelmenas, Briusteras, Diuma, Milnas Edvardsas, Šen Kleras Devilis noriai su juo tardavosi opiais chemijos klausimais. Chemijos mokslą profesorius praturtino reikšmingais atradimais — 1853 metais Leipcige išėjo Oto Lidenbroko knyga Aukštoji kristalografija — stambus kūrinys in folio(Per pusę sulenkto lapo formato. — /lot./ Aut.) su piešiniais; beje, knyga nepadengė leidybos išlaidų.

Be to, mano dėdulė buvo Rusijos pasiuntinio Struvės mineralogijos muziejaus vedėjas; muziejus turėjo vertingą, visoje Europoje žinomą kolekciją.

Štai koks buvo šis, taip nekantriai mane šaukęs žmogus. Dabar įsivaizduokite, kaip jis atrodė: maždaug penkiasdešimties metų amžiaus, aukšto ūgio, prakaulus, geležinės sveikatos, šviesiaplaukis, iš pažiūros — bent dešimčia metų jaunesnis negu buvo iš tikrųjų. Didelės jo akys taip ir lakstė už masyvių akinių stiklų; ilga ir plona profesoriaus nosis priminė smailų durklą; pikti liežuviai pliauškė, kad toji nosis esanti įmagnetinta ir pritraukianti geležies drožles... Gryni niekai! Ji pritraukdavo tik tabaką ir, atvirai šnekant, didelius jo kiekius.

O jeigu pridursime, kad dėdulės žingsnis, tiksliai matematiškai apibūdinant, buvo lygus pusei tuazo (Tuazas — 194,9 cm. — Čia ir toliau vert. past.) ir pastebėsime, kad eidamas jis stipriai sugniauždavo kumščius — tai akivaizdus smarkaus būdo požymis, — šių žinių visiškai pakaks, kad praeitų bet koks noras su juo bendrauti.

Lidenbrokas gyveno Karališkojoje gatvėje, pusiau iš medžio, pusiau iš plytų pastatytame nuosavame namuke su dantytu frontonu; namas stovėjo vieno kanalo kilpoje — kanalai raižo seniausią Hamburgo miesto dalį, laimingai išlikusią per 1842 metų gaisrą.

Senasis namas truputį pasviręs į šoną, sakytum, tyčia atkišęs pilvą praeivių akims. Stogas pakrypęs kaip kepuraitė ant studento, Tugendbundo nario, galvos; sienos buvo ne visai vertikalios, tačiau namas stovėjo gana tvirtai senos guobos dėka, kuri rėmėsi į jo fasadą, o pavasarį savo žydinčiomis šakelėmis lytėdavo langus.

Lyginant su kitais vokiečių profesoriais, dėdulė buvo gana turtingas. Namas ir viskas, kas jame buvo, — visiška Lindenbroko nuosavybė. Prie šio turto dar reikia pridėti ir jo krikštaduktę Grauben, septyniolikametę merginą iš Firlando (Vietovė prie Hamburgo.), tarnaitę Martą ir mane. Aš, jo brolėnas našlaitis, tapau svarbiausiu profesoriaus padėjėju atliekant mokslo bandymus.

Prisipažinsiu, man buvo malonu gilintis į geologijos paslaptis; mano gyslomis tekėjo mineralogo kraujas, ir aš niekada nenuobodžiaudavau mano brangiųjų akmenų draugijoje.

Apskritai, tame Karališkosios gatvės namelyje buvo galima laimingai gyventi, nepaisant ūmaus namo savininko būdo, — nors profesorius elgėsi šiek tiek šiurkštokai, vis dėlto mane mylėjo.

Bet šis žmogus buvo nekantrus ir skubino net gamtą.

Balandžio mėnesį dėdulė paprastai savo svetainėje į fajansinius puodukus sodindavo razetų ir vijoklių ūglius, o paskui kas mielą rytą, neduodamas jiems ramybės, tampydavo lapelius, norėdamas pagreitinti gėlyčių augimą.

Gyvenant su tokiu originaliu žmogumi, nieko kito nelieka, tik paklusti jo valiai. Todėl aš nedelsdamas nuskuodžiau į jo kabinetą.

Antrasis skyrius

Kabinetas priminė tikrą muziejų. Čia buvo visi mineralų karalystės pavyzdžiai su etiketėmis, tvarkingai išdėlioti pagal tris svarbiausius mineralų skyrius: degantieji, metaliniai ir akmeniniai.

Aš kuo geriausiai buvau susipažinęs su visais tais moksliniais niekučiais! Užuot tuščiai leidęs laiką su draugais, dažnai rasdavau pasitenkinimą šluostydamas dulkes nuo grafitų, antracitų, lignitų, akmens anglies ir durpių gabalėlių! Bitumus, asfaltą, organines druskas be galo kruopščiai reikėjo saugoti kad ir nuo menkiausios dulkelės! O ką jau sakyti apie metalus, pradedant geležimi ir baigiant auksu, — sąlyginė jų vertė buvo tiesiog niekis, tačiau mokslo pavyzdžių vertė — neįkainojama! Kokia daugybė čia buvo visokiausių akmenų! Jų visiškai būtų pakakę naujam namui Karališkojoje gatvėje pastatyti, namui su puikiu papildomu kambariu, kuriame aš būčiau galėjęs kuo geriausiai įsikurti!