Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Tačiau įėjęs į kabinetą, mąsčiau ne apie stebuklinguosius mineralus. Mano mintys nerimastingai sukosi tik apie dėdulę. Jis sėdėjo savo talpiame Utrechto aksomu apmuštame krėsle ir laikė rankose knygą, kurią žiūrinėjo su nepaprastu susižavėjimu. (Utrechtas — miestas Olandijoje .)

— Kokia knyga, kokia knyga! — sušuko jis.

Tas šūksnis man priminė, kad profesorius Lidenbrokas kartais tapdavo bibliomanu; tačiau knyga jo akyse turėdavo vertę tik tuo atveju, jeigu būdavo tikra retenybė ir ją per vargą surasdavo, arba bent jau tokia, kurios turinys slėpdavo kokią nors mokslo mįslę.

— Na, — tarė jis, — argi tu nieko nematai? Tai neįkainojama brangenybė. Šį rytą aš ją aptikau ant žydo Heveliuso prekystalio.

— Puiku! — atsakiau apsimestinai žavėdamasis.

Iš tikrųjų, ko jau čia taip džiūgauti dėl kažkokios senos knygelės odiniais viršeliais, dėl senos pageltusios knygiūkštės išblukusiomis raidėmis?

Tuo tarpu profesorius nesiliovė džiaugsmingai šūkčiojęs:

— Pažiūrėk! Štai, argi ne puiku? — klausė jis ir tuoj pat atsakė: — Tiesiog žavinga! O kaip įrišta? Ar lengvai atverčiama? Taip, žinoma! Ją galima laikyti atverstą bet kurioje vietoje! O ar gražiai atrodo užversta? Puikiai! Dailūs viršeliai, knyga labai gerai subrošiūruota, viskas, kaip ir dera, lapai tiesiog prigludę vienas prie kito! O kokia nugarėlė! Knyga jau egzistuoja septynis amžius, o nė menkiausio įtrūkimo! Tai bent įrišimas! Galėtų didžiuotis net Bozerianas, Klosas ar Piurholdas!

Šitaip samprotaudamas, dėdulė čia atskleisdavo, čia užversdavo senąją knygą.

Aš nesugalvojau nieko kito, tik paklausti, kas tai per knyga, nors ji menkai mane domino.

— O kaip vadinasi toji nepaprastoji knyga? — veidmainiaudamas paklausiau.

— Šis kūrinys, — įkvėptai atsakė dėdulė, — vadinasi „Heimsas Kringlas“, jos autorius — Snorė Turlesonas, žymus dvyliktojo amžiaus islandų rašytojas. Tai norvegų konungų, viešpatavusių Islandijoje, istorija. (Konungas — ankstyvųjų viduramžių skandinavų gimininės diduomenės karo vadas .)

— Nejaugi? — šūktelėjau kiek įstengdamas džiaugsmingiau. — Tikriausiai išversta į vokiečių kalbą?

— Ką tu! — guviai paprieštaravo profesorius. — Vertimas!.. Kam man reikalingas vertimas? Tai originalus kūrinys islandų kalba — nuostabia, turtinga idiomų ir tuo pačiu labai paprasta, kuria, nepažeidžiant gramatikos struktūrų, galima sukurti nuostabius žodžių derinius.

— Kaip ir vokiečių kalba, — prisigerindamas pridūriau.

— Taip, — gūžtelėjęs pečiais, atsakė dėdulė. — Skirtumas tik tas, kad islandų, kaip ir graikų, kalboje egzistuoja trys gramatikos giminės, o tikriniai vardai linksniuojami kaip lotynų.

— Ak, — sušukau, nugalėdamas savo abejingumą, — koks nuostabus šriftas!

— Šriftas? Apie kokį šriftą kalbi, nelaimingasis Akseli? Svarbiausia čia ne šriftas! A, tikriausiai manai, kad knyga spausdinta? Ne, kvaileli, tai manuskriptas, runų manuskriptas!..

— Runų?

— Taip! Gal dar paprašysi paaiškinti, ką reiškia šitas žodis?

— Visiškai nebūtina, — atsakiau įžeisto žmogaus tonu.

O dėdulė prieš mano valią dar uoliau ėmė mokyti dalykų, apie kuriuos aš nė žinoti nenorėjau.

— Runos, — tęsė jis, — tai rašto ženklai, kuriuos kažkada vartojo Islandijoje. Padavimas byloja, kad juos išrado pats Odinas! ( Odinas — skandinavų mitologijoje vyriausiasis dievas. ) Tik pažvelk, pasigrožėk, nedorėli, šitais rašmenimis, sukurtais paties dievo fantazijos!

Užuot atsakęs, aš buvau pasirengęs pulti ant kelių, — juk toks atsakymas patinka ir dievams, ir karaliams, nes turi didelį pranašumą niekada nieko neįžeidžia. Omai vienas netikėtas įvykis mūsų pašnekesiui suteikė visai kitą pobūdį.

Nelauktai iš knygos iškrito pusiau sudūlėjęs pergamentas.

Dėdulė aistringai puolė prie to mažmožio, ir tai visiškai suprantama. Jo akyse palaikis dokumentas, galbūt nuo neatmenamų laikų trūnijęs senojoje knygoje, be abejo, turėjo labai svarbią reikšmę.

— Kas čia? — sušuko dėdulė.

Jis atsargiai išskleidė ant stalo kokių penkių colių ilgio ir trijų colių pločio pergamento skiautelę; joje į skersines eilutes buvo surašyti kažkokie ženklai, turintys prasmę nebent raganaujant.

Štai tikslus rankraščio atspaudas. Tuos paslaptingus rašmenis aš būtinai turiu pateikti dėl to, kad jie paskatino profesorių Lidenbroką ir jo brolėną atlikti pačią nuostabiausią XIX amžiaus kelionę.

Profesorius keletą minučių žiūrėjo rankraštį; kilstelėjęs aukščiau akinius, tarė:

— Tai runų rašmenys ir šie ženklai visiškai panašūs į Snorės manuskripto ženklus. Bet... ką gi jie reiškia?

Kadangi man atrodė Jog runų rašmenys — tik mokslininkų išsigalvojimas paprastiems žmonėms mulkinti, todėl visai nesielvartavau, kad dėdė ničnieko neįstengė suprasti. Šitą aš kuo puikiausiai mačiau iš nervingai judančių jo pirštų.

— Bet juk vis dėlto parašyta senovės islandų kalba, — murmėjo jis sau po nosimi.

Profesorius Lidenbrokas, be abejo, turėjo žinoti, kokia tai kalba, juk ne šiaip sau jis buvo laikomas įžymiu kalbininku. Tvirtinti, kad jis mokėjo du tūkstančius kalbų ir keturis tūkstančius dialektų, kurie žinomi Žemės rutulyje būtų pervertinimas, tačiau profesorius kalbėjo didžiąja jų dalimi.

Susidūrus su netikėta kliūtimi, profesoriaus kraujas užkaito, ir aš jau laukiau audringos scenos, bet tuo laiku ant židinio stovintis laikrodis išmušė antrą valandą.

Tą pačią akimirką atsidarė kabineto durys, ir Marta pranešė:

— Pietūs patiekti!

— Velniop pietus, — sušuko dėdulė, — ir tą, kas juos verda, ir tą, kas valgys!

Marta persigandusi nubėgo į virtuvę. Aš — iš paskos ir nė pats nepajutau atsidūręs įprastinėje savo vietoje prie stalo.

Šiek tiek palaukiau. Profesorius nesirodė. Pirmą kartą į iš neatėjo pietauti! O kokie nuostabūs buvo pietūs! Sultinys, pagardintas petražolėmis, omletas su kumpiu ir muskatiniais riešutais; karštas patiekalas — veršiena slyvų padaže, o desertui — cukrumi apibarstyti vaisiai; prie viso to — dar nuostabus Mozelio vynas.

Ir visa tai dėdulė pražiūrėjo dėl kažkokio seno popiergalio! Beje, kaip ištikimas giminaitis, aš jaučiau pareigą papietauti ir už jį, ir už save; tą geranoriškai ir padariau.

— Nematyta, negirdėta! — stebėjosi Marta. — Ponas Lidenbrokas nesiteikė ateiti pietų!

— Neįtikėtinas atsitikimas!

— Tai blogas ženklas, — linguodama galva, tęsė senoji tarnaitė.

Mano nuomonė, tai, kad dėdulė nesiteikė sėstis prie pietų stalo, nieko nereiškė, nebent tik audringą sceną, kurią jis sukels, išvydęs, kad jo pietūs suvalgyti.

Aš godžiai kramčiau paskutinį kąsnelį, kai ūmai lyg griaustinis nuskambėjęs dėdės balsas privertė mane pašokti nuo stalo.

Vienu šuoliu atsidūriau jo kabinete.

Trečiasis skyrius

— Žinoma, tai runų rašmenys, — raukydamas kaktą, tarė profesorius. — Bet paslaptį, kurią jie slepia, aš atskleisiu kitu būdu...

Ryžtingu kumščio smūgiu, jis baigė savo mintį.

— Sėsk prie stalo, — tęsė jis, — ir rašyk.

Akimirksniu pasiruošiau.

— Dabar diktuosiu mūsų abėcėlės raides, atitinkančias šiuos islandų ženklus. Pažiūrėsim, kas iš to bus. Tik jau, susimildamas, nesuklysk!

Dėdė ėmė diktuoti. Aš iš paskutiniųjų stengiausi nesuklysti. Profesorius tarė vieną raidę po kitos, ir tokiu būdu nuosekliai gimė nesuprantamų žodžių lentelė: