Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Gerai, — tarė profesorius, net neperskaitęs, ką parašiau. — Dabar stulpelio raides surašyk į eilutę.

Aš paklusau. Frazė atrodė taip:

Atidea šasilu mvoeob yessje liš, in išimG! uvrir

— Puikiai! — pareiškė dėdulė, išplėšdamas lapelį iš mano rankų. — Tai jau panašu į senąjį dokumentą; balsės ir priebalsės išsidėsčiusios netvarkingai, net didžioji raidė ir kablelis atsidūrė žodžio viduryje. Visai kaip Saknusemo pergamente!

Aš negalėjau nesutikti, kad dėdės pastabos — giliamintiškos.

— O dabar, — toliau kalbėjo dėdulė, jau betarpiškai kreipdamasis į mane, — norėdamas perskaityti frazę, kurią tu parašei, ir suprasti turinį, kurio aš nežinau, iš pradžių sujungsiu pirmąsias kiekvieno žodžio raides, paskui antrąsias, tada trečiąsias ir taip toliau.

Ir dėdė, pats nustebęs ir mane baisiausiai nustebindamas, perskaitė:

Aš myliu tave iš visos širdies , mieloji Grauben!

— Oho! — tarė profesorius.

Kaip koks įsimylėjęs kvailys aš nesusimąstęs parašiau tą frazę ir išsidaviau!

— Ta-aip!!! Vadinasi, tu myli Grauben? — tęsė dėdulė rūpestingo globėjo tonu.

— Taip... Ne... — sumurmėjau aš.

— Ta-aip, tu myli Grauben! — automatiškai pakartojo jis. — Ką gi, gerai... pasinaudosime mano metodu tirdami dokumentą.

Ir dėdulė vėl susimąstė: jį visiškai užvaldė tyrinėtojo aistra. Bemat pamiršo mano neapdairiai parašytus žodžius. Sakau „neapdairiai parašytus“, nes mokslininko galva nebuvo pajėgi suprasti širdies dalykų. Laimei, domėjimasis dokumentu privertė dėdę visa kita pamiršti. Profesorius Lidenbrokas ryžtingai ruošėsi atlikti bandymą; jo akys už akinių stiklų mėtė žaibus; virpančiais pirštais dėdė vėl paėmė senąjį pergamentą. Profesorius buvo baisiausiai susijaudinęs. Pagaliau garsiai atsikrenkštė ir iškilmingu tonu ėmė man diktuoti, iš pradžių ištardamas kiekvieno žodžio pirmąsias raides, po to — antrąsias; raides jis diktavo tokia tvarka;

Prisipažinsiu — baigdamas rašyti, nejuokais susijaudinau; jungdamas vieną su kita ištartas raides, nesugebėjau suvokti absoliučiai jokios prasmės, todėl nekantraudamas laukiau kada iš profesoriaus lūpų nuostabia lotynų kalba išsiverš reikšmingi žodžiai.

Bet kas būtų galėjęs laukti šito? Stiprus kumščio smūgis sudrebino stalą. Visko laukiau, tik ne to! Rašalas tikštelėjo, plunksna iškrito iš mano rankos.

— Ne tai, ne tai! — sušuko dėdulė. — Išėjo visiška nesąmonė.

Ir lyg patrankos sviedinys, perskridęs kabinetą nugarmėjo laiptais tarsi lavina, išpuolė į Karališkąją gatvę ir nudūmė kiek kojos nešė.

Ketvirtasis skyrius

— Jis išėjo? — paklausė Marta, išgąsdinta laukujų durų bilsmo — dėdulė jas užtrenkė su tokia jėga, kad sudrebėjo visas namas.

— Taip, — atsakiau, — visai išėjo!

— Kaip gi taip? O pietūs? — sunerimo senoji tarnaitė.

— Jis nepietaus!

— O ar vakarieniaus?

— Ir nevakarieniaus!

— Kaip gi šitaip? — Marta net rankomis skėstelėjo.

— Taip, mieloji Marta, jis daugiau nebevalgys, ir niekas nebevalgys šiuose namuose! Dėdulė mus visus nori priversti pasninkauti iki tol, kol išnarplios šitą painiavą, atkakliausiai nesiduodančią iššifruojama.

— Jėzau Kristau! Vadinasi, mums nelieka nieko kito, tik numirti iš bado?

Aš neišdrįsau pripažinti, kad, gyvenant su tokiu užsispyrusiu žmogumi, koks buvo mano dėdė, mūsų neišvengiamai laukia liūdnas likimas.

Senoji tarnaitė atsidususi nupėdino į virtuvę.

Kai likau vienas, man šovė į galvą mintis kuo greičiau dumti pas Grauben ir papasakoti jai visą šią istoriją. Bet argi turėjau teisę išeiti iš namų? Juk profesorius galėjo grįžti kiekvieną akimirką ir vėl mane pasišaukti. Gal jis panorės tęsti darbą įspėjant logogrifą, kurio nepajėgtų įveikti net pats Edipas? Sunku ir įsivaizduoti, kas būtų, jeigu aš neatsiliepčiau šaukiamas.

Protingiausia buvo pasilikti ir laukti. Neseniai vienas mineralogas iš Bezansono mums atsiuntė tuščiavidurių akmenų su žybsinčiais mažyčiais kristalais kolekciją. Akmenis reikėjo suklasifikuoti. Ėmiausi darbo. Rūšiavau, klijavau etiketes, dėjau į stiklo dėžę.

Tačiau niekaip neįstengiau visiškai atsiduoti šiam darbui. Iš galvos neišėjo senasis dokumentas. Smilkiniai degė, kankino keistas nerimas. Nujaučiau neišvengiamą katastrofą.

Po valandos visi akmenys buvo sudėlioti pagal profesoriaus nustatytą tvarką. Aš atsisėdau į „Utrechto“ krėslą, atsilošiau ir nukoriau rankas. Po valandėlės prisidegiau pypkę, kurios ilgas išlenktas kandiklis buvo papuoštas najades figūrėle, ir mėgavausi, stebėdamas, kaip pamažu mano najadė, smilkstoma dūmais, virsta tikra negriuke. (Graikų mitologijoje najades — vandenų, upių, upelių, versmių, nimfos .) Kartais pastatydavau ausis ir klausydavausi, ar laiptuose neišgirsiu žingsnių, bet visur viešpatavo spengi tyla. Kur gi dabar galėjo būti dėdė? Įsivaizdavau jį dumiantį gražiąja Altono alėja, įniršusį, lazda daužantį medžių lapus, braižantį ant sienų kažkokius ženklus, kapojantį dagių galveles ir trukdantį mieguistų gulbių ramybę.

Ar jis grįš triumfuodamas, ar prislėgtas? Ar pavyks jam įspėti paslaptį? Šitaip pats sau vienas svarstydamas, mašinaliai paėmiau popieriaus lapą, kuriame rikiavosi paslaptingosios eilutės, parašytos mano ranka.

Vis kartojau:

„Ką gi tai reiškia?“

Stengiausi taip surikiuoti raides, kad jos sudarytų žodį. Tuščios pastangos! Jungiau jas kaip panorėjęs, po dvi, po tris, po penkias ar po šešias, tik iš to nebuvo jokios naudos. Tačiau vis dėlto iš keturioliktos, penkioliktos ir šešioliktos raidžių susidėjo angliškas žodis „/ce“, o iš aštuoniasdešimt ketvirtos, aštuoniasdešimt penktos ir aštuoniasdešimt šeštos — žodis ,yS/r“. Pagaliau pačiame dokumento viduryje, trečioje eilutėje, aš užtikau lotyniškus žodžius „ra/a“, „ mutabile “, „/ra“, „wec“, „tf/ra“.

„Velniai rautų! — pamaniau. — Iš tų žodžių dėdė spręstų apie dokumento kalbą. O ketvirtoje eilutėje yra žodis Jučo “, kuris reiškia „šventoji giria“; tiesa, trečioje eilutėje galima perskaityti „tabiled “, visai žydišką žodį, o paskutinėje — „ mer “, „ are “, „ mere “, grynai prancūziškus žodžius.

Buvo dėl ko pamesti galvą! Keturi skirtingi dialektai vienoje beprasmiškoje frazėje! Koks galėjo būti žodžių „ledas“, „ponas“, „pyktis“, „žiaurus“, „šventoji giria“, „permainingas“, „motina“, „lankas“, Jūra“ ryšys?

Tik paskutinį ir pirmąjį žodžius lengvai buvo įmanoma sujungti vieną su kitu; nieko nuostabaus, kad dokumente, parašytame Islandijoje, rašoma apie „ledinę jūrą“. Tačiau likusią šifro dalį buvo ne taip jau lengva suprasti.

Aš kovojau su neįveikiama kliūtimi; smegenys įkaito; tankiai mirkčiodamas žvelgiau į popieriaus lapą; atrodė, visos tos šimtas trisdešimt dvi raidės šokčiojo prieš mane lygiai, kaip kraujui suplūdus į galvą, užmerktose akyse žybsi šviečiantys taškeliai.

Aš atsidūriau savotiškų haliucinacijų valioje; dusau, trūko oro. Visiškai mašinaliai ėmiau vėdintis tuo popieriaus lapu; geroji ir atvirkščioji lapelio pusės pakaitomis atsidurdavo prieš mano akis.

Labai nustebau — staiga pasirodė, kad mano akyse sušmėžavo pažįstami, puikiai suprantami lotyniški žodžiai: „craterum“, „ terrestre “!