Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą

Dėdė vis dirbo: vaizduotė jį nunešė į aukštas silogizmų sferas; jis skrajojo virš Žemės ir iš tikrųjų buvo abejingas žemiškoms reikmėms.

Apie vidudienį alkis ėmė mane nejuokais kankinti. Per savo naivumą išvakarėse Marta sunaudojo visas atsargas, kurios tik buvo podėlyje; namuose neliko visiškai nieko valgomo. Bet vis dėlto aš narsiai laikiausi; pasiduoti man atrodė negarbinga.

Išmušė antrą valandą. Padėtis jau ėmė atrodyti juokinga, net nepakenčiama. Mano pilvas urzgė lyg piktas šuo. Ėmiau svarstyti, ar tik nebūsiu perdėjęs dokumento svarbos; tikriausiai dėdė nepatikės tuo, kas jame parašyta, pavadins tai paprasčiausia mistifikacija; blogiausiu atveju, jeigu jis panorėtų leistis į žygį, įstengtume prievarta sulaikyti; pagaliau dėdė ir pats gali surasti šifro raktą, ir tada paaiškės, kad aš tuščiai pasninkavau.

Šios prielaidos, kurias vakar pasipiktinęs būčiau atmetęs, dabar man pasirodė esančios nuostabios; man atrodė net juokinga, kad taip ilgai dvejojau; nusprendžiau tuoj pat viską pasakyti.

Tik laukiau patogaus momento pradėti pokalbį. Staiga profesorius atsistojo, užsidėjo skrybėlę ir jau rengėsi išeiti.

Kaip gi šitaip? Išeis iš namų, o mus ir vėl užrakins? Nė už ką!

— Dėdule, — tariau.

Atrodė, jis neišgirdo.

— Dėde Lidenbrokai! — pakėlęs balsą, pakartojau.

— Ką? — paklausė jis kaip paklausia staiga pažadintas žmogus.

— Kaip tai — ką? O raktas?

— Koks raktas? Ar nuo laukujų durų?

— Ne, — sušukau aš, — dokumento šifro raktas!

Profesorius pažvelgė į mane per akinių viršų; matyt, mano veide pastebėjo kažką neįprasta, nes stipriai nutvėrė mano ranką ir, nepajėgdamas ištarti nė žodžio, įsmeigė klausiamą žvilgsnį. Kuo puikiausiai supratau, kas jam rūpi.

Aš linktelėjau.

Jis užjausdamas palingavo galvą, tarsi kalbėtųsi su pamišėliu.

Aš linktelėjau dar išraiškingiau.

Dėdės akys sublizgo, ranka grėsmingai pakilo.

Tas nebylus pašnekesys būtų sudominęs net apatiškiausią žmogų. Atvirai šnekant, aš iš tikrųjų neišdrįsau ištarti nė vieno žodžio, bijodamas, kad dėdė iš džiaugsmo manęs neuždusintų savo glėbyje. Tačiau pasakyti vis dėlto reikėjo.

— Taip, tą raktą... atsitiktinai...

— Ką tu sakai? — sušuko profesorius neapsakomai susijaudinęs.

— Štai! — tariau ir padaviau jam popieriaus lapelį. — Skaitykite.

— Bet juk tai neturi jokios prasmės! — pareiškė jis, glamžydamas popierių.

— Neturi, jeigu pradėsime skaityti nuo pradžių. O jeigu nuo pabaigos...

Aš dar nespėjau baigti sakinio — profesorius suriko, teisingiau sakant, suriaumojo. Tarsi apreiškimas būtų apšvietęs jo protą; jis nepaprastai pasikeitė.

— Ak, gudragalvis Saknusemas! — sušuko jis. — Vadinasi, frazę parašei atvirkščiai, Akseli?

Dėdė čiupo popierių ir, įsmeigęs į jį apkvaitusias akis, drebančiu balsu perskaitė visą dokumentą nuo paskutinės iki pirmos raidės.

Dokumentas skelbė:

„In Sneffels Yoculis craterem kem delibat umbra Scartaris Julii intra calendas descende, audas viator, et terrestre centrum attinges. Kod feci. — Ame Saknussemm“.

Išvertus tai reiškė:

„Nusileisk į Jakulio Snefelso kraterį, kurį Skartario šešėlis glamonėja prieš liepos kalendą, narsusis keliauninke, ir tu pasieksi Žemės centrą. Aš tai padariau. — Arnė Saknusemas. (Kalenda romėnai vadino pirmąją kiekvieno mėnesio dieną. — Aut.) “

Perskaitęs tas eilutes, dėdė pašoko tarsi netyčia būtų palietęs Leideno stiklinę ( Cilindro formos elektrinis kondensatorius.) Kupinas džiaugsmo, pasitikėjimo ir ryžto jis atrodė nuostabiai. Žingsniavo pirmyn ir atgal vis rankomis griebdamasis už galvos, stumdė kėdes, kilnojo iš vienos vietos į kitą knygas, lyg kamuoliukais — kas galėtų tuo patikėti! — žaidė savo brangiaisiais mineralais, stukseno kumščiu į stalą arba plekšnojo ranka krėslą. Pagaliau dėdės nervai aprimo ir jis išsekęs atsisėdo į krėslą.

— Vis dėlto kelinta dabar valanda? — paklausė po valandėlės.

— Trečia, — atsakiau.

— Kaip greitai atėjo pietų metas. Aš mirštu iš bado. Prie stalo! O paskui...

— Paskui?..

— Sukrausi mano lagaminą.

— Gerai! — sušukau aš.

— Ir savo taip pat! — žengdamas į valgomąjį, pridūrė kietaširdis profesorius.

Šeštasis skyrius

Išgirdus tuos žodžius, drebulys perbėgo visą mano kūną, tačiau susitvardžiau. Nutariau nė už ką neišsiduoti. Tik mokslo įrodymai galėtų sulaikyti profesorių Lidenbroką. O apie tokios kelionės absurdiškumą bylojo gana rimti argumentai. Keliauti į Žemės centrą! Kokia beprotybė! Aš nutariau paprieštarauti palankesniu metu, o tuo tarpu papietauti.

Nėra reikalo aprašinėti mano dėdulės įtūžį, išvydus nepadengtą stalą! Netrukus jis sužinojo priežastį. Marta bemat atgavo laisvę ir išdūmė į turgų. Ji taip mikliai paruošė valgį, kad po valandos alkį jau buvau numalšinęs ir vėl kuo aiškiausiai įsivaizdavau visą padėtį.

Per pietus dėdulė atrodė beveik linksmas; laidė juokelius, kurie mokslininkų lūpose skamba visai nekaltai. Po deserto davė man ženklą sekti paskui jį į kabinetą.

Aš paklusau. Dėdė atsisėdo viename stalo gale, aš — kitame.

— Akseli, — tarė jis gana švelniu balsu, — tu esi gana protingas jaunuolis; šiandien, kai aš, galutinai nusikamavęs, jau buvau beatsisakąs savo tyrinėjimų, padarei man didelę paslaugą. Nežinia, kur dar mane būtų nuvedusios pastangos įminti neįmenamą mįslę! Aš šito niekada nepamiršiu, ir tu prisidėsi prie šlovės, kurią pelnysime.

„Va, — pamaniau, — dabar jis puikiai nusiteikęs; kaip tik tinkamas momentas pasikalbėti kad ir apie tą pačią garbę“.

— Visų pirma, — toliau kalbėjo dėdė, — aš primygtinai tavęs prašau išsaugoti visišką paslaptį. Neabejoju, supranti kodėl. Mokslo pasaulyje tiek ir tiek pavyduolių, ir daugelis panorėtų dalyvauti kelionėje, apie kurią jie sužinos tik po mūsų sugrįžimo.

— Nejaugi manote, kad daug atsirastų tokių narsuolių?

— Be abejo! Kas gi ilgai svarstytų, sužinojęs apie galimybę pelnyti tokią šlovę? Jeigu tik šis dokumentas taptų žinomas, visa geologų armija dumtų Arnė Saknusemo pėdomis!

— Štai dėl to tai aš abejoju, dėde, juk dokumento tikrumas dar neįrodytas.

— Kaip! O knyga, kurioje jį radome?

— Gerai! Aš sutinku, kad šios eilutės parašytos Saknusemo ranka, bet ar iš to galima daryti išvadą, jog jis atliko ir tą kelionę? Argi senasis dokumentas negali būti mistifikacija?

Ir tuoj beveik gailėjausi, ištaręs tuos šiek tiek aštrokus žodžius. Profesorius suraukė antakius; aš bijojau, kad mūsų pokalbis nepakryptų į blogąją pusę. Laimei, taip neatsitiko. Mano griežtasis pašnekovas, kurio veide sušvito kažkas panašaus į šypseną, atsakė:

— Tai mes patikrinsime.

— Ak, — tariau šiek tiek suglumęs, — leiskite man pasakyti viską, ką manau apie šį dokumentą.

— Sakyk, mano berniuk, nesivaržyk. Duodu tau visišką laisvę pareikšti savo nuomonę. Dabar tu jau ne tik mano brolėnas, o kolega. Taigi, tęsk.

— Gerai, pirmiausia aš jūsų paklausiu, kas tie Jokulis, Snefelsas ir Skartaris, apie kuriuos niekada nieko negirdėjau?

— Mielai atsakysiu. Kaip tik neseniai mano draugas Augustas Petermanas iš Leipcigo atsiuntė žemėlapį; antai jis. Iš bibliotekos didžiosios spintos antrojo skyriaus Z eilės ketvirtos lentynos paimk trečiąjį atlasą.

Aš atsistojau ir, laikydamasis tikslių dėdės nurodymų, be vargo radau reikalingąjį atlasą. Profesorius jį atskleidė ir tarė: