Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

— Tiek to. Tai va, Hemfris Devis užsuko pas mane važiuodamas pro Hamburgą. Mudu ilgai šnekėjomės, taip pat ir dėl įkaitusios skystos Žemės branduolio būklės hipotezės. Mūsų abiejų nuomonės sutapo — Žemės gelmių skystas būvis neįmanomas dėl vienos priežasties, kurios mokslas dar negali paaiškinti.

— Kokia gi toji priežastis? — šiek tiek nustebęs, paklausiau aš.

— Visai paprasta: ištirpusią masę, panašią į vandenyną, veiktų Mėnulio traukos jėga; vadinasi, du kartus per dieną Žemės viduje įvyktų potvyniai ir atoslūgiai; Žemės pluta, stipriai slegiama skystos ugninės masės, imtų lūžinėti ir periodiškai vyktų Žemės drebėjimai!

— Bet vis dėlto netenka abejoti, kad Žemės rutulio apvalkalas kažkada buvo karšto skysčio būvyje, ir galima manyti, jog pirmiausia ataušo viršutiniai Žemės plutos sluoksniai, tuo tarpu karštis susitelkė dideliame gylyje.

— Klaidinga nuomonė, — atsakė dėdė. — Žemė ėmė skeldėti įkaitus jos paviršiui, o ne atvirkščiai. Žemės paviršių sudarė didelis kiekis metalų, kaip antai kalis ir natris, kurie užsiliepsnoja vos susilietę su oru ir vandeniu; šie metalai užsiliepsnojo, kai atmosferos garai lietaus pavidalu nusileido ant Žemės; ir palaipsniui vandeniui ėmus skverbtis į Žemės vidų per plyšius, atsiradusius sueižėjus akmeninei plutos masei, prasidėjo masiniai gaisrai su sprogimais ir išsiveržimais. To pasekmė — vulkaniniai dariniai Žemės paviršiuje, tokie gausūs pasaulio egzistavimo pradžioje.

— Gana pramani hipotezė! — nevalingai sušukau.

— Hemfris Devis šį reiškinį man paaiškino, atlikdamas gana paprastą bandymą. Jis padarė metalinį rutulį, visiškai panašų į mūsų planetą, daugiausia naudodamas tuos metalus, apie kuriuos tik ką kalbėjau; kai rutulį mažumėlę apipurškėme vandeniu, jo paviršius ėmė pūstis, oksiduotis, iškilo nedidelė kalvelė ir jos viršūnėje atsivėrė krateris; įvyko išsiveržimas, ir rutulys taip įkaito, kad jo nebeįstengėme išlaikyti rankose.

Tiesą sakant, profesoriaus argumentai ėmė mane veikti; kaip visuomet jis aiškino aistringai, užsidegęs.

— Matai, Akseli, — pridūrė dėdė, — apie Žemės vidinę būseną įvairias hipotezes kūrė ir geologai; apie Žemės rutulio branduolio įkaitusią būklę nėra jokių įrodymų, ir aš atmetu šią teoriją, nes to negali būti. Tačiau ko čia tuščiai ginčytis? Mes patys viską pamatysime ir lygiai kaip Arne Saknusemas sužinosime, kokios nuomonės turime laikytis šiuo svarbiu klausimu.

— Na, žinoma, — atsakiau, jau šiek tiek užkrėstas dėdulės entuziazmo. — Na, žinoma, pamatysime, jeigu ten apskritai galima ką nors pamatyti.

— Kodėl gi ne? Tikriausiai Žemėje vyksta elektriniai reiškiniai, kurie mums pasitarnaus, kaip apšvietimo priemonė. O gal dėl aukšto slėgio Žemės gilybėje atmosfera tampa šviečianti?

— Taip, — tariau, — taip! Galų gale ir tai įmanoma.

— Be abejo, — išdidžiai atsakė dėdė, — bet laikyk prikandęs liežuvį, girdi? Apie visa tai — nė žodžio! Kad niekam nešautų į galvą anksčiau už mus atrasti Žemės centrą.

Septintasis skyrius

Taip baigėsi tas nepamirštamas ginčas. Besikalbėdamas su dėdule aš gerokai įkaitau. Išėjau iš kabineto visiškai suglumęs. Hamburgo gatvių oras buvo per slogus, kad galėčiau atsitokėti. Pasileidau prie Elbės, prie kelto, kuris jungė miestą su geležinkeliu.

Ar mane įtikino dėdės argumentai? Gal jau pasidaviau jo įtaigai? Nejaugi rimtai reikia žiūrėti į profesoriaus Lidenbroko užmačią keliauti į Žemės centrą? Ką aš išgirdau? Bepročio kliedesius ir fantazijas ar genialaus žmogaus išvadas, paremtas mokslo duomenimis? Kaip nubrėžti ribą, skiriančią tiesą nuo klaidingų pažiūrų?

Aš kūriau daugybę prieštaringiausių hipotezių, negalėdamas apsistoti ties kuria nors viena.

Vis dėlto reikia pasakyti: nors mano entuziazmas pamažu blėso, aš beveik sutikau su dėdės teiginiais. Net buvau pasišovęs nedelsiant leistis į kelionę, kad neliktų laiko apmąstymams. Taip, tuo metu man būtų užtekę ryžto suveržti savo lagamino diržus!

Tačiau turiu prisipažinti, kad po valandos toji nepaprasta susijaudinimo būsena išblėso, nervai nurimo, ir iš Žemės gelmių aš vėl išnirau į paviršių.

„Juk tai kvailystė! — tariau pats sau. — Nesąmonė! Juk tai nepaaiškinama sveiku protu! Visa tai nesąmonė. Aš blogai miegojau ir regėjau bjaurų sapną!“.

Šitaip svarstydamas žingsniavau Elbės pakrante ir, aplenkęs uostą, patekau į Altonos kelią. Keista nuojauta tarsi liepė man eiti tuo keliu — netrukus išvydau savo mieląją Grauben, pargrįžtančią į Hamburgą.

— Grauben! — sušukau iš tolo.

Mergina stabtelėjo; matyt, truputį sutriko, išgirdusi kažką ją šaukiant vardu. Tą pačią akimirką aš atsidūriau priešais ją.

— Akseli! — nustebusi tarė ji. — Tu ėjai manęs pasitikti? Kaip malonu!

Tereikėjo tik jai į mane pažvelgti — bemat išvydo, koks aš neramus ir sutrikęs.

— Kas atsitiko? — paklausė, ištiesdama man ranką.

— O, daug kas, Grauben! — sušukau.

Ir keliais žodžiais papasakojau žaviajai firlandietei apie tai, kas įvyko. Ji truputį patylėjo. Kažin, ar Grauben širdis daužėsi taip, kaip manoji? Šito nežinau, bet jos ranka manojoje nesuvirpėjo.

Mes tylėdami nuėjome šimtą žingsnių.

— Akseli, — pagaliau prabilo ji.

— Ką, mieloji Grauben?

— Tai bus nuostabi kelionė!

Išgirdęs tuos žodžius, aš net krūptelėjau.

— Taip, Akseli, kelionė, verta mokslininko brolėno. Vyras turi pasižymėti kokiame nors nepaprastame žygyje.

— Grauben, argi tu manęs neatkalbinėji nuo tokios kelionės?

— Ne, mielasis Akseli, ir aš mielai eičiau kartu, jeigu silpna mergina nebūtų jums tik kliuvinys.

— Ar rimtai šitaip kalbi?

— Rimtai.

Ak, argi galima suprasti moteris, jaunas merginas, žodžiu, moters širdį! Jeigu moteris ne iš bailiųjų, tai jos drąsa neturi ribų! Sveikas protas moteriai visiškai bereikšmis... Ką aš girdžiu? Mergina pataria keliauti! Jos visai nebaugina toks romantiškas nuotykis... H skatina mane vykti su dėdule, nors ir myli mane...

Aš buvau sutrikęs ir, atvirai kalbant, sugėdintas.

— Grauben, — kalbėjau aš. — Kažin ar ir rytoj tu taip kalbėsi?

— Rytoj, mielasis Akseli, aš pasakysiu tą patį, ką ir šiandien.

Laikydamiesi už rankų, tylėdami, mes tęsėme savo kelionę. Dienos įvykiai kėlė man liūdesį.

„Apskritai, — mąsčiau, — iki liepos kalendos dar toli, ir iki to laiko dar gali atsitikti kas nors tokio, kas atbaidys dėdulę nuo beprotiško noro keliauti į Žemės gelmes“.

Į Karališkąją gatvę parėjome jau vėlai. Maniau, kad mūsų namuose viešpataus visiška tyla, dėdulė kaip paprastai jau miegos, o Marta tvarkysis valgomajame.

Tačiau buvau išleidęs iš galvos nerimastingą profesoriaus būdą. Jis bruzdėjo kartu su būreliu nešikų, kraunančių koridoriuje visokiausius ryšulius ir pakus; po visą namą skambėjo šeimininko šūksniai; sumišusi senoji tarnaitė nebeišmanė ko griebtis.

— Nagi, eik šen, Akseli! Greičiau, nelaimingasis! — išvydęs mane pareinantį, ėmė šūkauti dėdė. — Tavo lagaminas dar nesukrautas, mano užrašai nesutvarkyti, sakvojažo raktas kažkur prašapo, nerandu savo getrų...

Aš taip nustebau, kad apmiriau vietoje. Neįstengiau ištarti nė vieno žodžio. Po valandėlės vargais negalais išspaudžiau:

— Ar mes išvykstame?

— Taip, nelaimingasis, o tu vaikštinėji užuot man padėjęs!

— Mes išvažiuojame? — paklausiau dar kartą visai silpnu balseliu.