Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Dėdė žvaliai lipo pirmas. Aš sekiau iš paskos būgštaudamas, nes greitai pajusdavau svaigulį. Negalėjau pasigirti nei atsparia galva, nei stipriais nervais.

Kol kopėme vidiniais laiptais, jaučiausi visai gerai, tačiau palipus maždaug šimtą penkiasdešimt pakopų, staiga oras mušė man į veidą: mes išėjome į varpinės aikštelę; laiptai jau vijosi po atviru dangumi, ir vienintelė atrama tebuvo ploni turėklai; be to, kuo aukščiau kopėme, tuo laiptai darėsi siauresni ir, atrodė, vedė į begalybę.

— Aš nebegaliu! — sušukau. — Nebegaliu!

— Nejaugi esi toks bailys? Lipk drąsiau! — atrėžė negailestingasis profesorius.

Norom nenorom teko sekti iš paskos, įsikibus turėklų. Gryname ore man ėmė suktis galva; jaučiau, kaip stipriam vėjo šuorui pūstelėjus, siūbuoja varpinė; kojos liovėsi klausiusios; netrukus ėmiau ropštis keturiom, dar po valandėlės — šliaužiau pilvu; užsimerkiau, ėmė pykinti.

Pagaliau, dėdės padedamas — jis tempte tempė mane už apykaklės, — pasiekiau pačią smailę.

— Dabar pažvelk žemyn, — tarė dėdė, — ir žiūrėk nemirksėdamas. Tu privalai įprasti žiūrėti į bedugnės gelmes!

Aš atmerkiau akis. Pro rūko šydą namai atrodė suslėgti, tarsi pritrėkšti. Virš mano galvos lėkė debesys, bet dėl optinės apgaulės atrodė, kad debesys nejuda, o juda varpinė, jos kupolas, o mes tarsi nepasakomu greičiu skrendame į tolį. Vienoje pusėje, tolybėje, matėsi žaliuojantys laukai, kitoje — saulės spinduliuose žaižaruojanti jūra. Už Elsinoro iškyšulio driekėsi Zundas, horizonte baltavo burės, o rytuose pro rūką vos vos regėjosi Švedijos krantai. Visa tai mirguliavo mano akyse.

Nepaisant nieko, teko stovėti išsitiesus ir žiūrėti. Mano pirmoji svaigesio pamoka tęsėsi visą valandą. Kai pagaliau nulipau žemyn ir kojomis paliečiau tvirtą gatvės grindinį, buvau visiškas bejėgis.

— Rytoj mes pakartosime pamoką, — tarė mano profesorius.

Penkias dienas tęsėsi tos pratybos, ir norom nenorom aš dariau pastebimą „žiūrėjimo iš viršaus žemyn“ pažangą.

Devintasis skyrius

Atėjo išplaukimo diena. Išvakarėse paslaugusis ponas Tomsonas perdavė mums svarbius rekomendacinius laiškus Islandijos vietininkui baronui Trampė, vyskupo padėjėjui ponui Piktursonui ir Reikjaviko burmistrui ponui Finzenui. Dėdė nuoširdžiai padėkojo, stipriai paspausdamas ranką.

Birželio antrąją, šeštą valandą ryto, mūsų vertingasis bagažas jau buvo „Valkirijoje“. Kapitonas nuvedė mus į nepaprastai ankštą kajutę, panašią į mažutę kabiną.

— Ar vėjas palankus? — paklausė dėdė.

— Vėjas nuostabus, — atsakė kapitonas Bjarnė, — pietryčių. Iš Zundo į atvirą jūrą išplauksime iškeltomis burėmis.

Neilgai trukus mūsų tristiebė škuna atsišvartavo nuo kranto ir, iškėlusi visas bures, įplaukė į sąsiaurį. Po valandos Danijos sostinė jau dūlavo tolyje, tarsi paskendusi bangose; „Valkirija“ plaukė palei Elsinoro krantus. Mano nuotaika buvo be galo pakili — senosios pilies terasoje tikėjausi pamatysiąs net Hamleto šešėlį.

„Kilniadvasi beproti! — murmėjau sau po nosimi. — Tu, be abejo, pritarsi mūsų žygiui! O gal keliausi drauge su mumis ir kartu leisies į Žemės rutulio gelmes, ieškant atsakymo į klausimą, kurį pats kėlei: „Būti ar nebūti?“

Tačiau ant senųjų sienų nieko neišvydau... Tarp kita ko pridursiu, kad pilis kur kas jaunesnė už narsųjį Danijos princą. Mūsų laikais tame didingame statinyje gyvena budėtojai, reguliuojantys į Zundą įplaukiančių laivų srautą. Pro pilį kasmet praplaukia penkiolika tūkstančių įvairiausių šalių laivų.

Netrukus Kronborgo pilis išnyko rūke, kaip ir Helsinboro bokštas Švedijos krante; pūstelėjo Kategato vėjas ir škuna truputį pakrypo.

„Valkirija“ sparčiai plaukė su iškeltomis burėmis, tačiau buriniu laivu niekada negalima pasikliauti. Mūsų laivas gabeno į Reikjaviką anglį, namų apyvokos reikmenis, molio indus, vilnonius drabužius ir grūdus; ekipažą sudarė penki žmonės — jie visi buvo danai.

— Ar ilgai plauksime? — domėjosi dėdulė.

— Apie dešimt dienų, — atsakė kapitonas, — jeigu tik prie Farerų salų nesutrukdys priešinis šiaurės vakarų vėjas.

— Jeigu taip ir atsitiktų, tikiuosi, nelabai užgaišite?

— Ne, pone Lidenbrokai, būkite ramus, mes nuvyksime laiku.

Vakarėjant škuna aplenkė Skageno kyšulį — šiauriausią Danijos sausumos dalį, o naktį jau plaukėme Skagerako sąsiauriu, prie Lindneso kyšulio apiplaukėme pietinį Norvegijos kraštą, ir škuna atsidūrė Šiaurės jūroje.

Po dviejų dienų išvydome Škotijos krantus prie Piterhedo; „Valkirija“ plaukė tarp Orknio ir Šetlando salų Farerų salų link.

Netrukus mūsų škuna jau slydo Atlanto vandenyno bangomis; teko laviruoti pučiant šiaurės vėjui; Farerų salas pasiekėme per didelį vargą. Birželio aštuntąją kapitonas pamatė Miugenesą, toliausiai vakaruose esančią Farerų salą, ir nuo to laiko jau plaukėme tiesiai link Portlando kyšulio, esančio pietinėje Islandijos pakrantėje.

Plaukiant nieko ypatinga neįvyko. Aš gana lengvai pakėliau jūros ligą; o dėdė, liedamas apmaudą ir baisiausiai gėdydamasis, visą laiką nesveikavo. Todėl jis negalėjo paklausinėti kapitono Bjamė nei apie Snefelso ugnikalnį, nei apie susisiekimo priemones bei krovinių pervežimo būdus. Taigi jam teko apsiprasti su mintimi, kad paklausinėti galės tik nuplaukęs į vietą, o kol kas visą laiką turėjo praleisti gulėdamas kajutėje, kurios pertvaros braškėjo nuo bangų smūgių. Tiesa, jis dalinai nusipelnė tokio likimo.

Birželio vienuoliktąją kapitonas nustatė, kad mes esame netoli Portlando kyšulio. Tyras oras leido mums pamatyti Mirdals Jokulį. Kyšulys — vieniša plyna ir stati pakrantės uola vienišai stūksanti kyšulio pakraštyje. „Valkirija“ laikėsi tolėliau nuo krantų.

Aplenkdami iškyšulį, mes plaukėme vakarų linkui pro ryklių ir banginių guotus. Netrukus išvydome uolą su skyle, pro kurią baisiausiai ūždamos į sausumą veržėsi putotos jūros bangos. Vestmano salelės kūpsojo vandenyno paviršiuje lyg sėjėjo rankos paberti akmenys. Toliau škuna plaukė atvira jūra, norėdama iš tolo apsukti Reikjaviko kyšulį — vakarinę Islandijos dalį.

Jūroje siautėjęs štormas neleido dėdulei išeiti į denį ir, atstačius veidą aštriam pietvakarių vėjui, pasigrožėti nepaprastai įmantriai išraižytais Islandijos krantais.

Po keturiasdešimt aštuonių valandų, kai audra, privertusi nuleisti bures, nurimo, rytų pusėje netoli Skageno pakraščio išvydome bują; toje vietoje vandenynas nusėtas povandeninėmis uolomis, labai pavojingomis jūrininkams. Į laivą pribuvo islandų locmanas, ir po trijų valandų „Valkirija“ išmetė inkarą Fachsafloui įlankoje prie Reikjaviko.

Pagaliau profesorius išėjo iš savo kajutės; šiek tiek išblyškęs, šiek tiek sulysęs, bet vis dėlto kaip paprastai kupinas entuziazmo ir aiškiai patenkintas. Miesto gyventojai, susidomėję krovininio laivo atvykimu, plūste plūdo į krantinę.

Dėdulė skubinosi palikti savo plaukiojantį kalėjimą, teisingiau sakant, ligoninę. Bet prieš išlipdamas iš laivo, jis nusivedė mane į laivo priekigalį ir šiaurinėje įlankos dalyje parodė aukštą kalną dvišaka viršūne, padengtą amžinu sniegu.

— Snefelsas! — sušuko jis. — Snefelsas!

Paskui, davęs man ženklą tylėti, įlipo į valtį; aš irgi įšokau į ją ir netrukus mes įkėlėme koją į Islandijos žemę.

Tą pačią akimirką mus pasitikti žengė generolo mundurą vilkįs stuomeningas vyras. Tai buvo salos gubernatorius, baronas Trampė. Profesorius įteikė jam Kopenhagoje gautus laiškus, ir jiedu lyg žirnius ėmė berti daniškus žodžius; dėl suprantamų priežasčių tame pokalbyje aš nedalyvavau. Pašnekesio rezultatas buvo toks: baronas Trainpė pažadėjo visapusiškai padėti.