Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

— Tačiau, — kiek apmaudžiaudamas atsakė dėdė, — kaip gi užsieniečiai...

— Užsieniečiai? Užsieniečiai savo tėvynėse turi savas bibliotekas, o mums svarbiausia, kad valstiečiai lavintųsi. Kartoju, polinkis mokytis glūdi islandų kraujyje. Todėl tūkstantis aštuoni šimtai šešioliktais metais mes įkūrėme Literatūros draugiją, kuri dabar klesti. Užsienio mokslininkai laiko sau garbe jai priklausyti; draugija leidžia knygas, skirtas mūsų tėvynainių auklėjimui ir lavinimui, irtai duoda šaliai didelę naudą. Jeigu jūs, pone Lidenbrokai, pageidautumėte irgi tapti mūsų draugijos nariu korespondentu, suteiktumėte mums didelį pasitenkinimą.

Dėdulė, jau esąs šimtų mokslo draugijų nariu, nuoširdžiai pareiškė sutinkąs, ir ponas Fridriksonas liko visai patenkintas.

— O dabar, — toliau kalbėjo namų šeimininkas, — būkite toks malonus, išvardinkite knygas, kurias jūs tikėjotės rasti mūsų bibliotekoje — galbūt aš galėsiu ką nors apie jas pasakyti.

Pažvelgiau į dėdę. Jis neskubėjo atsakyti, kadangi tai betarpiškai buvo susiję su jo planu. Tačiau kiek pamąstęs, jis vis dėlto prabilo.

— Pone Fridriksonai, — tarė dėdė, — aš norėjau sužinoti, ar tarp jūsų senųjų knygų yra ir Arne Saknusemo kūrinių.

— Arnė Saknusemo? — perklausė Reikjaviko mokytojas. — Jūs kalbate apie šešioliktojo amžiaus mokslininką, apie žymųjį gamtos tyrinėtoją, garsųjį alchemiką ir keliautoją?

— Taip, apie jį!

— Apie Islandijos mokslo ir literatūros pasididžiavimą?

— Teisingai.

— Apie visam pasauliui žinomą žmogų?

— Visiškai jums pritariu.

— Kuris narsa nenusileidžia genialumui?

— Matau, viską apie jį žinote.

Dėdulė susižavėjęs klausėsi malonių atsiliepimų apie savo herojų. Jis nenuleido akių nuo Fridriksono.

— Žinoma! — tarė dėdė. — O kur jo kūriniai?

— Jo kūrinių pas mus nėra.

— Kaip? Islandijoje nėra Saknusemo kūrinių?

— Jų nėra nei Islandijoje, nei kur nors kitur.

— Kodėl?

— Todėl, kad Arnė Saknusemas buvo persekiojamas kaip eretikas, o jo kūrinius tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt trečiais metais Kopenhagoje sudegino budelis.

— Puiku! — sušuko dėdė; žinoma, gamtos mokytojas, tai išgirdęs, labai pasipiktino.

— Ką?.. — sušuko mokytojas.

— Taip! Viskas paaiškinama, viskas tarpusavyje susiję ir dabar aš suvokiu, kodėl ėmus persekioti Saknusemo kūrinius, mokslininkas buvo priverstas slėpti savo genialius atradimus, savo paslaptį, užšifruoti ją...

— Kokią paslaptį? — guviai paklausė Fridriksonas.

— Paslaptį... kuri... — užsikirsdamas ėmė aiškinti dėdė.

— Gal turite kokį ypatingą Saknusemo dokumentą?

— Ne... tai tik mano spėlionės.

— Gerai, — atsakė ponas Fridriksonas, kuris, pastebėjęs sumišusį dėdę, buvo toks malonus, jog neėmė primygtinai kamantinėti, — tikiuosi, — tęsė jis, — kad jūs nepaliksite mūsų salos, neištyręs jos mineraloginių turtų?

— Be abejonės, — atsakė dėdė, — bet aš šiek tiek pavėlavau; čia jau, žinoma, lankėsi kiti mokslininkai.

— Taip, pone Lidenbrokai; Olafsenas ir Povelsenas triūsė karaliaus pavedimu; Troilio tyrinėjimai, Haimaro ir Roberto mokslo ekspedicijos prancūzų korvete „Ieškojimai“ ir neseni mokslininkų, plaukiojusių fregata „Karalienė Hortenzija“ stebėjimai, daug prisidėjo prie Islandijos tyrinėjimų. ( Korvetę „Recherche „ 1835 m. admirolas Diuperė pasiuntė ieškoti de Blosevilio ekspedicijos, be žinios dingusios su laivu „Lilloise „. — Aut.) Bet, tikėkite manimi, ir jums nemažai liko.

— Taip manote? — nuoširdžiai paklausė dėdė, stengdamasis, kad pašnekovas nepastebėtų jo žvilgančių akių.

— O, taip! Tyrinėtojų dar laukia daugybė beveik visai netirtų kalnų, ledynų, ugnikalnių! Toli pavyzdžių nereikia ieškoti. Pažvelkite kad ir antai į tą, horizonte stūksantį ugnikalnį. Tai — Snefelsas.

— Taip! — tarė dėdė. — Snefelsas.

— Vienas nuostabiausių ugnikalnių, kurio kraterį retai kas aplankė.

— Jis užgesęs?

— Taigi! Prieš penkis šimtus metų.

— Na, tai va, — atsakė dėdė, iš susijaudinimo užmetęs koją ant kojos, kad nepašoktų, — aš manau savo geologinius tyrinėjimus pradėti kaip tik nuo Šefei.. Fesel... kaip jūs sakėte?

— Snefelsas, — atsakė mielasis ponas Fridriksonas.

Ši pokalbio dalis vyko lotynų kalba; aš supratau viską ir, žvelgdamas į dėdulę, besistengiantį nuslėpti savo džiaugsmą, kuris veržėsi per kraštus, vos įstengiau nutaisyti rimtą miną; vaizduodamas nekaltą kūdikį, profesorius darėsi panašus į seną velnią.

— Taip, — toliau kalbėjo dėdė, — jūsų žodžiai lemia mano pasirinkimą! Mes pabandysime įsiropšti į tą Snefelsą ir galbūt net patyrinėti jo kraterį!

— Labai apgailestauju, — atsakė ponas Fridriksonas, — kad negaliu atitrūkti nuo savo darbo; su malonumu jus palydėčiau ir kiek galėdamas pagelbėčiau.

— O, ne, ne! — guviai paprieštaravo dėdė. — Mes nenorėtume jūsų trukdyti, pone Fridriksonai; iš visos širdies dėkoju. Tokio mokslininko, koks esate jūs, dalyvavimas būtų labai naudingas, bet jūsų profesinė pareiga...

Aš esu linkęs manyti, kad mūsų šeimininkas dėl savo tyros islandiškos širdies nesuprato subtilių mano dėdulės gudrybių.

— Aš visiškai pritariu, pone Lidenbrokai, jūsų pasirinkimui — pradėti tyrinėjimus nuo šito ugnikalnio, — tarė mokytojas. — Jūs ten surinksite gausų nepaprastų stebėjimų derlių. Tik sakykite, kaip manote nusigauti į Snefelso pusiasalį?

— Jūra, per įlanką. Tai pats trumpiausias kelias.

— Žinoma, bet tai neįmanoma.

— Kodėl?

— Todėl, kad šiuo metu Reikjavike nerasite nė vienos valties.

— Ak, velniai rautų!

— Jums teks keliauti sausuma, pakrante. Tiesa, lankas didelis, bet kelias įdomus.

— Gerai. Aš pasistengsiu susirasti palydovą.

— Kaip sykis galiu pasiūlyti labai tinkamą.

— O ar jis patikimas, sumanus žmogus?

— Taip, pusiasalio gyventojas. Labai sumanus gagų medžiotojas; liksite juo patenkintas. Jis laisvai kalba daniškai.

— O kada galiu jį pamatyti?

— Jeigu norite — rytoj.

— Kodėl ne šiandien?

— Todėl, kad jis čia bus tik rytoj.

— Gerai, jei rytoj, tai rytoj, — atsakė dėdė ir atsiduso.

Netrukus labai naudingas pokalbis baigėsi, ir vokiečių profesorius karštai padėkojo islandui. Per pietus dėdulė gavo svarbių duomenų, sužinojo Saknusemo istoriją; supratau priežastį, kodėl reikėjo nutylėti apie jo dokumentą; dėdulė taip pat užsitikrino pažadą gauti gerą vedlį.

Vienuoliktasis skyrius

Vakare šiek tiek pasivaikščiojau jūros pakrante prie Reikjaviko, ankstėliau grįžau namo, atsiguliau ir užmigau giliu miegu.

Rytą pabudęs išgirdau dėdę su kažkuo gyvai besikalbantį gretimame kambaryje. Tučtuojau pašokau ir nuėjau pas jį.

Dėdė daniškai kalbėjosi su nepažįstamu aukštaūgiu, tvirto sudėjimo žmogumi. Vaikinas, matyt, buvo labai stiprus. Šiurkštokame ir atviraširdiškame veide spindėjo protingos akys. Jos buvo mėlynos, o žvilgsnis — mąslus. Ugi plaukai, kuriuos net Anglijoje vadintų rudais, krito ant atletiškų pečių. Nors vyriškio judesiai buvo miklūs, rankos karojo lyg pagaliai: kas tai yra šnekučiuojant gestikuliuoti, jis nežinojo. Viskas bylojo, kad šis žmogus — santūrus, ramus, tačiau toli gražu ne apatiškas. Matėsi, kad jis nuo nieko nepriklausomas, dirba pagal savo norą ir kad niekas šiame pasaulyje negali pakeisti jo filosofinio požiūrio į gyvenimą.