Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Čia pašėrėme arklius; toliau jojome siauru pakrantės keliu, tarp kalvų grandinės ir jūros, nesustodami iki pat Brantam svarbiausios bažnyčios ir dar mylią toliau, iki Zaurbojoro „Annexia" sunykusios bažnyčios, esančios Hvalfiordo pietiniame krante.

Buvo ketvirta valanda. Mes įveikėme tik keturias mylias.

Toje vietoje fiordas buvo mažiausiai pusės mylios pločio, jūros bangos triukšmingai daužėsi į stačias aštriagales uolas: įlanka įsispraudusi tarp skardingų uolų, iškilusių į dangų per tris tūkstančius pėdų; jos įstabios, nes rudi akmens sluoksniai sugulę pakaitomis su rausvoko tufo klodais. Nors ir labai nuovokūs buvo mūsų arkliai, aš jais visiškai nepasiklioviau: kažin kuo baigtųsi, jeigu bandytume persigauti per tą įlanką ant keturkojų nugarų?

— Jeigu jie protingi, — raminau save, — nė nebandys persikelti plaukte. Šiaip ar taip, aš pasistengsiu būti protingesnis už juos.

Bet dėdulė dėl to nesuko sau galvos ir nė už ką nenorėjo gaišti. Sudavė arkliui pentinais ir nurisnojo prie kranto. Gyvulys, pajutęs vandens artumą, sustojo, o dėdulė, kuris visada darė savaip, ėmė dar smarkiau raginti gyvulį. Arkliukas mostagavo galva, tačiau nežengė nė žingsnio. Dėdė ėmė laidyti prakeiksmus, plakti arklį vytiniu, bet tas tik spardėsi, matyt, ketindamas nusviesti raitelį. Pagaliau jis parietė kojas ir slyste išslydo pro ilgas profesoriaus kojas; dėdė liko stovėti ant dviejų pakrantės akmenų lyg Rodo kolosas.

— Ak tu, prakeiktas gyvuly! — sušuko raitelis, netikėtai atsidūręs ant žemės ir susigėdęs kaip kavalerijos karininkas, priverstas pereiti į pėstiją.

— Farja , — tarė palydovas, paliesdamas jo petį.

— Kaip tai — keltas?

— Der. (Ten. — /dan./), — pasakė Hansas, rodydamas keltą.

— Iš tikrųjų! — sušukau aš. — Antai keltas.

— Reikėjo apie tai anksčiau pasakyti! Et, tiek to, jojam!

— Tidvatten , — pridūrė palydovas.

— Ką į iš sako?

— Ji sako — potvynis, — dėdė išvertė man danišką žodį.

— Šiaip ar taip, mums teks palaukti potvynio.

— Forbidal (Ar ilgai? — /dan./) — paklausė dėdė.

— Ja (Taip. — /dan./), — atsakė Hansas.

Dėdulė treptelėjo koja, o arkliai jau žingsniavo prie kelto. Man buvo visiškai aišku, kad, norint persikelti per fiordą, reikia palaukti, kol vanduo pasieks ribą ir daugiau jau nei kils, nei slūgs; vanduo nurims ir keltui negrės pavojus būti nuneštam į įlankos gilumą ar į atvirą vandenyną.

Toji palaimingoji valanda atėjo tik šeštą vakaro. Gana menkoje plokščioje barkoje tilpo dėdulė, aš, mūsų vedlys, du keltininkai ir keturi arkliai. Aš buvau pratęs prie garinių Elbės keltų, todėl valtininkų irklai man atrodė kaip apgailėtinas variklis. Sugaišome daugiau kaip valandą, kol persikėlėme per fiordą, bet vis dėlto laimingai atsidūrėme kitoje pusėje.

Po pusvalandžio atvykome į Gardaro „Aoalkirkja“.

Tryliktasis skyrius

Atėjo metas, kai turėjo sutemti, bet šešiasdešimt penkių laipsnių platumoje šviesios naktys manęs nestebino... Birželio ir liepos mėnesiais saulė Islandijoje nenusileidžia.

Tačiau temperatūra nukrito. Aš sušalau ir dar labiau išalkau. Labai apsidžiaugiau, kai užtikome „ boer“: čia mus svetingai sutiko.

Tai buvo valstiečių namas, tačiau jo gyventojų nuoširdumas nenusileido karaliaus svetingumui. Vos prijojus, šeimininkas tuoj ištiesė mums ranką ir be ilgų ceremonijų pakvietė sekti paskui jį.

Sekti pilna to žodžio prasme, nes eiti greta nebuvo įmanoma. Ilgas, siauras, tamsus praėjimas vedė į pastogę, pastatytą iš grubiai aptašytų rąstų, o iš jos patekome tiesiai į kambarius; jų buvo keturi: virtuvė, audykla, miegamasis ir iš visų geriausias — svečių kambarys; statydami namą, nepagalvojo apie mano dėdulės ūgį, ir jis kelis kartus stuktelėjo galva į lubas.

Mus nuvedė į didįjį kambarį, beveik salę, su plūktos žemės grindimis ir vienu langu — vietoj stiklo buvo įtempta dulsva avino pūslė. Lovą atstojo žiaudrūs šiaudai, numesti tarp dviejų medinių pertvarų, nudažytų raudona spalva ir aprašinėtų islandų posakiais. Tokio komforto aš nesitikėjau; po visą namą sklido aitrus džiovintos žuvies, sūdytos mėsos ir rūgusio pieno kvapas, nesuteikęs mano uoslei ypatingo pasitenkinimo.

Kai parsinešėme savo kelionės reikmenis, namų šeimininkas pakvietė užeiti į virtuvę — vienintelę apšildomą patalpą; net per didžiausius šalčius tik čia kūrena krosnį.

Maloniai paprašytas, dėdulė nesispyriojo. Aš nusekiau jam iš paskos.

Virtuvėje ugniakuras buvo įrengtas pagal senovišką paprotį: kambario viduryje gulėjo plokščias akmuo, ant kurio kurdavo ugnį, o stoge virš jo buvo palikta anga dūmams išeiti. Virtuvė buvo tuo pačiu ir valgomasis.

Kai įėjome, šeimininkas puolė mus sveikinti, tarsi anksčiau nė nebūtume matęsi, tardamas „ jaellvertu" kas reiškia „būkite laimingi“, ir pabučiavo dėdulę ir mane į abu skruostus.

Tuoj ir žmona ištarė tą žodį ir atliko tas pačias apeigas; tada, dešinę ranką spausdami prie širdies, šeimininkai žemai mums nusilenkė.

Skubu pasakyti, kad islande buvo devyniolikos vaikų motina, kurie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, knibždėjo dūmuose ir smalkėse, kylančiose nuo židinio ir pripildančiose kambarį. Kas akimirką tai viena, tai kita baltaplaukė guvi galvelė išnirdavo iš to debesio. Galėjai palaikyti, kad tai ne vaikai, o murzini angelai.

Su tuo Jauniklių pulkeliu“ mes elgėmės labai meiliai ir netrukus trys ar keturi lyg beždžionėlės užsikorė mums ant pečių, kitą tiek įsitaisė ant kelių, likusieji trynėsi apie kojas. Tie, kurie jau kalbėjo, visokiausiais būdais kartojo „jaellvertu“, tie, kurie nemokėjo kalbėti, šūkaliojo dar pašėliau.

Koncertas liovėsi tik pakvietus pietauti. Tą akimirką įėjo mūsų vedlys, jau pasirūpinęs, kad paėstų arkliai, paprasčiau kalbant, juos išžabojo ir paleido pasiganyti į lauką; vargšai gyvuliai turėjo pasitenkinti skurdžiom samanom, augančiom ant uolų, ir menka pajūrio žole, o auštant grįžti namolei ir atstatyti nugaras balnui.

— Saellvertu! — įėjęs tarė Hansas.

Po to išvydome tas pačias ramias, automatiškai atliekamas apeigas — bučiuodami į abu skruostus, Hansą sveikino šeimininkas, šeimininkė ir devyniolika mažylių.

Kai ceremonija baigėsi, sėdome prie stalo, iš viso dvidešimt keturi žmonės, ir, žinoma, sėdėjome vienas ant kito tiesiogine šių žodžių prasme; kam ant kelių užsiropštė tik du vaikai, tai tam dar gerai pasisekė!

Kai tik ant stalo padėjo sriubą, visi tie žmogeliukai nurimo, įsivyravo tyla, nors šiaip islandų berniukai nėra tyleniai. Šeimininkas įpylė mums gana skanios sriubos, išvirtos iš garsiųjų islandiškų samanų, tada padalijo po didoką porciją džiovintos žuvies aliejuje, kuris apkarto gal prieš dvidešimtį metų ir, islandų nuomone, esantį kur kas geresnį už šviežią. Dar patiekė „s kyr“, kažką panašaus į rūgpienį su džiūvėsiais ir kadugio uogų padažu. Galiausiai kažkokį gėrimą iš išrūgų, atskiestų vandeniu — tai jie vadino „ blanda“. Ar geras buvo tas neįprastas maistas, ar ne, negaliu spręsti. Aš buvau išalkęs ir vietoj saldaus patiekalo iki paskutinės kruopelės sušveičiau tirštą grikių košę.

Po pietų vaikai išsibėgiojo; suaugusieji susėdo apie židinį, kuriame degė durpės, žabai, karvių mėšlas ir džiovintų žuvų kaulai. Paskui, sušilę, visi išsiskirstėme po savo kambarius. Šeimininkė, laikydamasi papročio, norėjo numauti mums kojines ir nuvilkti kelnes, bet, išgirdusi mandagų prieštaravimą, neįkyrėjo, ir aš pagaliau galėjau prigulti savo kietame guolyje.