Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Tolimoje geologinėje epochoje sala buvo vientisas kalnų masyvas, pamažu iškilęs virš vandenyno, spaudžiamas Žemės rutulio viduje veikiančių jėgų. Tada ugnikalniai dar neegzistavo, iš Žemės gelmių ugnis dar nesiveržė.

O vėliau saloje atsirado milžiniškas plyšys, įstrižai — iš pietvakarių į šiaurės rytus, kuris išaižė visą salą. Pro jį pradėjo srūti ištirpusios trachito masės. Tai nebuvo audringas reiškinys. Plyšys buvo toks didelis, jog ištirpusi masė, išsiveržusi iš Žemės rutulio gelmių, ramiai liejosi plačiomis skraistėmis arba banguotomis masėmis. Šioje epochoje susiformavo lauko špatas, sienitas ir profyras.

Tačiau išsiliejusiai ugningai skystai masei atauštant ir kietėjant Žemės paviršiuje, Žemės plutos storis žymiai padidėjo, o reiškia padidėjo ir jos pasipriešinimo jėga.

Tokiu būdu susiformavęs trachitinis sluoksnis nebeleido išsiveržti Žemės rutulio gelmėse susikaupusiai ištirpusiai masei. Ir štai atėjo momentas, kai mechaninė slėgio jėga tapo tokia didelė, jog sunki Žemės pluta nebeatlaikė ir į Žemės paviršių ėmė kilti kūgio formos iškilimai, kuriuose susidarė gilios kiaurymės. Tokiu būdu keičiantis Žemės plutai, atsirado ugnikalniai, o jų viršūnėse susidarė įdubimai, vadinamieji krateriai.

Po šių reiškinių prasidėjo kiti vulkaniniai reiškiniai. Pirmiausia per susiformavusius ištekėjimo kanalus išsiveržė bazalto srautai, nugulė Žemės plutoje pačiomis keisčiausiomis formomis — nuostabius jų pavyzdžius regėjome bekeliaudami. Mes lipome pilko bazalto uolomis, kurios vesdamos įgavo šešiakampio pagrindo prizmės formą. Toliau regėjosi daugybė tarsi peiliu nupjautų kūgių — kažkada tai buvo ugnimi alsuojančios kalnų žiotys.

Tuoj po bazalto srautų iš ugnikalnių, kurių aktyvumas vėl padidėjo užgesus krateriams, ėmė lietis lavos, vulkaninių pelenų ir šlako srautai; aš savo akimis mačiau tuos išsiveržimo pėdsakus, primenančius ant galvos išsidraikiusius plaukus.

Tokia buvo Islandijos atsiradimo įvykių seka. Visi tie reiškiniai susiję su ugninės materijos veikla Žemės rutulio gelmėse, ir būtų klaidinga manyti, kad po išoriniu apvalkalu nebėra medžiagų, nuolat esančių virimo ir lydymosi būsenoje. Taigi tik beprotis gali viltis pasiekti Žemės centrą.

Bekopdamas į Snefelsą, aš truputį apsiraminau.

Kelias vedė į kalną, akmenys sprūdo iš po kojų, ir eiti darėsi vis sunkiau; reikėjo būti nepaprastai budriam, kad nenugarmėtum į bedugnę.

Hansas kuo ramiausiai žingsniavo priekyje, tarsi eitų lygia vietove; kartais jis dingdavo už didžiulių luitų, ir mes akimirką pamesdavome jį iš akių; tada garsiai švilpdamas Hansas paskelbdavo apie savo buvimo vietą, tarsi nurodydavo kryptį, kuria turime eiti. Retkarčiais Hansas sustodavo, pakeldavo uolos nuoskilą ir padėdavo ją kaip gairę — grįžtant lengviau rasime kelią. Vėlyvesnį įvykiai parodė, kad toks apdairumas buvo bereikalingas.

Po trijų varginančio ėjimo valandų mes pasiekėme tik ugnikalnio papėdę. Hansas davė ženklą sustoti; mes kukliai papusryčiavome. Dėdulė valgė labai skubėdamas, kad tik galėtų negaišdamas žygiuoti toliau; bet sustojome ne vien užkąsti, o ir pailsėti, ir jam teko nusileisti vedliui, kuris tik po valandos davė ženklą tęsti kelionę. Trys islandai, gagų medžiotojai, tokie pat tyleniai kaip ir jų draugas, neištarė nė žodžio ir valgė saikingai.

Mes jau pradėjome kopti Snefelso šlaitais. Snieguota ugnikalnio viršūnė dėl kalnuose būdingos optinės apgaulės atrodė stūksojo visai čia pat, o kiek dar valandų sugaišime, kol ją pasieksime! Ir kaip sunkiai! Akmenys slydo mums iš po kojų ir ritosi į lygumą lavinos greičiu. Kai kuriose vietose nuokalnės buvo trisdešimt šešių laipsnių; ropštis tiesiai į viršų neįstengėme, su didžiausiu vargu tekdavo aplenkti tokias vietas, be to mes visaip padėjome vienas kitam. Dėdulė stengėsi būti kuo arčiau manęs; jis neišleisdavo manęs iš akių, o kartais ir prilaikydavo mane. O jeigu kalbėsime apie dėdulę, jis, matyt, turėjo įgimtą lygsvaros pojūtį, todėl nė karto nesuklupo. Islandai, nors ir tempė bagažą, kopė vikriai kaip kopia kalnų gyventojai. Žvelgdamas į Snefelso viršūnę, aš buvau įsitikinęs, kad neįmanoma jos pasiekti lipant tokiu stačiu skardžiu. Laimei, po kankinančio valandos žygio ugnikalnio viršūnę gaubiančioje sniego paklotėje netikėtai išvydome savotiškus laiptus. Tie gamtos sukurti laiptai labai palengvino mūsų žygį. Pakopos susiformavo iš akmenų, išmestų per ugnikalnio išsiveržimą. Jeigu akmenų srauto nebūtų sulaikę dirvos raukšlės, jie būtų nuriedėję į jūrą ir sudarę naujas salas. Ką ir sakyti, tie improvizuoti laiptai labai mums pagelbėjo, nes šlaitas darėsi vis statesnis, o akmeniniai laiptai palengvino žygį, ir mes jau ėjome taip spėriai, kad aš, vos tik valandėlę atsilikęs nuo palydovų, išvydau juos šmėžuojant jau gana toli, ir jų figūrėlės atrodė visai mažutėlės.

Septintą valandą vakaro, įveikę du tūkstančius pakopų, mes atsidūrėme kalno iškyšulyje, kuris buvo tarsi kraterio kūgio pamatas.

Apačioje, už trijų tūkstančių dviejų šimtų pėdų, plytėjo jūra. Mes įveikėme amžinų sniegynų ribą, kuri Islandijoje dėl drėgno klimato yra nelabai aukštai. Buvo šalta. Pūtė stiprus vėjas. Aš jaučiausi visiškai išsimušęs iš jėgų. Nors profesorius ir labai nekantravo, tačiau įsitikinęs, kad mano kojos nė kiek nebeklauso, nutarė sustoti poilsiui. Jis davė ženklą medžiotojui, bet šis papurtė galvą ir tarė:

— Ofvanfor!

— Nesutinka, — tarė dėdulė, — reikia kopti dar aukščiau.

Vėliau jis paklausė Hanso, kodėl nesutikęs sustoti ir pailsėti.

— Mistour, — atsakė mūsų palydovas.

— Ja, mistour, — pakartojo vienas islandas aiškiai persigandusiu balsu.

— Ką reiškia tas žodis? — sunerimęs paklausiau.

— Pažvelk! — tarė dėdulė.

Aš žvilgtelėjau žemyn.

Lyg viesulas sukosi, kilo milžiniškas smulkių kalnų uolienų, smėlio ir dulkių stulpas; jis nešėsi į tą Snefelso pusę, kur buvome mes. Tas milžiniškas dulkių debesis kybojo lyg tamsi užuolaida, užstodama saulę ir mesdama ant kalno šešėlį. Jeigu viesulas užkluptų, pašėlęs sūkurys nušluotų mus nuo žemės paviršiaus.

Šis reiškinys, regimas gana dažnai, kai vėjas pučia nuo ledynų, islandiškai vadinamas „ mistour “.

— Hastigt, hastigt ! — šaukė mūsų vedlys.

Nors aš nesupratau daniškai, vis dėlto iš karto suvokiau, kad turime sekti paskui Hansą, ir kuo greičiau. Tuo tarpu Hansas jau lenkė kraterio kūgį, bet įstrižai, kad palengvintų mums kelią.

Netrukus viesulas užgriuvo kalną, kuris net sudrebėjo; akmenys, sūkurio pagauti, byrėjo lyg išsiveržus ugnikalniui. Laimei, mes jau buvome kitoje kalno pusėje ir pavojus nebegrėsė. Jeigu ne palydovo įžvalgumas, sumaigyti ir sumaitoti mūsų kūnai būtų buvę nusviesti žemyn tarsi kokio meteorito nuolaužos.

Tačiau Hansas manė, kad būtų neprotinga praleisti naktį išoriniame kalno šlaite. Zigzagais kopėme dar aukščiau. Sugaišome beveik penkias valandas, kol įveikėme tūkstančio penkių šimtų pėdų kelią, nes apeinant neįveikiamas kliūtis ir gūrinant zigzagais mums teko papildomai sukarti mažiausiai tris ljė. Aš visiškai nebeturėjau jėgų; alpėjau nuo žvarbos ir alkio. Oro, jau gerokai praretėjusio, nepakako mano plaučiams. Pagaliau, vienuoliktą valandą vakaro, visiškoje tamsoje, mes pasiekėme Snefelso viršūnę; prieš pasislėpdamas kraterio viduje, spėjau žvilgtelėti į šviečiančią „pusiaunakčio saulę“, kuri buvo žemiausiame savo kelio taške ir metė blyškius spindulius ant salų, snaudžiančių po mano kojomis.