Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Šešioliktasis skyrius

Skubėdami pavakarieniavome, ir mūsų mažasis būrys kaip įmanydamas geriau pasiruošė miegoti. Guolis buvo kietas, stogas — nelabai patikimas, apskritai, padėtis ne iš linksmųjų. Mes buvome penkių tūkstančių pėdų aukštyje virš jūros lygio. Tačiau tą naktį aš miegojau labai ramiai; taip gerai jau seniai nebebuvau miegojęs. Net nieko nesapnavau.

Kitą rytą pabudome gerokai sustirę. Nors saulė švietė nepaprastai skaisčiai, buvo labai šalta. Aš pakilau iš savo akmeninio gulto, norėdamas pasigrožėti nuostabiu reginiu, atsivėrusiu prieš mano akis.

Buvau Snefelso pietinio kūgio viršūnėje. Iš tos aukštybės mano akys aprėpė didžiąją salos dalį. Stebint iš didelio aukščio, dėl optinės apgaulės salos krantai atrodė tarsi pakilę, o centrinė jos dalis lyg įdubusi. Galima sakyti, kad po mano kojomis buvo paklotas Helbesmero žemėlapis. Priešais plytėjo slėniai, visomis kryptimis kertą salą, prarajos atrodė lyg šuliniai, ežerai — kaip tvenkiniai, upės — tik upokšniai. Dešinėje pusėje glūdėjo nesuskaičiuojami ledynai ir į dangų kilo kalnų smailės; virš kai kurių iš jų dūlavo lengvi dūmų kamuoliai. Begalinių kalnagūbrių banguotos keteros, padengtos amžinu sniegu tarsi bangų skiauterės putomis, man priminė jūrą per audrą. O vakaruose, tarsi tų putotų skiauterių tęsinys, didingai plytėjo vandenynas. Vos vos įstengiau atskirti žemės ir jūros ribą.

Mane užvaldė džiaugsmas, kurį paprastai patiri, būdamas dideliame aukštyje, ir šį kartą visiškai nesvaigo galva, nes jau įpratau su didžiausiu malonumu iš aukštybių žiūrėti į Žemę. Pamiršau, kas aš ir kur esu. Gyvenau elfų ir silfų, legendinių skandinavų mitologijos veikėjų, gyvenimą. Mano susižavėjęs žvilgsnis skendo perregimoje saulės spindulių šviesoje. Svaigau nuo to reginio, negalvojau apie prarają, į kurią netrukus turėjo mane nublokšti likimas. Bet vos tik išvydau profesorių ir Hansą, kurie jau manęs ieškojo kalno viršūnėje, grįžau į tikrovę.

Dėdulė, pasisukęs veidu į vakarus, parodė man virš jūros iškylančius, rūko gaubiamus, vos įžvelgiamus žemės kontūrus.

— Grenlandija, — tarė jis.

— Grenlandija? — sušukau aš.

— Taip, mes nuo jos tik per trisdešimt penkias ljė. Per atlydžius baltosios meškos į Islandiją atplaukia ant ledo lyčių, srovių nešamų iš šiaurės. Bet tai nesvarbu! Dabar mes esame Snefelso viršūnėje; štai dvi jo smailės — pietų ir šiaurės. Hansas mums pasakys, kaip islandiškai vadinasi toji, ant kurios stovime.

Medžiotojas atsakė:

— Skartaris.

Dėdulė triumfuojančiai pažvelgė į mane.

— Prie kraterio! — pasakė jis.

Snefelso krateris yra apversto kūgio formos, kurio žiotys — apie pusę ljė skersmens. O gylis maždaug du tūkstančiai pėdų. Galime įsivaizduoti, kas dėtųsi tokiame didžiuliame rezervuare, jeigu ugnikalnis sumanytų pasisvaidyti griausmais ir žaibais. Ugnikalnio krateris vargu ar buvo didesnis nei penki šimtai pėdų apsukui, ir gana nuolaidžiais jo šlaitais lengvai buvo galima nusileisti į patį kraterio dugną. Aš nevalingai palyginau kraterį su milžiniškos patrankos žiotimis, ir tas palyginimas mane išgąsdino.

„Įsiropšti į žiotis patrankos, kuri, galimas daiktas, užtaisyta ir kiekvieną akimirką gali iššauti, — tikra beprotybė!“ — pamaniau.

Bet trauktis jau buvo vėlu. Hansas abejingu veidu žingsniavo mūsų būrio priekyje. Aš tylėdamas pėdinau paskui jį.

Kraterio viduje Hansas suko dideles spirales — šitaip buvo lengviau leistis. Teko eiti tarp stambių vulkaninės kilmės akmenų, kurie kartais virsdavo nuo mažiausio sukrėtimo ir nugarmėdavo į bedugnę; duslus aidas dar ilgai skambėdavo ausyse.

Pakeliui susidurdavome su vidiniais ledynais; tada Hansas ėjo ypatingai atsargiai, grabinėdamas žemę lazda su geležiniu antgaliu ir tokiu būdu patirdamas, ar nėra plyšių. Įtartinose vietose mes tarpusavyje susirišdavome ilga virve, ir tas, kuris netekdavo pusiausvyros, galėdavo atsišlieti į bendrakeleivius. Toks atsargumas buvo būtinas, tačiau nebuvome garantuoti, kad, šitaip elgdamiesi, išvengsime pavojų.

Tuo tarpu, nepaisydami kliūčių, kurių negalėjo numatyti net mūsų vedlys, leidomės sėkmingai, jeigu neimsime galvon pamesto virvių ryšulio — iškritęs iš islando rankų, ryšulys tiesiausiu keliu nugarmėjo į prarają.

Vidudienį atsidūrėme kraterio dugne. Aš pažvelgiau į viršų ir per kūgio žiotis lyg pro aparato objektyvą išvydau dangaus gabalėlį. Viename pakraštyje akys pagavo Skartario smailę, išnykstančią begaliniame tolyje.

Kraterio dugne buvo trys angos, pro kurias išsiveržus ugnikalniui, centrinis židinys išversdavo lavą ir garus. Kiekviena kiaurymė buvo maždaug šimto pėdų skersmens. Žiojėjantys nasrai glūdėjo prie pat mūsų kojų. Man neužteko drąsos pažvelgti į jų vidų. Profesorius Lidenbrokas mikliai ištyrė angų išsidėstymą; jis uždusęs bėgiojo nuo vienos prie kitos, mojavo rankomis ir šūkčiojo kažkokius nesuprantamus žodžius. Hansas su savo draugais, sėdėdami ant lavos atplaišos, sunerimę žvilgčiojo į jį; matyt, palaikė bepročiu.

Staiga dėdulė baisiausiai suriko. Aš pamaniau — paslydo ir krenta į bedugnę. Bet ne! Išskėtęs rankas, išsižergęs jis stovėjo priešais granito uolą, stūksinčią pačiame kraterio viduryje lyg milžiniškas Plutono statulos pjedestalas. Visa dėdulės povyza bylojo — jis begaliniai nustebęs; toji nuostaba netrukus virto neaprašomu džiaugsmu.

— Akseli, Akseli! — šaukė jis. — Eikš šen, eikš šen!

Aš puoliau priėjo. Hansas ir islandai nepajudėjo iš vietos.

— Pažvelk, — pasakė profesorius.

Nustebęs lygiai kaip dėdulė, bet be jokio džiaugsmo, toje uolos pusėje, kuri buvo nukreipta į vakarus, aš išvydau įrėžtus, per laiką pusiau išnykusius runų rašmenis ir perskaičiau tūkstantį kartų prakeiktą vardą:

— Arne Saknusemas! — sušuko dėdulė. — Nejaugi dar ir dabar abejoji? — kreipėsi jis į mane.

Nieko neatsakiau; sutrikęs nuėjau ir atsisėdau ant lavos atplaišos. Mane pribloškė akivaizdi tiesa.

Neprisimenu, ar ilgai buvau paskendęs savo apmąstymuose. Žinau tik viena — kai tarsi iš miego pabudęs kilstelėjau galvą, kraterio dugne teišvydau tik dėdulę ir Hansą. Islandams dėdė leido grįžti namo, ir jie jau leidosi Snefelso išoriniu šlaitu, gūrindami į Stapį.

Hansas ramiai miegojo uolos papėdėje, sustingusios lavos lovyje, kur buvo įsirengęs improvizuotą gultą; dėdulė blaškėsi po kraterį kaip laukinis žvėris vilkduobėje. Aš neturėjau nei jėgų, nei noro stotis; ir, sekdamas palydovo pavyzdžiu, pabandžiau užmigti; kankindamasis snaudžiau, bijodamas išgirsti požeminį gaudesį ir pajusti drebėjimą ugnikalnio gelmėse.

Taip praėjo pirmoji naktis krateryje.

Kitą rytą virš kraterio kybojo pilkas, švino debesimis aptrauktas dangus. Mane nustebino ne tiek visiška tamsa, kiek baisus dėdulės įniršis. Supratau jo pykčio priežastį, ir mano galvoje švystelėjo neaiški viltis. Ir štai kodėl.

Iš trijų kelių, atsiveriančių priešais mus, Saknusemas išskyrė vieną. Islandų mokslininkas rašė, kad tą kelią galima atsekti pagal šifre nurodytą ženklą, o būtent — iš Skartario šešėlio, krentančio ant kraterio krašto paskutinėmis birželio mėnesio dienomis.

Iš tikrųjų, Skartario viršūnę buvo galima palyginti su milžiniško saulės laikrodžio rodykle, kuri lemtingąją dieną, mesdama savo šešėlį, nurodo kelią į Žemės centrą. Vadinasi, jeigu nepasirodys saulė, nepamatysime ir šešėlio! Vadinasi, nebus nuorodos! Jau birželio dvidešimt penktoji. Jeigu debesys dengs saulę šešias dienas, mums teks atidėti tyrinėjimus kitiems metams.