Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Kitą rytą, penktą valandą, mes atsisveikinome su islandų valstiečiu; dėdulė per vargą įkalbėjo jį paimti gan dosnų atlyginimą, ir tada Hansas davė ženklą išvykti.

Per šimtą žingsnių nuo Gardaro vaizdas ėmė keistis: žemė tapo pelkėta ir joti jau nebebuvo taip lengva. Dešinėje plytėjo begalinės kalnų grandinės, tarsi pačios gamtos sukurta rūsčių tvirtovių eilė; dažnai kelią kirsdavo vandens srautai ir tekdavo juos perbristi, tačiau bagažas nesušlapo.

Apylinkės darėsi vis nykesnės. Kartais atrodė išvysdavome tolumoje šmėstelint žmogaus figūrą. O kai kelio vingyje nejučia akis į akį susidūrėme su vienu iš tų vaiduoklių, mane nevalingai apėmė pasišlykštėjimas, matant ištinusią beplaukę galvą blizgančia oda, baisias žaizdas, regimas pro apgailėtinus skarmalus.

Nelaimingoji būtybė neištiesė rankos pasveikinimui, atvirkščiai, nudūmė taip greitai, kad Hansas nespėjo nė sušukti savo pamėgtojo žodžio „s aellvertu “.

— Spetelsk, — tarė jis.

— Raupsuotasis, — pakartojo dėdulė.

Jau vien tas žodis kėlė pasibjaurėjimą. Ši baisi liga Islandijoje gana paplitusi; ji neužkrečiama, tačiau paveldima, todėl šiems nelaimingiesiems draudžiama tuoktis.

Šie vaiduokliai neįstengė pagyvinti liūdno landšafto. Vargana žolė keipo po mūsų kojomis: nesimatė nė vieno medžio, žėlė vien nykštukinių berželių brūzgynai, jokio gyvūno, išskyrus keletą arklių, klajojusių nykiomis lygumomis, kadangi šeimininkai neįstengė jų pašerti. Kartais pilkuose debesyse praskrisdavo sakalas — šaltas vėjas paukštį ginė į pietus. Tas laukinis gamtos nykumas man kėlė graudulį, o atsiminimai nešė į gimtuosius kraštus.

Netrukus mums ir vėl teko persikelti per kelis nedidelius fiordus ir galiausiai per nedidelę įlanką; jūroje kaip sykis buvo atoslūgis, todėl galėjome tęsti kelionę negaišuodami, ir netrukus atsidūrėme Alftaneso kaimelyje, esantį per mylią nuo jūros.

Persikėlę per du upelius. Alfą ir Hetą, kuriuose knibždėte knibždėjo upėtakių ir lydekų, naktį praleidome apleistame, sukiužusiame namelyje, galinčiame būti gera prieglauda skandinavų mitologijos išdaigininkams koboldams. Ką ir sakyti, čia lyg savo namuose viešpatavo tūžminga šalčio dvasia ir kankino mus visą naktį.

Kitą dieną naujų įspūdžių nepatyrėme. Vis toji pati pelkėta žemė, ta pati vienodybė, tas pats liūdnas peizažas. Vakarėjant jau buvome įveikę pusę kelio; pernakvojome Kriozolbto „Annexia“.

Birželio devynioliktą dieną maždaug vieną mylią jojome nuogais lavos laukais, kuriuos vietiniai vadina „ hraun “. Raukšlės ant jų paviršiaus buvo panašios į inkarų lynus, tai ištemptus, tai susuktus į ritinius. Milžiniški sustingusios lavos srautai leidosi nuo dabar užgesusių vulkanų, bylodami apie kažkada buvusią audringą veiklą. Vietomis pro lavos luobą dar prasimušdavo karštų požemio šaltinių garai. Netrukus po mūsų arklių kojomis vėl plytėjo klampi marmalynė; šen bei ten matėsi nedideli ežerėliai. Mūsų kelias ėjo į vakarus; ir kai aplenkėme Fachsafloui įlanką, dvišaka Snefelso viršūnė kilo tik už kokių penkių mylių nuo mūsų. Nebodami prasto oro, arkliai žengė gana greitai; aš ėmiau jausti stiprų nuovargį, tuo tarpu dėdulė tvirtai ir tiesiai sėdėjo balne kaip ir pirmąją dieną; aš nesilioviau juo stebėjęsis, lygiai kaip ir mūsų medžiotoju, kuriam toji kelionė tebuvo paprasčiausias pasivaikščiojimas.

Šeštadienį, birželio dvidešimtąją, šeštą valandą vakaro mes atvykome į Budirą, mažą gyvenvietę, įsikūrusią jūros pakrantėje, ir čia vedlys pareikalavo sutarto atlyginimo. Dėdulė su juo atsiskaitė. Hanso šeima, teisingiau sakant, jo dėdės ir pusbroliai, svetingai mus priėmė; aš mielai būčiau pas tuos malonius žmones pailsėjęs po varginančios kelionės, nebijodamas papiktnaudžiauti jų gerumu. Bet dėdulė, kuriam poilsis nebuvo reikalingas, į viską žvelgė kitaip, ir kitą rytą vėl teko sėsti balnan. Jau regėjome netoli esančių kalnų pėdsakus, uolotos atšakos kyšojo iš žemės kaip seno ąžuolo šaknys. Apjojome ugnikalnio papėdę. Profesorius nenuleido akių nuo jo kūgio formos viršūnės; jis mosikavo rankomis, sakytum, mesdamas ugnikalniui iššūkį ir tarsi šaukdamas: „Štai tas milžinas, kurį aš įveiksiu!“

Pagaliau, po keturių valandų, arkliai patys sustojo Stapyje prie pastoriaus namų vartų.

Keturioliktasis skyrius

Stapis, maža gyvenvietė, kurioje apie trisdešimt lūšnelių, įsikūrusi vidury plyno lavos lauko, visiškai neapsaugota nuo akinančių saulės spindulių, atsimušančių nuo snieguotų ugnikalnio viršūnių. Nedidelis fiordas, prie kurio glaudžiasi gyvenvietė, suspaustas tarp pačių įmantriausių formų bazalto uolų.

Žinome, kad bazaltas — vulkaninės kilmės sunkioji kalnų uoliena. Islandijoje bazaltas stebina savo savitumu. Gamta čia tvarkėsi kaip geometras ir triūsė tarsi žmogus, apsiginklavęs kampamačiu, skriestuvu ir svambalu. Jeigu kokioje nors kitoje vietoje gamta parodė savo meną, kurdama chaotiškas granito masyvų sangrūdas ir neįprastų linijų derinius, neišbaigtas kūgio formas ir piramides, tai čia, anksčiau už pirmųjų amžių architektus, ji sukūrė taisyklingų formų pavyzdį, nepralenktą nei nuostabiojo Babilono, nei Graikijos meno stebuklų.

Aš buvau girdėjęs apie Islandijoje esančią „Milžinų užtvanką“ ir apie Fingalo olą vienoje Hebridų saloje, bet iki tol dar nebuvo tekę matyti bazalto statinių.

Stapyje išvydau nepaprastą jų grožį.

Sieną, juosiančią fiordą, kaip ir nutįsusią palei visą pusiasalio pakrantę, sudaro trisdešimties pėdų aukščio kolonų eilė. Šitos grakščios, nepriekaištingai proporcingos kolonos palaiko viršutinės dalies ornamentą; arkos čia sudaro skliautą, sudarytą iš horizontalių stulpų. Jis kybo virš jūros nuostabiai išraižytos arkos pavidalu. Po tuo natūraliu impluvium (Vandentakiu. — /lot./) prieš akis iškilo nuostabios formos smailių arkų angos, pro kurias į sausumą veržiasi putotos bangos. Įsiaudrinusio vandenyno išmestos bazalto nuolaužos gulėjo ant žemės tarytum kokios antikos šventyklos griuvenos — amžinai jauni griuvėsiai, virš kurių praūžia amžiai, neįveikdami jų didybės.

Tai buvo paskutinis kelionės etapas. Hansas vedė labai sumaniai, ir aš net truputį apsiraminau, žinodamas, kad jis lydės mus ir toliau.

Kai prijojome pastoriaus namus — žemą pirkelę, kuri buvo nei geresnė, nei patogesnė už greta esančias, išvydau žmogų odine prijuoste su plaktuku rankoje — jis kaustė arklį.

— Saellvertu, — tarė medžiotojas.

— God dag (Laba diena. — /dan./), — atsakė kalvis taisyklinga danų kalba.

— Kyrkoherde, — Hansas paaiškino dėdulei.

— Parapijos šventikas, — išvertė šis. — Akseli, ar girdi, pasirodo, tas šaunus žmogus — pastorius.

Tuo tarpu palydovas paaiškino „kyrkoherde“ , kas ir kaip, ir šis, metęs darbą, suriko tokiu balsu, kokiu, matyt, mėgdavo rėkauti arklių pardavėjai. Bemat iš namuko išėjo milžinė moteris, tikra furija. Gal ji ir nesiekė šešių pėdų aukščio, bet iki to trūko labai nedaug.

Aš bijojau, kad tik ji nepultų keliauninkų apdovanoti bučiniu, kaip priimta Islandijoje, bet be reikalo būgštavau: moteris, nelabai apsidžiaugusi nelauktais svečiais, įsivedė mus į vidų.

Svečių kambarys man atrodė esąs pats prasčiausias visuose pastoriaus namuose — ankštas, nešvarus ir pridvokęs; bet teko pasitenkinti ir tokiu. Pastorius, matyt, visiškai nesilaikė nuo senovės įprasto svetingumo. Dar daugiau — visiškai jo nepripažino! Jau vakarėjant aš supratau, kad mes turime reikalą su kalviu, žveju, medžiotoju, dailide, tik ne su dvasininku. Tiesa, tai buvo eilinė darbo diena; galbūt sekmadienį mūsų šeimininkas tampa pastoriumi.