Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Aš perpratau islando būdą iš to, kaip jis reagavo į audringą savo pašnekovo žodžių srautą. Sukryžiavęs rankas, nejudėdamas, jis tylėdamas klausėsi profesoriaus, be perstojo mosikuojančio rankomis; kai norėdavo prieštarauti, islandas pasukdavo galvą iš kairės į dešinę, o jei sutikdavo su pašnekovu, vos vos ją palenkdavo, bet taip lengvai, kad plaukai neužkrisdavo ant kaktos. Judesius jis taupė iki šykštumo.

Žvilgtelėjęs į nepažįstamąjį, aš, žinoma, nebūčiau atspėjęs, kad jis — medžiotojas; savaime aišku, jis nepabaidydavo medžiojamo paukščio ar žvėries, tik niekaip negalėjau suprasti, kaip sugeba prie jų prisėlinti?

Viskas paaiškėjo iš pono Fridriksono sužinojus, kad šitas ramus žmogus temedžiojąs tik gagas. Iš tikrųjų, gagų plunksnų, vadinamų gagų pūkais, — tai yra didžiausias salos turtas, — gavyba nereikalauja didelio vikrumo.

Pirmosiomis vasaros dienomis gagos patelė, panaši į gražią antį, fiordų uolose krauna lizdą, o paskui iškloja jį minkštais pūkais, išpešiotais iš savo krūtinėlės. Netrukus atslenka medžiotojas, arba, teisingiau sakant, prekiautojas pūkais, ir pasiima lizdą, o patelė savo darbą pradeda iš naujo. Paukščio vargai tęsiasi iki tol, kol patelė visiškai nusipešioja. Tada ateina patinėlio eilė. Tačiau jo šiurkščios plunksnos neturi jokios vertės ir todėl medžiotojai jau nebekiša nagų prie lizdų; patelės netrukus padeda kiaušinius ir išperi jauniklius. Kitais metais gagų pūkai vėl renkami tokiu pat būdu.

O kadangi gagos savo lizdams pasirenka ne stačias, o lengvai pasiekiamas nuolaidžias, į jūrą besileidžiančias uolas, islandų narų medžiotojai savo verslu gali verstis be didelio vargo. Gagų medžiotojas — savotiškas fermeris, kuriam nereikia nei sėti, nei pjauti, o tik surinkti derlių.

Tą rimtą, flegmatišką ir tylų žmogų vadino Hansu Bjelke; jis atėjo pono Fridriksono rekomenduotas. Tai buvo būsimasis mūsų vedlys. Savo manieromis jis labai skyrėsi nuo dėdulės, tačiau tai nebuvo kliūtis gana greitai susibičiuliauti ir susitarti dėl kainos: vienas buvo pasirengęs imti tiek, kiek pasiūlys, kitas — duoti tiek, kiek paprašys. Paprasčiau ir lengviau dar nebuvo sudaromas joks sandoris.

Hansas įsipareigojo nuvesti mus į Stapio kaimą, esantį Snefelso pusiasalio pietiniame krante, ugnikalnio papėdėje. Iki kaimo buvo maždaug dvidešimt dvi mylios ir šį kelią dėdulė ketino įveikti per dvi dienas.

Bet sužinojęs, jog danų mylia — dvidešimt keturi tūkstančiai pėdų, šios minties turėjo atsisakyti, o kadangi kelias labai prastas, susitaikė, kad kelionėje teks sugaišti septynias ar aštuonias dienas.

Reikėjo pasirūpinti keturiais arkliais — du jojimui, dėdei ir man, ir du bagažui. Hansas, kaip buvo pratęs, keliaus pėsčias. Jis puikiai pažinojo vietovę ir pažadėjo išrinkti trumpiausią kelią.

Atvykus į Stapį, tarnybinės Hanso pareigos nesibaigs; jis mus ir toliau lydės; už visą mokslinės kelionės laiką dėdė jam pažadėjo kas savaitę mokėti po tris reichstalerius. Taip pat susitarė, kad atlyginimas vedliui bus išmokamas kartą per savaitę, šeštadienių vakarais.

Sutarėme išvykti birželio šešioliktą dieną. Dėdulė norėjo duoti medžiotojui rankpinigius dar prieš iškeliaujant, bet jis atsisakė imti pinigus iš kalno.

— Efter, — pasakė jis.

— Vėliau, — išvertė man profesorius.

Viską sutarus, Hansas išėjo.

— Nuostabus žmogus! — džiaugėsi dėdė. — Jis net nenutuokia, kokį vaidmenį jam lemta suvaidinti.

— Tikiuosi, jis lydės mus iki...

— Taip, Akseli, iki pat Žemės centro.

Iki išvykimo dar liko dvi paros. Didžiausiam mano apmaudui, tą laiką teko skirti pasirengimui. Dieną naktį tik ir sukome galvas, kaip patogiau sudėti savo mantą; prietaisus į vieną vietą, ginklus — į kitą, instrumentus į tą ryšulį, maisto atsargas — į aną. Daiktus suskirstėme į keturias grupes. Turėjome šiuos prietaisus:

1) Šimto laipsnių Eiglio termometrą su 150° skale, rodantį iki 150 laipsnių, o tai, mano manymu, buvo arba pernelyg daug, arba nepakankamai: pernelyg daug, jeigu temperatūra pakyla taip aukštai, nes mes tada vis tiek iškepsime. Nepakankamai, jeigu turėsime omenyje požemio šaltinių arba bet kokios ištirpusios materijos temperatūros matavimą.

2) Manometrą atmosferos slėgiui, didesniam už atmosferos slėgį vandenyno lygyje, matuoti. Paprastas barometras šiam reikalui netiktų, nes, giliau leidžiantis ir tolstant nuo Žemės paviršiaus, atmosferos slėgis turėjo didėti.

3) Buasono jaunesniojo Ženevos chronometrą, nustatytą pagal Hamburgo laiką.

4) Du kompasus nuokrypiui ir nuolydžiui nustatyti.

5) Naktinius žiūronus.

6) Du Rumkorfo aparatus — patikimus portatyvinius elektrinius šviestuvus, nepavojingus ir užimančius mažai vietos.

Taip pat pasiėmėme du „Perdlio Moro ir K°“ sistemos karabinus ir du Kolto revolverius. Tačiau kam tie ginklai? Man atrodė, mums nėra ko bijoti nei laukinių, nei plėšrūnų žvėrių. Bet dėdulė, atrodo, brangino savo arsenalą ne mažiau už prietaisus, o ypač nemenką piroksilino kiekį, kurio nereikėjo saugoti nuo drėgmės; griaunamoji piroksilino jėga gerokai didesnė nei paprasto parako.

Instrumentai buvo šie: du kirtikliai, du kapliai, šilko virvių kopėčios, trys geležinės lazdos, kirvis, plaktukas, tuzinai geležinių pleištų, sraigtų ir ilgų virvių su mazgais. Visa tai sudarė gana didelį paką, nes vien tik kopėčios buvo trijų šimtų pėdų ilgio.

Pagaliau dar turėjome ir maisto atsargų: nedideliame, bet labai naudingame maiše tilpo koncentruotos mėsos ir džiūvėsių šešių mėnesių atsarga; kadugių degtinė buvo vienintelis gėrimas, kurį ketinome pasiimti su savimi; vandens visiškai atsisakėme, tik apsirūpinome moliūgų gertuvėmis, nes dėdė tikėjosi papildyti jas pakeliui iš šaltinių. Nors aš ir priešgyniavau, abejodamas šaltinių vandens skaidrumu, temperatūra ir net apskritai dėl jų egzistavimo, visas mano abejones dėdulė nuleido negirdomis.

Norėdamas pateikti pilną mūsų kelionės daiktų sąrašą, dar pridursiu apie kelioninę vaistinėlę; joje buvo chirurginės žirklės, įtvarai kaulų lūžių atvejui, šiurkščios medžiagos raiščiai, bintai, pleistrai, dubuo kraujo nuleidimui — trumpai sakant, baisūs daiktai; taip pat daugybė buteliukų su dekstrinu, spiritu žaizdų praplovimui, švino kompresais, eteriu, actu ir amoniaku; ir pagaliau medžiagos, reikalingos Rumkorfo aparatams.

Dėdulė nepamiršo tabako, parako bei pinčių; liemenį apsijuosę odiniu diržu su gana didele aukso, sidabro ir popierinių pinigų atsarga. Tarp daiktų taip pat buvo šešios poros stiprių batų tvirtais guminiais padais.

— Su tokiais įrankiais ir apranga, — tarė dėdė, — tolimos kelionės mums nėra ko baimintis.

Visą birželio keturioliktąją sugaišome kruopščiausiai tvarkydami savo daiktus. Vakare svečiavomės pas baroną Trampė. Čia buvo ir Reikjaviko burmistras, daktaras Hualtalinas, vyriausiasis šalies gydytojas. Pono Fridriksono svečių būryje nesimatė; vėliau sužinojau, kad jo ir gubernatoriaus santykiai esą įtempti dėl kažkokio administracinio klausimo ir jie vienas pas kitą nesilanką. Todėl aš nesupratau nė vieno žodžio, kas buvo kalbama toje pusiau oficialioje vakarienėje. Tik mačiau — dėdulė tarškė neužsičiaupdamas.

Kitą dieną, birželio penkioliktąją, visi pasiruošimo darbai buvo baigti. Mūsų šeimininkas labai pamalonino profesorių, įteikdamas jam Islandijos žemėlapį, kur kas detalesnį nei Hendersono, o būtent žemėlapį, sudarytą Olafo Nikolo Olseno; žemėlapio mastelis — 1:480000, jį išleido Islandijos literatūros draugija, pasinaudojusi Šelio Frizako geodeziniais tyrimais ir Bjerno Gumlaugsono topografinėmis nuotraukomis. Mineralogui tai buvo brangus dokumentas.