Жюль Верн - Kelionė į žemės centrą

Keturiasdešimt penktasis skyrius

Man telieka baigti pasakojimą, kuriuo nepanorės patikėti net žmonės, pratę niekuo nesistebėti. Bet aš iš anksto pasiruošiau patirti žmonių nepatiklumą.

Strombolio žvejai mumis labai rūpinosi, kaip rūpinamasi, laivo žūtį patyrusiais žmonėmis. Davė ir drabužių, ir maisto. Po dviejų dienų, rugpjūčio 31-ąją, krovininis laivas nuplukdė mus į Mesiną; ten praleidome keletą dienų, puikiai pailsėjome ir atgavome jėgas...

Penktadienį, rugsėjo 4 dieną, išplaukėme „Fortūna“ — Prancūzijos imperatoriškosios laivininkystės pašto paketbotu, ir po trijų dienų išlipome Marselyje visai nerūpestingai nusiteikę, jeigu neimsime galvon ramybės neduodančios prakeiktosios magnetinės rodyklės. Tas nepaaiškinamas reiškinys nejuokais mane kankino. Rugsėjo devintos dienos vakare atvykome į Hamburgą.

Neįmanoma aprašyti Martos nustebimo, Grauben džiūgavimo.

— Dabar, kai tapai didvyriu, — tarė mano mieloji nuotaka, — tai jau turėtų būti nepadoru mane palikti. Akseli!

Aš pažvelgiau į ją. Grauben verkė ir šypsojosi pro ašaras.

Savaime suprantama, profesoriaus Lidenbroko sugrįžimas hamburgiečiams padarė milžinišką įspūdį. Per plepiosios Martos malonę apie profesoriaus ekspediciją į Žemės centrą visi kuo puikiausiai žinojo. Žinoma, dauguma netikėjo, o kai profesorius grįžo, tikinčiųjų liko dar mažiau!

Tačiau Hanso dalyvavimas ekspedicijoje ir kai kurių žinių, atėjusių iš Islandijos dėka, visuomenės nuomonė pamažu keitėsi.

Dėdulė tapo garsiu žmogumi, o aš buvau didžiojo žmogaus brolėnas, o tai juk irgi šį tą reiškia! Hamburgas mūsų garbei surengė neregėtas iškilmes. Johaneume įvyko viešas posėdis, kuriame profesorius padarė pranešimą apie savo kelionę, praleidęs tik kazusą su magnetine rodykle. Tą pačią dieną miesto archyvui jis perdavė Saknusemo dokumentą ir išreiškė begalinį apgailestavimą, kad aplinkybės neleidusios jam Islandijos keliautojo pėdomis nusekti iki pat Žemės centro. Nepaisydamas pelnytos šlovės, profesorius laikėsi labai kukliai ir tuo tik sustiprino savo reputaciją!

Profesoriui parodyta pagarba, žinoma, sužadino ir didelį pavydą. Kadangi dėdulės teorijos, paremtos neabejotinais faktais, prieštaravo visuotinai moksle pripažintai centrinės ugnies teorijai, tai jam teko atkakliai polemizuoti su visų šalių mokslininkais.

O jei kalbėsime apie mane... Aš taip pat negaliu pripažinti profesoriaus Lidenbroko atšalimo teorijos: nors mačiau ką kitą, bet tikiu ir visuomet tikėsiu, kad centrinė ugnis egzistuoja; tačiau neatmetu galimybės, kad, labiau ištyrus fizines Žemės savybes, ši teorija gali būti patikslinta.

Tuo metu, kai dėl šių opių klausimų vyko karšti ginčai, dėdulė išgyveno didelį sielvartą. Nepaisant prašymų, Hansas paliko Hamburgą; žmogus, kuriam mes turėjome būti už viską dėkingi, nesuteikė progos jam atsidėkoti. Islandas pajuto gimtinės ilgesį.

— Farval, — kartą tarė jis ir, šitaip atsisveikinęs, išvažiavo į Reikjaviką ir sėkmingai grįžo namo.

Mes buvome labai susigyvenę su drąsiuoju gagų medžiotoju; žmonės, turį dėkoti jam už savo gyvybę, visuomet prisimins Hansą su meile; ir, žinoma, aš nemirsiu, dar kartą su juo nepasimatęs.

Baigdamas turiu pridurti, kad mūsų „Kelionė į Žemės centrą“ patraukė nepaprastą viso pasaulio dėmesį. Ji buvo išspausdinta ir išversta į visas kalbas; patys populiariausi žurnalai perspausdindavo svarbiausius „Kelionės“ skyrius, kuriuos, papildydami komentarais, vienodai karštai nagrinėjo, neigė ir gynė ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų stovyklos. Retas atvejis! Dėdulė dar gyvas būdamas pelnė šlovę, tokią garsią, jog net Barnumas pasiūlė jam didelius pinigus, kad prašmatniai „pristatytų“ jį Jungtinėse Valstijose.

Tačiau nemalonus jausmas, suteikęs begalinę kančią, temdė profesoriaus šlovę. Jis niekaip neįstengė paaiškinti, kas buvo atsitikę magnetinei rodyklei! Mokslininkui panašus nepaaiškinamas reiškinys tampa tikra proto kankyne. Tačiau likimas panoro padovanoti dėdei visą laimės pilnatvę.

Kartą jo kabinete betvarkant mineralų kolekciją, į akis man pakliuvo ramybę drumstęs kompasas ir aš ėmiau jį apžiūrinėti.

Kompasas ramiausiai jau gulėjo neliečiamas šešis mėnesius, nė nenujausdamas, kiek daug suteikė nerimo.

Staiga — o, stebuklas! Aš garsiai sušukau. Bemat atidūmė profesorius.

— Kas atsitiko? — paklausė.

— Kompasas!..

— Na, ir kas?

— Rodyklė rodo pietus, o ne šiaurę!

— Ką sakai?!

— Pažiūrėkite! Ašigaliai pasikeitė vietomis.

— Pasikeitė!

Dėdulė pažiūrėjo, palygino ir staiga taip šoktelėjo, kad net namas sudrebėjo.

Tarsi saulės spindulys apšvietė mūsų protą!

— Vadinasi, — sušuko jis, vėl atgavęs žadą, — mums atvykus į Saknusemo iškyšulį, prakeiktoji rodyklė rodė pietus vietoj šiaurės?

— Tikriausiai.

— Tai štai kuo paaiškinama mūsų klaida. Tačiau koks reiškinys galėjo sukelti ašigalių susikeitimą?

— Labai paprastas.

— Paaiškink, mano berniuk.

— Tas pats kamuolinis žaibas, kuris per audrą Lidenbroko jūroje įmagnetino viską, kas plauste buvo iš geležies, neigiama elektra įkrovė ir magnetinę rodyklę!

— Štai kaip! — sušuko profesorius ir garsiai nusijuokė. — Vadinasi, šitą šunybę mums iškrėtė elektra!

Nuo tos dienos dėdulė tapo laimingiausias iš visų mokslininkų, o aš — laimingiausias iš mirtingųjų, kadangi mano nuostabioji firlandietė, išaugusi iš globojamosios amžiaus, Karališkosios gatvės name užėmė brolėčios ir žmonos vietą. Būtinai reikia pridurti, kad jos dėde tapo žymusis profesorius Otas Lidenbrokas, visų penkių pasaulio dalių mokslo, geografų ir mineralogų draugijų narys korespondentas.

Pabaiga

1864 m.

Žiulis Vernas

KELIONĖ Į ŽEMĖS CENTRĄ Romanas

Serijos redaktorius A. Kutkus

Vertėjas L. Inis

Dailininkas V. Oržekauskas

Tech. redaktorius A. Kutkus

Spausdino AB spaustuvė „Aušra“, Vytauto pr. 23, LT-3000 Kaunas

SL 1467. 2002 09 03 9 leid. apsk. 1. Užsak Nr. 1216 Spausdino AB spaustuvė „Aušra“, Vytauto pr. 23, LT-3000 Puslapis Internete www.ausra.lt , cl. paštas ausra@ausra.lt „ ANBO“ leidykla. Servitutų 3a — 2, 3002 Kaunas.

Tel. (8-27) 740216

el. paštas qtqsanbo@takas.lt

LEIDYKLA „ ANBO“

9 789986 507192 ISBN 9986 - 507 - 19 -7